Šiandien į Vilnių turėtų būti parskraidinti praėjusią savaitę svetur mirusio G.Ruplėno palaikai.
Atsisveikinimas su velioniu planuojamas Šv.Kotrynos bažnyčioje Vilniuje. Bažnyčios sienas puoš nuotraukos iš paskutinės kūrėjo kelionės po Izraelį ir Jordaniją.
G.Ruplėnas bus palaidotas Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje, rašo „Lietuvos rytas“.
Skubėjo švęsti jubiliejaus
G.Ruplėnas nesulaukė savo 50-mečio, kuris turėjo būti šių metų rugpjūčio 25-ąją.
Užtat pernai 49-ąjį gimtadienį jis šventė tarsi jubiliejų. Humoristas pats sau sakė tostus 50-mečio proga.
Tuomet niekas nemanė, kad šie žinomo laidų rengėjo žodžiai gali būti pranašiški, – tikrojo jubiliejaus jis nesulaukė.
Prie stalo – 12 asmenų
Mirties nuojauta prodiuserį buvo aplankiusi ir Izraelyje, likus visai nedaug laiko iki nelaimės. Tarsi nujausdami artėjančią tragediją keliautojai sutarė surengti atsisveikinimo vakarienę.
Šventas vietas G.Ruplėnas lankė su dar dešimties žmonių kompanija. Kad per paskutinę vakarienę, kaip ir rašoma Biblijoje, būtų dvylika asmenų, bičiuliai prie stalo pasikvietė ir padavėją. Vienas keliautojų kažkodėl pirmiausia paprašė, kad žodį tartų G.Ruplėnas.
„Tiek šventų vietų pamačiau, tad galiu ir numirti. Paskutinė vakarienė – labai laiku ir tinkamoje vietoje“, – tokius G.Ruplėno žodžius iki šiol prisimena bendrakeleiviai.
Nesisaugojo nuo karščio
Keturias dienas praleidę Izraelyje, keliautojai krovėsi lagaminus. Dauguma patraukė į Lietuvą.
Apžiūrėti Jordanijos ryžosi ketvertukas – G.Ruplėnas su žmona Dalia ir viešųjų ryšių specialistas Darius Gudelis su sutuoktine žurnaliste Neringa Skrudupaite.
Dar Izraelyje turistai pastebėjo, kad nors svilino 40 laipsnių karštis, G.Ruplėnas vienintelis grupėje nenešiojo kepurės ir negėrė vandens.
Be to, jis dažnai vaikščiojo įsikandęs cigaretę, rašo „Lietuvos rytas“.
Kelionėje jautėsi pakylėtas
„Gintaras buvo mano teniso partneris. Kai žaisdavome, jis visuomet turėdavo vandens, gerdavo jį ir mane ragindavo gerti“, – kalbėjo velionio kelionės draugas, prodiuseris Laurynas Šeškus.
Jis nepastebėjo, kad Gintaras kelionės metu būtų nešiojęsis buteliuką vandens. Velionio bičiulis pasakojo, kad Izraelyje G.Ruplėnas atrodė it nušvitęs.
„Jis visai negėrė alkoholio. Buvo matyti, kad yra pakylėtas, kad ta kelionė jam – apsivalymo laikas. Mes net traukėme jį per dantį dėl tokio nušvitimo“, – prisimena prodiuseris. Sekmadienį bus rodomas L.Šeškaus sukurtas filmas G.Ruplėnui atminti.
Juostoje žiūrovai pamatys vaizdus iš G.Ruplėno kelionės po Pažadėtąją žemę, Kristaus kančių kelią, Golgotą.
Humoristo šeima su filmo kūrėjais pasidalijo keliais šimtais asmeninių nuotraukų. Filmo žiūrovai prisimins G.Ruplėną kaip šmaikštų žurnalistą „Dviračio žiniose“ ir kaip rimtą politinių renginių ir transliacijų vedėją.
Pradėjo mausti krūtinę
– Ar buvote šalia, kai vyras mirė? – vakar „Lietuvos rytas“ paklausė D.Ruplėnienės.
– Taip, mes buvome kartu. Jis mirė viešbučio kambaryje. Buvo naktis.
Gintarui pradėjo spausti krūtinę, jis atsikėlė ir ėjo į tualetą.
Mes dar spėjome pakalbėti, mačiau baimę, jis suprato, kad vyksta kažkas rimta. Paklausė, gal turime kokio kremo, kuriuo būtų galima patrinti.
Grįždamas iš tualeto jis krito ant žemės.
– Ar svarstėte, kodėl taip nutiko?
– Gintaras Izraelyje nenešiojo kepurės. Vis sakiau jam: „Nusipirk kepurę.“ O jis: „Ai, aš čia vis tiek vietinis.“ Jis tamsaus gymio, laikydavo save iš tų kraštų.
Kai važiavome į Jordaniją, nusprendė nusipirkti kepurę.
Kažkas rašė ar sakė, kad mes mirkome druskų jūroje. Jis ne iš tų, kurie mėgo mirkti ar degintis.
Bet nereikia ieškoti priežasčių. Paprastai žmogus nesuvokia giluminių dalykų.
Tiki, kad yra likimas
– Sakote, kad yra žmogaus lemtis?
– Taip. Yra likimas. Kai teisėjas rašė mirties patvirtinimą, jo paskutiniai žodžiai buvo: „Ar tikite Dievą? Ar tikite, kad tokia Dievo valia?“
Tada pagalvojau: „Taip, tokia yra Dievo valia. Taip turi būti.“
Žinoma, galime daug ką keisti gyvenime. Jei jis būtų norėjęs, būtų galėjęs gyvenime daug pakeisti. Bet yra kažkas, ko mes gerai nesuvokiame.
Esame tikintys, tikime amžinuoju gyvenimu – Gintaro siela nemirė, jis yra su mumis.
Izraelyje jautė įtampą
– Kodėl Gintaras panoro aplankyti Šventąją žemę?
– Jis daug metų norėjo ten vykti, bet aš vis atsisakydavau.
Bet šią vasarą, matyt, tam jau pribrendau.
Jaučiau, kad Gintarui buvo svarbu nueiti visą Kristaus kančios kelią iki Golgotos kalno.
Visą kelionę jis buvo labai laimingas, vis kartojo: „Atvažiavau čia, kur man reikia būti.“
Bet kartu slėgė ir nuovargis. Izraelyje žmonės vaikšto su šautuvais, veiduose – įtampa. Tai slėgė.
Kai atvykome į Jordaniją, pasijutome kaip ant sparnų.
Dar svarstėme su Gintaru, ar norėtume grįžti į Izraelį. Aš sakau – nenorėčiau daugiau. Jis irgi pritarė: „Aplankėme, bet ir aš dar kartą ten nenorėčiau.“
Jordanijoje jis jautėsi kaip grįžęs namo.
Dar savaitę planavome ten praleisti. Kiti draugai grįžo namo, o mes keturiese tęsėme kelionę. Ketinome važiuoti į senovinį miestą Petrą.
Gintaras džiaugėsi būsimąja kelione.
Bet išvykos į Petrą, kelionės į dykumą pas beduinus, kur turėjome į žvaigždes žiūrėti, saulę sutikti, jis jau nebesulaukė.
Namo grįžo po dviejų parų
– Kiek laiko dar likote Jordanijoje?
– Turėčiau dar ir dabar nebūti Lietuvoje. Jordanijoje reikalaujama, kad žmona grįžtų su vyro kūnu.
Praėjo devynios dienos, dar būčiau Jordanijoje, viešbutyje, vaikai čia vieni. Bet iš ten dėl visų geranoriškumo, padedama draugų grįžau praėjus dviem paroms po jo mirties.
Ten viskas buvo užbaigta. Negi tęsiu kelionę? Arba viešbutyje viena verksiu? Kokia prasmė? Negaliu net prie kūno prieiti – jis buvo šaldytuve. Su vaikais mes kaip kumštis. Pasikalbėjome, išsiverkėme, išsibuvome.
– Ar buvo galimybė kremuoti kūną Jordanijoje?
– Ne, ten kūnų nedegina.
– Kiek žinau, Gintaro mama norėjo pamatyti sūnaus kūną prieš jį kremuojant.
– Be abejo, mamai svarbu pamatyti kūną... Aš ją labai suprantu. Tėvams laidoti vaikus yra baisiausia. Tik nežinau, ar leisime jai pamatyti jį. Jei vaizdas nebus sukrečiantis, gal...
Duktė Marija irgi norėtų pamatyti. Sūnus Domantas svyruoja.
Aš jau jį mačiau, atsisveikinau. Man gal lengviausia.
Nori, kad prisimintų linksmą
– Kaip ir kur bus galima atsisveikinti su G.Ruplėnu?
– Trečiadienį 10 val. bus aukojamos mišios. Nuo 12 iki 15 val. 30 min. urna bus Šv.Kotrynos bažnyčioje.
Laidosime Antakalnio kapinėse. Nenorėčiau, kad lietųsi gailesčio ašaros.
Prisiminkime jį tokį, koks buvo, – linksmą, su puikiu humoro jausmu, stiprų, o kartu labai pažeidžiamą.
Rugpjūčio 15 dieną būtų buvę 27 ar 28 metai, kai mes kartu.
Jaučia, kad tėtis šalia
– Marija, Domantai, mama turėjo progą su tėčiu prieš jo mirtį patirti daug gražių akimirkų.
Kokie jūsų paskutiniai pokalbiai ar susitikimai su juo?
M.Ruplėnaitė: Paskutiniai mūsų pokalbiai buvo dalykiški. Jis pasakojo, ką veikė ir kaip sekėsi kelionėje.
Mes ramiai reaguojame į jo mirtį, žinome, kad jis su mumis. Taip daug lengviau.
D.Ruplėnas: Mes su tėčiu paskutinę savaitę nekalbėjome. Paskutinis mūsų susitikimas – teniso aikštėje. Jis pastaraisiais metais tenisą labai mėgo.
Po tėčio mirties maniau, kad bus sunku paimti raketę į rankas.
Bet paskui viename interneto tinklaraštyje radau jo įrašą, kad jis tiesiog dievina šį žaidimą.
Supratau, kad negaliu liautis žaidęs. Mums abiem tai patiko, vadinasi, turiu žaisti toliau. Žaisti ir dėl jo.
Noriu prisiminti jo gyvenimą, kiek atsimenu, o ne paskutines akimirkas.
