Jo žmona Dalia ir vaikai – sūnus Domantas ir dukra Marija – netekties akimirką stiprybės semiasi iš maldų ir prisiminimų apie vyrą ir tėvą.
Šeimos namus neseniai papuošė paskutinis Gintaro ir Dalios Ruplėnų pirkinys – spalvingas, akmenėliais puoštas kilimėlis. Jį pora Jordanijoje nusipirko paskutinę G.Ruplėno gyvenimo dieną.
Gulėdamas ant jo, žymus prodiuseris išėjo anapilin. D.Ruplėnienė šiam pirkiniui suteikia ypatingą prasmę. Moteris pakabino jį virtuvėje, kad kiekvienas įeinantis matytų spalvotą apvalų audinį.
Ji nebijo kalbėti apie vyro mirtį. Moteris tikisi, kad ši nelaimė paskatins visus Lietuvos žmones labiau mylėti save.
Pirmąją pokalbio su D.Ruplėniene dalį spausdino „Lietuvos rytas“. Portalas lrytas.lt publikuoja dar neskelbtas G.Ruplėno žmonos mintis.
- Ar jūsų vyras mylėjo save? - paklausiau Dalios.
- Jei būtų mylėjęs, būtų gyvenęs. Mylėjo, bet gal per mažai. Labai stengėsi dėl kitų, rūpinosi kitais. Galėjo rūpintis daugiau savimi. Jis negirdėjo, ką mes jam sakėm.
- Jūs jam sakydavot labiau save mylėti?
- Kuri moteris nesako? Tik ne visą laiką pavykdavo prisibelsti. Visokių duodavau patarimų. Kažkurių paklausė, bet pagrindinių – atsisukti į save ir mylėti save – jis negirdėjo.
Vyrai bijo savo silpnumo. Jie bijo atsiverti, viską užspaudžia savyje, bijo pasirodyti silpnesni. Nesupranta, kad jų stiprybė – silpnume.
- Kaip prisiminsite savo vyrą?
- Tik šviesoje. Buvo daug spalvų. Mūsų gyvenimas – kaip nuostabus koliažas. Spalvose kūrėme kūrinius.
Paskutinę dieną nusipirkome kilimėlį, pilną akmenėlių. Jis ir išėjo ant šito kilimėlio gulėdamas. Galvoju, kad jis visą savo išmintį sudėjo į šitą kilimėlį.
Jis buvo labai išmintingas, protingas vyras. Mokėjo mus visus žemiškai sustyguoti. Mes tokie skraidantys, jis duodavo mums žemiškumo.
Viską darė su humoru, lengvumu. Dažnai juokdavomės.
- Ar liksite gyventi tuose pačiuose namuose?
- Kol kas mes visi labai gerai jaučiamės namuose, tikime, kad jis yra čia.
Gulim ant sofutės, ant kurios jis gulėjo ir džiaugiamės tuo. Kaip viskas keisis, nežinome. Be abejo, kažkas bus kitaip, ateis visokių akimirkų.
Jo ir mūsų draugai kasdien mus palaiko. Vaikų draugai labai palaiko. Pasijutome kaip didelėje šeimoje.
- Paprastai artimojo mirties akivaizdoje norisi suversti kam nors kaltę, kad atlėgtų skausmas. Esate sakiusi, kad dėl vyro mirties neieškote kaltų. Iš kur semiatės stiprybės?
- Niekada kaltų neieškojome. Nesijaučiu kalta – jis nenorėtų, kad kaltinčiau save, – nei jo nekaltinu.
Už jį meldėsi žmonės Lietuvoje, Amerikoje, Rusijoje, Švedijoje. Jo sielai labai gerai. Ir mes turbūt dėl maldų turime tiek stiprybės.
Esame labai dėkingi visiems, kurie meldžiasi už mus.
- Suprantu, kad tikite, jog Gintaro siela nemirė, bet yra su jumis.
- Taip. Jis yra su mumis ir bus su mumis. Gal dėl to taip ištvermingai laikomės.
- G.Ruplėnas prieš mirtį aplankė Šventąją Žemę, buvo tikintiems žmonėms labai reikšmingose vietose, draugai lyg žinodami net surengė jam paskutinę vakarienę. Tikintys žmonės sakytų – palaima mirti tokiomis aplinkybėmis.
- Taip.
Prisimenu Edmundo Jakilaičio žodžius apie mus: „Mokytojai atėjo.“ Jis taip pasakė, nes televizininkai atostogauja tris vasaros mėnesius – kaip mokytojai.
Bet buvo ir gilesnė žodžių prasmė. Tai grupei draugų, su kuriais turėjome paskutinę vakarienę, Gintaras, jo mirtis davė pamoką. Visi, kas susiduria su mirtimi, mokosi priimti mirtį. Tai yra didelė pamoka. Kas išmoksta priimti mirtį, jie daugiau nieko nebijo.
Norėtųsi, kad visi priimtų šitą pamoką ir išlaikytų ją visam gyvenimui.
- Ko iš šios nelaimės galėtų pasimokyti mažiau Gintarą pažinoję žmonės?
- Noriu pasakyti Lietuvos vyrams ir moterims, kad kiekvienas labiau mylėtų save. Kad suprastų, jog meilė sau – tiek fiziniam kūnui, tiek dvasiai – yra svarbi. Reikia rūpintis savimi. Jei kiekvienas rūpinsitės savimi, jūsų šeimos bus tik laimingesnės.
Jei mylėsime save, ilgiau būsime čia, ilgiau galėsime suteikti laimės mūsų artimiesiems ir draugams.
