Akimirksniu salėje buvę žmonės – kone pusantro šimto jų – sutartinai it kariuomenėje, bet švelniai it namuose prie pietų stalo atsakė: „Sveika, Birute“.
Moters nugara buvo pavydėtinai tiesi, o šviesus veidas nė truputėlio nepriminė alkoholio užnuodytos praeities. Ji drąsiai žvelgė į auditoriją.
Šeštadienį Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmuose anoniminiai alkoholikai rinkosi į vienąkart per metus vykstančią „Dėkingumo dieną“.
„Perskaitysiu sveikinimo ir dėkojimo laišką iš Amerikos“, - paaiškino Birutė.
Draugijos šaknys – Amerikoje
Nenuostabu. Anoniminių alkoholikų (AA) susitikimai prasidėjo už Atlanto.
Kai Billas W. prieš 79 metus vėl atsidūrė ten, kur visai nenorėjo atsidurti – bare, jis apsižvalgė. Dar neišgėręs nė vieno stikliuko, jis ant sienos pamatė stendą su įvairių bažnyčių telefono numeriais.
Sukrapštęs monetų, jis ėmė skambinėti visiems pastoriams iš eilės. „Gal jūsų bažnyčioje yra bent vienas alkoholikas?“ - klausdavo jis.
Pastoriai arba padėdavo ragelį, arba supykę imdavo bartis. Tik vienas, buvęs sąrašo apačioje, atsakė: „Turiu vieną bažnyčios narį, gydytoją, kuris visiškai nusigėręs.“
Billas W. ir Bobas susitiko. Nusigėręs gydytojas žadėjo keistuoliui skirti ne daugiau nei 10 minučių. Dviejų likimo draugų pokalbis truko visą naktį.
Susitikimas padrąsino abu vyrus nebegerti. Jie suprato, kaip svarbu nuolat palaikyti vieni kitus.
1935 metų birželio 28-oji laikoma AA draugijos pradžia.
Lietuvoje pirmieji anoniminiai alkoholikai ėmė rinktis 1988 metais. Dabar šalyje veikia 114 AA grupių, dar 10 jų – užsienyje. Susirinkimai vyksta lietuvių, rusų, anglų kalba.
Esu alkoholikas, sergu alkoholizmu
„Sveikas Ramūnai“, - teisę kalbėti gavo kitas ant scenos buvęs vyras. Tvirto sudėjimo, pusamžis alkoholikas nevartoja jau 8 metus. Jis pirmasis „Dėkingumo dienoje“ pasakojo apie savo nuopolį ir pakilimą.
„Anksčiau sakydavau, kad labai džiaugiuosi, jog sergu alkoholizmu. Dabar sakau, kad džiaugiuosi, jog radau jus ir programą, kuri padeda man blaiviau gyventi“, - bičiuliams dėkojo Ramūnas.
Viskas prasidėjo nuo saikingo alkoholio vartojimo. Vyras švęsdavo šventes kaip ir kiti – šiek tiek išgerdamas.
„Per 4-5 metus pasiekiau tokį lygį, kad šventės pradėjo nebepatikti. Naujųjų naktį laukdavau vidurnakčio, bet man tai niekaip nepavykdavo, atsibusdavau jau tik sausio 1 dieną“, - pasakojo alkoholikas.
Stiprieji gėrimai jam iš pradžių padėdavo gyventi, suteikdavo drąsos.
Kai įsisiūbavo, ėmė praleidinėti darbą, vairuoti išgėręs.
Kartą išėjo pirkti vaistų sergančiam kūdikiui, pakeliui rado barą. Namo grįžo po dviejų parų. Vaistų vaikui nebereikėjo.
„Išsiblaivius stipriai graužė sąžinė – supratau, kad su artimaisiais elgiausi netinkamai, bet nežinojau, ką turiu daryti“, - prisiminė AA narys.
8 metus jis ieškojo, ką reiktų keisti gyvenime. Iš pradžių bandė kontroliuoti gėrimą – kaitalioti gėrimus, skaičiuoti mililitrus, valgyt arba nevalgyt prieš pakeliant stikliuką.
Vienkartiniai „laimėjimai“ nedžiugino. Kartą Ramūnui pavyko vakarėlyje neprisigerti. Jis tvarkingai grįžo kartu su žmona. Tačiau kas iš to – alkoholikas prisiliuobė namuose.
Kitas bandymas – prisiekinėjimas. „Laikiau save tikinčiu. Meldžiausi ir prašiau Dievo, kad man padėtų rasti sprendimą. Prašydavau, kad jis mane suluošintų kokioje avarijoje, jei nesilaikysiu duoto žodžio“, - kančias prisiminė anoniminis alkoholikas.
Kai nepavykdavo laikytis pažado negerti, vyrą apimdavo gili neviltis. Ramūnas nebenorėjo gyventi.
Daugelis savižudžių sau gyvenimą nutraukia būdami neblaivi. Laimė, kad anoniminis alkoholikas atsidūrė tarp panašių į save ir galėjo išpažinti visas savo klaidas.
Išgelbėjo tėvo įduotas laikraštis
Ramūno gyvenimas ėmė keistis, kai jį ėmė spausti darbdavys. „Jis pasakė: arba darai ką nors, arba atleidžiam iš darbo“, - vadovo žodžius prisiminė AA narys.
Darbas jam buvo brangus. Tuoj pat jis nusileido iki automobilių stovėjimo aikštelės ir pasuko prie automobilio. Pusę metų jis su savimi vežiojosi laikraštį, kurį jam buvo įdavęs tėvas. Jo dėmesį atkreipė skelbimas apie AA susitikimus.
Išsitraukęs laikraštį, jis paskambino nurodytu numeriu.
„Atsiliepė moteris, alkoholikė. Nuo pirmo pokalbio supratau, kad esu ne vienas“, - sakė „Dėkingumo dienos“ dalyvis.
Per savo puikybę jis niekam nepasakodavo apie alkoholizmą. „Galvojau, kad esu baisiai puikus, talentingas, vos ne genijus ir viską mėginau sutvarkyti pats. Apsidžiaugiau, kad pasaulyje yra daugiau žmonių, kurie kenčia taip, kaip aš“, - prisiminė Ramūnas.
Susitikus grupelėje jam buvo pasakyti, kad jis alkoholikas. Sunkiai ištarė tą žodį, bet kai ištarė, suprato, kaip veikia vieša išpažintis: „Akmuo nusirito nuo širdies.“
Butelis degtinės – mirties valandą?
Ilgą laiką draugijoje vyras laukė, kol iš jo pareikalaus pinigų. „Jie daro biznį iš mūsų“, - ši mintis sukosi jo galvoje.
Tačiau ši baimė nepasitvirtino. Nuo 1996 metų jis laiko save AA nariu. Iki šiol draugijoje niekas nepaklausė nei jo tikrojo vardo, nei kitų asmeninių dalykų, o ką jau kalbėti apie pajamas ar kitus finansinius klausimus.
Ramūnui AA susirinkimuose ne viskas patiko. Jam buvo sunku girdėti, kad vienintelis kelias – prisipažinti, jog yra bejėgis prieš alkoholį.
Kai atėjo į AA, jam buvo 28 metai. „Turėjau viltį, kad dar pavyks išsisukti nuo absoliučios blaivybės“, - prisipažino alkoholikas.
Iš pradžių sau pažadėjo negerti trejus metus. Paskui sakė – per savo 50-metį tikrai gers. Dar vėliau – paskutinę akimirką prieš mirtį norės išlenkti degtinės butelį.
„Dabar nebegalvoju, kaip bus ateityje. Mirdamas neprašysiu degtinės butelio. Dabar man nesinori nusižudyti, kaip buvo gėrimo metais. Nežinau, kaip man pavyksta negerti. Tiesiog tikiu aukštesnėmis jėgomis, kad jos man padeda. Esu labai dėl to dėkingas“, - liudijimą pabaigė vyras.
Tą dieną AA draugijos „Dėkingumo dienoje“ liudijo ne vienas alkoholikas. Atviri pasakojimai gydė ir juos, ir tuos, kurie klausėsi.
Viešai prisipažinti apie bjauriausius nuopolius savo gyvenime nelengva, bet tai nuima didelę naštą nuo pečių. Daugeliui AA draugijos narių tokie atviri pokalbiai padeda likti blaiviems, tvarkytis su alkoholizmo liga, nebegalvoti apie savižudybę.
