Muzika. Tik ji padėjo Renatai nepalūžti po dvejų skyrybų. Likusi viena su dviem mažamečiais sūnumis, buvusi nekilnojamojo turto specialistė nusprendė nerti į pramogų pasaulį ir paskendo muzikinėje veikloje.
Grupės „Kitokios“ įkūrėja, vadybininkė, atlikėja bei dainų tekstų autorė džiaugėsi, kad neseniai ir kolegėms pavyko atsikratyti slogių nuotaikų ir įtampos. Mat kai prieš metus kolektyvą palikusios dainininkės Indrė Burlinskaitė ir Greta Lebedeva sumanė irgi pasivadinti „Kitokiomis“, prasidėjo teismų maratonas.
„Mes ilgą laiką tylėjome. Laikėmės taktikos, kad geriau netuščiažodžiauti ir palaukti, kol bus išnagrinėti teisiniai dalykai. Dabar, kai viskas išsisprendė, užplūdo ramybė“, – pasakojo R.Klimaitytė.
Dabar su grupės „Kitokios“ merginomis ji baigia įrašyti naują dainų albumą, į kurį sudėjo per trejus metus sukurtas dainas.
„Šiais laikais nėra madinga ir pelninga leisti albumus, tačiau tik tokiu būdu gali tikėtis įeiti į istoriją. Neplanuoju iki senatvės stovėti scenoje. Norėčiau gabiems žmonėms padėti eiti muzikos keliu“, – kalbėjo Renata.
Muzikinę karjerą jai tenka derinti su motinos pareigomis. Tačiau moteris nesijaučia plėšoma į skirtingas puses. Kol šešiametis Ugnius laiką leidžia vaikų darželyje, Renata su penkiamečiu Karoliu tvarko kasdienius reikalus.
Ir į pokalbį R.Klimaitytė atvyko su sūnumi. Berniukas įsitaisė kavinėje prie stalo ir nerodydamas kaprizų ramiai klausėsi suaugusiųjų pašnekesio. Pokalbiui įpusėjus Karolis padėjo galvą mamai ant kelių ir užsnūdo.
– Esate jauna, tačiau iš jūsų biografijos matyti, kad nemažai druskos teko suvalgyti?
– Nepavadinčiau tai druska. Tai – likimo pamokos. Dėl nieko nesigailiu. Juk turiu nuostabius vaikus.
Maždaug prieš trejus metus mano gyvenime ėmė skambėti linksmesnės gaidos.
– Ar sunkiau buvo atsigauti po pirmų skyrybų ar po antrųjų, kai likote su dviem mažais vaikais?
– Pirmųjų skyrybų dabar nesureikšminu. Tiesiog tuomet buvau labai jauna. Nors ilgokai draugavome, nei aš, nei tuometis mano partneris nesijautėme subrendę vedyboms. Santuoką anuliavome po vienuolikos mėnesių.
Antroji santuoka buvo visai kas kita. Aš jos laukiau. Tikėjomės su vyru gyventi ilgai ir laimingai, susilaukti vaikų.
Tačiau būna, kad vyrai ir šeimos gyvenime stipriai paklysta. Bet apie savo sūnų tėtį niekada nepasakysiu nieko bloga.
– Ar šeimos griūtį išgyvenote sunkiai?
– Sunku buvo, kai galutinai suvokiau, kad šeimos neįmanoma išsaugoti. Tačiau kažkokiu būdu supratau, kad privalau suimti save į rankas ir gyventi toliau. Kaip tik tuo etapu ir kilo mintis įkurti grupę „Kitokios“.
– Nauja veikla buvo savotiška dvasinė terapija?
– Galima sakyti, kad grupės įkūrimas buvo mano vaistai. Nors tuo metu buitis nemenkai slėgė – vienas vaikas buvo tik pradėjęs vaikščioti, o kitas dar nevaikščiojo.
Juos auginti padėjo mano mama.
– Ar anksčiau jūsų gyvenimas buvo susijęs su muzika?
– Aštuonerius metus lankiau muzikos mokyklą – chorinį dainavimą ir grojau fortepijonu. Esu dainavusi bažnytiniuose choruose. Nebuvo baisu įsilieti į muzikinę veiklą, nors iki tol dirbau nekilnojamojo turto projektų vykdytoja.
– Paradoksaliai skamba – praradusi santuoką atradote pašaukimą muzikoje.
– Nesu iš tų moterų, kurios iškilus sunkumams užsisklendžia, nuleidžia rankas.
Jei mano gyvenime prasideda sudėtingesnis etapas, stengiuosi apsikrauti darbais ir taip išlieti savo energiją.
– Po skyrybų moterys neretai sumenkina savivertę, manydamos, kad daugiau neteks patirti šiltų jausmų.
– Tikrai turiu draugių, kurios mano, kad vyrams neįdomios moterys, vienos auginančios vaikus.
Nevalia taip mąstyti. Kita vertus, moteris turi suprasti, kad ne vyras yra jos gyvenimo ašis. Reikia gyventi dėl savęs, dėl savo vaikų.
Kai tavo veidas švytės, teigiamą aurą pajus ir aplinkiniai.
– Jūs patyrėte, kad iš pradžių atrodęs tobulas vyras po kiek laiko atskleidžia savo tamsiąsias puses. Turėjote draugą, kuris prieš jus psichologiškai smurtavo.
– Mūsų santykiuose buvo visokių nemalonių įvykių, bet nepavadinčiau to tipišku psichologiniu smurtu. Tas žmogus norėjo, kad sėdėčiau namuose.
– Kurį laiką buvote priversta kęsti jo persekiojimą.
– Tikrai yra nemažai vyrų, kurie įsivaizduoja, kad už pinigus gali bet ką nusipirkti. Ir labai supyksta, jei nesulaukia geidžiamo dėmesio.
Tačiau pramogų pasaulio užkulisiuose tik vienetams pasiseka surasti partnerį šeimai. Reikia nulipti nuo scenos, kad tave gerbiantis žmogus ateitų į gyvenimą.
– Kaip suprasti, kad vyras, žėręs komplimentus dėl sceninės veiklos, laikui bėgant gali pradėti dėl to prikaišioti ir versti atsisakyti muzikinės karjeros?
– Reikia stebėti ne tik tai, kaip jis elgiasi su tavimi, bet ir kaip vertina kitas moteris. Jei atsivertęs žurnalą ima nepagarbiai kalbėti apie kokią nors atlikėją, gali būti tikra, kad po mėnesio panašiai elgsis ir su tavimi, nors iš pradžių stengsis būti galantiškas ir supratingas.
– Kaip reaguojate, kai gerbėjai jums rodo dėmesį?
– Neatsakinėju į jokias telefono žinutes, nesiveliu į internetinius pokalbius ar pažintis. Tada pasipila keiksmažodžių lavina. O kiek interneto komentaruose apipila purvais! Bet žmogus, atėjęs į pramogų verslą, turi užsidėti apsauginį kostiumą.
– Ką darėte, kai vienas gerbėjas antrą naujųjų metų dieną dažais ant jūsų buto langų užpurškė, kad myli?
– Prisimenu, kad dar iš vakaro bute pajutau acetono kvapą, bet nekreipiau dėmesio. Kitą dieną brolis pasakė, kad ant langų pripaišyta. Pirmas aukštas, užrašas didžiulis, visiems praeiviams – kaip ant delno.
Buvo siaubingai gėda, nes tame name gyvena solidūs, kultūringi žmonės. Staigiai iškviečiau valymo tarnybą, kad nuvalytų langus. Privalėjau sumokėti pinigus ir patirti gėdą.
– Gal gerbėjus provokuoja seksualus sceninis įvaizdis?
– Scenoje iš tiesų grupės merginos yra ryškios, gal kažkiek provokuojamai erotiškos, tačiau gatvėje būname paprastos, be makiažo. Man patinka kasdienybėje būti nepastebimai.
– Pramogų pasaulio atstovės nevengia pasigražinti skalpeliu. Ką jūs manote apie plastines operacijas?
– Man mielos raukšlės. Jos rodo brandą, patirtį. Man nepatinka veidai be emocijų. Nesuprantu, kam reikalingas chirurginis įsikišimas, kai nėra reikalo? Visai kas kita, jei žmogus turi rimtų defektų.
– Ar esate sulaukusi pasiūlymų pasidaryti plastinę operaciją?
– Siūlė visoms grupės merginoms. Iš pradžių lyg ir sutikome, rengėme procedūrų planą. Būčiau pasirinkusi procedūrą, kuri nėra chirurginė intervencija. Nesutikau didinti krūtinės, nors turiu labai mažą.
Bet vėliau pasitarusios nusprendėme viso to atsisakyti. Esame vieši asmenys, iš mūsų pavyzdį ima jaunos merginos. Negalime skatinti to, kas žaloja žmonių psichiką.
Mano mama yra medikė, ir mūsų nuomonės šiuo klausimu sutampa. Mes manome, jog plastinė chirurgija sukurta ne tam, kad iš savęs darytume tobulybes, o tam, jog būtų galima sumažinti ar panaikinti didelius defektus, kurie yra atsiųsti likimo, – po avarijų, nudegimų ar iš prigimties.
Kai mes atsisakėme, vietoj mūsų su plastikos chirurgais sutiko bendradarbiauti „Naujosios pupytės“.
– Ar laikotės įvairių dietų, sportuojate?
– Sporto klubuose nesilankau. Laisvą laiką geriau skiriu vaikams. Tam tikrus pratimus darau namuose. Gyvenimas verda energingai. Per repeticijas šlifuojame choreografinius numerius.
Dietų nesilaikau, bet stengiuosi sveikai maitintis. Iki motinystės turėjau nemažai odos problemų. Kai pastojau, pradėjau reguliuoti mitybą, atsisakiau kai kurių produktų. Pavyzdžiui, nevalgau miltinių patiekalų.
Renkuosi tik juodą grūdėtąją duoną. Atsisakiau raudonos mėsos, bulvių. Pagerėjo savijauta, atsirado daugiau energijos. Labai mėgstu salotas, prieskonines žoleles.
Vertinu žaliąją arbatą. Iš ryto, prieš užsiplikydama arbatos, būtinai išgeriu stiklinę vandens.
Nenaudoju daug kosmetikos, išskyrus koncertuose. Mano oda riebi, bet iš dalies tai gerai – ilgiau neatsiras raukšlių.
Įprastos mano naudojamos veido priežiūros priemonės – kremas, pienelis ir valiklis.
– Kokia esate šeimoje?
– Manau, kad esu gera, atlaidi. Pati tvarkau namus, gaminu valgį. Butas, kuriame gyvename keturiese, yra gana didelis.
– Kaip gyvenimo draugas reaguoja į jūsų profesiją? Kokie jo santykiai su jūsų vaikais?
– Buvo labai svarbu, kad vyras mano vaikus priimtų kaip savo.
Žinoma, reikėjo pašlifuoti kampus. Negalima visko mesti, net jei ne viskas iškart klostosi sėkmingai. Kartais atsiprašyti, nors nesijauti kaltas, reikia tam, kad parodytum, jog vertini kitą žmogų. O tas supratimas ateina su branda.
– Ar mylimasis neprašo, kad baigtumėte koncertinę veiklą, sėdėtumėte namuose?
– Dabar jau ne. Mes tą etapą sėkmingai įveikėme. Būna visokių protrūkių, bet artimam žmogui stengiuosi parodyti, kad koncertuose nieko baisaus nevyksta.
Pasiūlau jam atvažiuoti ir pačiam įsitikinti, kaip vyksta pasirodymai.
Tada viskas atrodo paprasčiau – juk gali dirbti kokioje nors verslo kompanijoje ir nestokoti vyrų dėmesio.
Klaidingas įsitikinimas, kad visi scenos žmonės yra pasileidę, neištikimi. Moralė priklauso ne nuo profesijos, o nuo asmenybės.
– Ar namuose viską kraunatės ant savo pečių?
– Mano draugas yra didelis pedantas, bet gal ir gerai, kad kartais papildomai išsiurbia kilimus. Bet daugiausia namų ruošos darbų tenka man. Gal esu senamadiška.
Esu prisižiūrėjusi įvairių šeimų pavyzdžių. Laikui bėgant išmokau atlaidumo, nuolankumo.
Anksčiau buvau aršesnė, kategoriškesnė, linkusi priekaištauti.
– Ar trečią kartą ryžtumėtės santuokai?
– Dar neatsikračiau baimės, bet manau, kad susituoksime.
– Kiek laiko jau esate kartu?
– Mes pažįstami beveik trejus metus, kartu gyvename daugiau nei metus. Aš neabejoju savo jausmais, nors kasdienybėje visko būna. Žmonės yra skirtingi, kaip sakoma, skirtinguose lopšiuose augę. Nuo muzikinio pasaulio mano draugas yra nutolęs. Ir mūsų muzikinis skonis skirtingas. Jam patinka mano tėvų laikų lietuviška ir rusiška popmuzika.
– Ar lieka laiko romantikai?
– Nesame restoranų mėgėjai. Dažniausiai laisvalaikį leidžiame keturiese. Vaikai mums netrukdo.
Neretai, kai liekame dviese, pajuntame, kad kažko trūksta.
– Kokių dovanų dar norėtumėte iš gyvenimo?
– Susilaukti dukters. Ne dabar. Gal po kokių penkerių metų.
