Abu turi antrąsias puses ir prisipažįsta, kad mylimieji, kaip ir karjera, – svarbi jų gyvenimo dalis. Paryžiuje gyvenančios Mstislavo Rostropovičiaus labdaros fondo auklėtinės D.Kuznecovaitės ir vokiečio pianisto C.Frantzo keliai trumpam susikirto Vilniuje, Šv.Kotrynos bažnyčioje, rašo „Lietuvos ryto“ predas „Gyvenimo būdas“.
– Kada pradėjote groti?
Dalia: Pradėjau, kai man buvo vos 4-eri. Mano mama buvo smuikininkė. Neturėdama ketverių kasdien vaikščiodavau į kamerinio orkestro repeticijas. Kasdien klausydavausi muzikos ir labai norėjau griežti smuiku.
Mama dėstė jaunimui. Pamėgdžiodavau jos mokinius – nešiodavausi tuščią futliarą – smuiko dėklą. Arba pasiimdavau medinius šaukštus ir imituodavau, kad griežiu. O ypač norėjau tai daryti didelėse scenose. Įsivaizduodavau, kaip išeinu į sceną ir groju.
Mama neatkalbinėjo nuo grojimo. Vėliau įstojau į M.K.Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje, čia smuiko specialybę dėstė mama.
Casparas: Būdamas septynerių ėmiau lankyti privačias pianino pamokas. Vokietijoje neturime tokių meno mokyklų kaip jūs Lietuvoje. Mano mokytoja tapo nuostabi spalvinga 80-metė iš mano miesto.
Ji buvo fantastiška, darė man didelį įspūdį. Ją žinojo visas miestas. Kai pradėjau mokytis pas ją, ji nuotoliniu būdu universitete studijavo prancūzų kalbą, mėgo literatūrą ir meną.
Grojau baltu jos pianinu, kuris pastarąjį kartą buvo derintas 1972-aisiais. Jos butas atrodė tarsi iš XIX amžiaus. Senolė buvo šiek tiek kurčia, todėl turėjo milžinišką durų skambutį. Jis skambėdavo taip garsiai, kad aš kone nukrisdavau nuo fortepijono taburetės, kai pamokos pabaigoje mama ateidavo manęs parsivesti.
Mano mokytoja net gyrėsi girdėjusi debiutinį legendinio pianisto Vladimiro Horowitzo koncertą Hamburge 1927 metais.
Visa mano šeima mėgo muziką. Tėvas laisvalaikiu mėgo groti violončele. Jis – advokatas, bet kasryt prieš eidamas į darbą pusę valandos grodavo. Tėvo entuziazmas mane užkrėtė. Jis niekada nevertė manęs groti, pats labai to norėjau.
Abu tėvai mėgdavo klausytis, kaip groju, jie labai mane palaikė, vedėsi į daugybę koncertų. Užaugau su muzika, ji man teikė daug malonumo.
Žmonės kartais mano, kad žinomas dirigentas Justus Frantzas yra mano tėvas. Jis – mano dėdė. Mano motina yra meno istorikė, ji taip pat dievina muziką.
– Ar svarstėte pasirinkti kitą profesiją?
Casparas: Būdamas moksleivis grojau daugelyje koncertų, bet tuomet dar nesuvokiau, kad tai bus pagrindinė mano veikla.
Paskui svarsčiau apie filosofijos ir vokiečių kalbos studijas. Taip pat norėjau padirbėti su solo dainininkais. Mane domino dainų tekstai. Tada sutikau vieną pianistą, kuris paaiškino: jei nori tapti pritariančiuoju solistu, turi išmokti groti. Jis padrąsino mane tapti pianistu, plėsti akiratį – lankyti muziejus, teatrus.
Dalia: Mokiausi M.K.Čiurlionio menų mokykloje, mano kelias buvo aiškus nuo pat mažens.
– Iš kokios šeimos, kokios aplinkos esate kilę?
Dalia: Gimiau ir augau Vilniuje. Esu vienturtė. Kai gimiau, mamai teko atsisakyti koncertinės veiklos, kelionių. Ji ėmė dėstyti M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Ji labai palaikė mano pasirinkimą groti, visur lydėdavo, vesdavosi į visus koncertus, grodavo man namuose.
Nors turėjau kitą smuiko mokytoją, ji irgi mane mokydavo. Jau septynerių metų pasirengiau pirmam tarptautiniam konkursui, aštuonerių grojau su maestro Sauliumi Sondeckiu ir kameriniu orkestru Didžiojoje Filharmonijos salėje.
Iki šiol prisimenu to koncerto nuotaiką, ką jaučiau ir galvojau po koncerto. Buvo liūdna, kad jis baigėsi.
S.Sondeckis man yra vienas didžiausių autoritetų. Kai grįžtu į Lietuvą, kaskart jam paskambinu, papasakoju viską, kas vyksta mano gyvenime – tiek profesionaliame, tiek asmeniniame, dažnai jį aplankau. Jaudinausi, kai jo sveikata buvo sušlubavusi.
Mano tėvas jau 10 metų miręs. Jo širdis buvo silpna. Kai jis mirė, man buvo 14 metų.
Tėvai buvo išsiskyrę, tėvas gyveno Maskvoje. Aš užaugau su mama. Mano tėvas rusas. Jis buvo valtornistas, ilgai grojo su S.Sondeckio orkestru. Tėvai ir susipažino grodami. Maskvoje kartais susitikdavome, tačiau su tėčiu niekada kartu negrojau.
Casparas: Gimiau Kylio mieste. Mano tėvai iki šiol gyvena Vokietijoje.
Tėvas advokatas išmokė mane, kad darbas suteikia džiaugsmo. Jis dirbdavo visą dieną. Motina buvo ir yra laisvai samdoma, daug laiko leisdavo namuose, rašė straipsnius, itin mėgo kraštovaizdžio architektūros temas – kaip sodai buvo formuojami XVIII ir XIX a.
Tėvai buvo laimingi dirbdami, perėmiau jų aistrą, mėgstu savo darbą.
Gyvenome prie Baltijos jūros. Jūra nuo namų buvo vos už 500 metrų. Žiemą per šilta, kad būtų sniego, vasarą – per šalta, kad būtų galima dažnai eiti maudytis.
Tėvas yra vedęs antrą kartą. Iš pirmosios santuokos jis turi du sūnus.
Jie gerokai vyresni už mane. Nė vienas nėra muzikantas, nors abu labai mėgsta muziką. Jie užsiėmę, tad mes nesimatome dažnai.
– Daug keliaujate ir koncertuojate. Kaip dažnai matote savo artimuosius?
Dalia: Mamą matau nedažnai. Gyvenu Paryžiuje. Anksčiau stengdavausi atvažiuoti šventėms – per Kalėdas ar Velykas. Bet pastaruosius dvejus metus net ir tai nepavyko. Pernai per Kalėdas buvau Kinijoje, per Velykas – Meksikoje.
Dažniau būna, kad mama atvažiuoja manęs į Paryžių aplankyti. Aš į Lietuvą dažniausiai atvykstu koncertuoti. Taip nutiko ir šį kartą – pasimatyti su artimaisiais lieka ne tiek daug laiko, kaip norėtųsi.
Casparas: Gyvenu Berlyne, mano šeima – Šiaurės Vokietijoje. Kaip ir Dalia, daug keliauju.
Kai tik turiu galimybę, stengiuosi aplankyti artimuosius.
– Kiek laiko per dieną repetuojate, grojate, tai yra dirbate?
Dalia: Sunku pasakyti, kas man yra darbas. Ar tada, kai paimu smuiką ir griežiu? Ne tik! Būna, kad išskrendu į koncertinį turą ir keliauju 24 valandas. Taip nutinka, kai vykstu į Meksiką, – dažnai ten groju nuo 2008 metų, kai laimėjau svarbų konkursą.
Viešbutyje negyva krintu į lovą. Kitą rytą dėl laiko skirtumo galva tarsi švininė, o manęs jau laukia repeticijos.
Nėra taip, kad paimu smuiką 8 valandą ryto, o 16 valandą jį padedu į futliarą.
Prieš koncertus dažniausiai reikia repetuoti 6 ar 8 valandas. Jei darome įrašus, vėl kitaip. Muzikantai neturi darbo grafiko.
Casparas: Iš tiesų tai nėra darbas nuo 9 iki 17 valandos. Kartais diena prasideda 6 valandą rytą, kai keliauju, dirbu administracinį darbą lėktuve, vėliau repetuoju su orkestru, koncertuoju.
Mūsų darbe labai svarbu suplanuoti poilsio laiką. Neturime jokių iš šalies mums primestų rėmų, todėl privalome laiką planuoti patys.
Dažniausiai groju solo, mėgstu kamerinę muziką, nepriklausau jokiam ansambliui. Groti – sunkus darbas, reikia labai didelės disciplinos.
– Abu turite mylimuosius. Ar aukotumėte karjerą dėl šeimos?
Casparas: Atsakysiu trumpai – kuriame laimės kupinus santykius. Esu įsitikinęs, kad įmanoma suderinti muziko karjerą ir šeimą. Muzika yra mūsų darbas, kaip ir kiti darbai, tad ir jis leidžia turėti asmeninį gyvenimą. Šie du dalykai net papildo vienas kitą.
Dalia: Ir aš esu įsitikinusi, kad sėkmingai galima suderinti abu dalykus – šeimą ir muziką. Labai noriu turėti didelę šeimą, mažiausiai tris vaikus. Aš tikiu, kad kai ateis laikas, viskas susidėlios į savo vietas. Mano vaikinas – nelietuvis.
Draugaujame rimtai. Bet kol nėra vedybų, šeimos, neturiu ko apie tai pasakoti.
