Anot Jungtinės Karalystės socialinių darbuotojų, ji nesugeba pasirūpinti emociniais vaikų poreikiais. Moteris svarsto, ar sunki dalia neprislėgė jos dėl ankstesnių giminės kartų nuodėmių. Mat ir ją, ir jos įmotę kūdikystėje biologinės motinos pametė kaip beglobius kačiukus. Apie tai rašo dienraščio „Lietuvos rytas“ priedas „Gyvenimo būdas“.
Vaikai augo globos namuose
Emigrantė kalbėdama verkė: „Mane paliko, o mano vaikus drasko. Niekada nemaniau, kad mano vaikai bus vaikų namuose.“
Trys jos atžalos dar Lietuvoje ragavo vaikų globos namų gyvenimo. „Kai turėjau problemų dėl stuburo, visi trys buvo paimti globoti, nes neturiu artimųjų, kurie jais pasirūpintų“, – raudojo lietuvė.
Ji įsitikinusi, jog prakeiksmas šeimą lydi ne veltui. „Kažkas prakeikė mano tikrą motiną arba jos šeimą. Kenčiu už svetimas nuodėmes“, – dievagojosi pašnekovė.
Astos gyvenimas kupinas skausmingų dramų. Motina dėl karjeros ją paliko kūdikių namuose. Trejų neturinčią mergaitę įsivaikino brandaus amžiaus moteris Marija Skinulienė.
M.Skinulienė mirė, kai įdukrai buvo 16 metų. Globėjai iki pat mirties Asta leisdavo vaistus.
Vėliau A.Skinulytę-Gulbaek lydėjo asmeninio gyvenimo nesėkmės. Jos svajonė studijuoti dailę žlugo. Dvi santuokos iširo. Jai teko ištverti sunkią stuburo operaciją, ilgai gulėti lovoje beveik paralyžiuotai.
Dėl nepakeliamo gyvenimo emigravo
Galiausiai lietuvė dėl nepakeliamo gyvenimo viename Jurbarko bendrabutyje emigravo į Didžiąją Britaniją, čia prarado dukrą ir anūką, įsivėlė į karą su vaiko teises ginančiomis tarnybomis.
„Kai viena moteris turi būti visiems viskuo, ji visada valdinga. Nuo mažumės kovoju už save“, – aiškino trijų vaikų motina. Ji neneigė, kad siekia viską kontroliuoti.
Du A.Skinulytės-Gulbaek vaikai jau pilnamečiai. Duktė ir vystymosi sutrikimų turintis sūnus Didžiojoje Britanijoje gyvena su ja.
Trečioji dukra dar neturi 18-os. Mergaitę 2010 m. spalį vaiko globos tarnybos paėmė iš motinos. Socialiniai darbuotojai nusprendė, kad motina nesupranta dukros emocinių poreikių.
Po pusantrų metų, kai kilo konfliktas anūko darželyje ir A.Skinulytė-Gulbaek pamėgino perkelti jį į kitą ugdymo įstaigą, iš šeimos buvo atimtas ir šis vaikas. Priežastis ta pati – valdinga močiutė nesupras anūko poreikių.
Į painią kovą su tarnybomis įsivėlusi moteris ilgai ir karštai lieja pyktį ant Didžiojoje Britanijoje veikiančios sistemos. Jos nervai ištampyti. Bet niekaip nesibaigia jos gyvenimo drama.
Niekada nemanė, kad buvo įvaikinta
Asta tik po įmotės mirties būdama 16-os sužinojo, kad yra įvaikinta. Ji rado raštelį, kuris bylojo, kad M.Skinulienė keitė jos vardą ir pavardę. Raštelis liudijo, kad Asta Skinulytė paimta iš pirmųjų Kauno kūdikių namų.
„Niekada nemaniau, kad esu įvaikinta“, – tos akimirkos sumaištį prisimena pašnekovė.
Motina Astą paliko dėl karjeros. Atiduodama dukrą į kūdikių namus tuomet milicijos pažymoje ji rašė: „Vaiką atiduodu įvaikinti, nes mano darbo specifika – dažnos komandiruotės.“
Astos motina, tuomet 24 metų studentė, Projektavimo institute buvo pasiekusi aukštą postą – dirbo vyriausiąja inžiniere.
Astą pribloškė motinos rašysena. „Braižas grynai kaip mano. Atrodytų, kad aš būčiau pasirašiusi sau nuosprendį. Net rašysena gali genetiškai persiduoti!“ – stebėjosi pašnekovė.
Kūdikių namų vadovė įsidėmėjo Astos istoriją ir po daugelio metų prisiminė tikrąją A.Skinulytės-Gulbaek motiną.
„Ji buvo nustebusi, kodėl tokio rango moteris paliko savo vaiką. Buvau vienintelė tais metais, kurią paliko išsilavinusi ir karjeros pasiekusi moteris“, – pasakojo nei tėvo, nei motinos nepažinusi emigrantė.
Įmotė irgi augo be motinos - ji rasta ant laiptų
Pasirodo, ir Astos įmotė užaugo be biologinės motinos meilės. Ją visai mažą ant bažnyčios laiptų surado choristas ir pasiėmė auginti.
Kūdikis ant bažnyčios laiptų muistėsi suvyniotas vystykluose. Jauna žydaitė paliko savo dukrą likimo valiai. Buvo sekmadienis, balandžio 26 diena, artėjo mišių metas.
Pirmasis gyvą ryšulėlį pastebėjo Antanas Bapkauskas. Jis pakėlė mergaitę ir ėmė ją sūpuoti. Juodu su žmona negalėjo turėti savo vaikų, todėl mažylę priėmė kaip Dievo dovaną.
„Gražesnės moters nežinau. Visa Marijampolė ja žavėjosi. Jei mano mama būtų patekusi į Holivudą, ji būtų buvusi kaip Greta Garbo“, – įmotę gyrė pašnekovė.
Taip sutapo, kad užaugusi būsimoji Astos įmotė M.Skinulienė negalėjo susilaukti vaikų. Įkopusi į penktąją dešimtį ji nusprendė įsivaikinti. Moters santuoka byrėjo. Ji sirgo kaulų tuberkulioze, tuomet vadinta džiova.
„Galbūt svajojo, kad spės mane užauginti kaip pagalbininkę. Ji sunkiai vaikščiojo“, – prisimena Asta.
Būdama 11 metų ji jau leisdavo įmotei vaistus, slaugė ją. Po penkerių metų moteris mirė ant įdukros rankų.
Slauge virtusi mergaitė turėjo laiko ir vaikiškiems pomėgiams. Vasarą jos senelio sode gatvės vaikai rengdavo spektaklius. „Su drauge parašėme scenarijų, pastatėme spektaklį – žmonės už rublį žiūrėdavo mūsų pasirodymus“, – šypsojosi moteris.
Po įmotės mirties - juodos dienos
Kai M.Skinulienė mirė, virš Astos ėmė kauptis juodi debesys. Moteris pasakojo, kad įmotės artimieji nepripažino jos kaip šeimos narės, – nors ir leido jai gyventi įmotės name, turto jai nepaskyrė, pasidalino patys.
16-metę valgydino ir rengė mokytojai bei mokyklos draugai.
Nuo mažens Asta su malonumu piešdavo. Pas klasės draugus išliko jos piešinių. O piešimo mokytoja vis rašydavo mergaitei trejetus. „Visiems patiko mano kūryba, jai – ne“, – prisimena našlaitė. Jos svajonė mokytis dailės neišsipildė.
A.Skinulytė-Gulbaek įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.
Studijų nebaigė – susikirto su literatūrologe Vanda Zaborskaite. „Man nepatiko Maironio patriotizmas. Ir dabar šio poeto negaliu pakęsti. Vandai tai nepatiko, ji sakė: „Kiaušinis negali mokyti vištos“, – prisimena karštakošė emigrantė.
V.Zaborskaitė perspėjo Astą, kad dėl nevaržomo būdo ji kentės ir ateityje. „Nemoki prisitaikyti prie žmonių nuomonės – bus sunku“, – kritikės žodžius įsidėmėjo A.Skinulytė-Gulbaek.
Moteris nesigynė – vyriausiąja buhaltere dirbusi įmotė ją lepino, dėl to jai sunku sutarti su žmonėmis.
Iškritusi iš instituto, Asta išvažiavo mokytis į Lengvosios pramonės technikumą Rusijoje, tapo technologe.
Nutrūko abi santuokos
1988 metais grįžusi į Lietuvą Asta sutiko būsimąjį vyrą. Su juo pusantrų metų gyveno kartu, pasaulį išvydo du vaikai. Antrasis dėl astmos ir egzemos vystėsi lėčiau nei bendraamžiai.
Antrasis vyras A.Skinulytei dovanojo norvegišką pavardę – Gulbaek. Jį moteris sutiko vertėjaudama draugės vakarėlyje. Užsienietis buvo 20 metų vyresnis.
Asta viena augino du vaikus, jai reikėjo finansinės paramos. „Jis pasiūlė vedybas, ir aš sutikau“, – A.Skinulytė-Gulbaek neslėpė, kad ištekėjo dėl pinigų. Gimė trečias moters vaikas – dukra.
Ir su antruoju vyru santuoka greitai nutrūko. Dvejus metus trijų vaikų motina išgulėjo ant patalo negalėdama judėti. Jai buvo atlikta stuburo operacija. Vyras esą ją paliko dėl prastos jos sveikatos.
„Ant vienišo medžio visi ožiai myža“, – kalbėdama apie nesėkmingas santuokas įmotės žodžius iki šiol prisimena A.Skinulytė-Gulbaek.
Iš ko šiuo metu ji gyvena? Asta atsakė – iš piešinių. Sena moters svajonė piešti dabar pildosi dėl būtinybės mokėti mokesčius ir pirkti maistą.
Dvejus metus moteris nebuvo iškėlusi kojos iš Didžiosios Britanijos. Jos ir dukros pasai po teismų dėl vaikų liko pas buvusius advokatus. A.Skinulytė-Gulbaek tikina niekaip jų neatgaunanti.
Lietuvos ambasada Didžiojoje Britanijoje „Lietuvos rytui“ pažadėjo padėti lietuvėms, jei tik jos kreipsis pagalbos.
Šeimą skaldo ne tik alkoholis, bet ir valdingumas
2007 metais A.Skinulytė-Gulbaek atvažiavo dirbti į Didžiąją Britaniją, įsidarbino vyresniąja vadybininke slaugos namuose.
Kartu su ja apsigyveno dvi dukros ir sūnus. 2010 metų spalį vaiko globos tarnybos nepilnametę dukrą iš motinos paėmė. Socialiniai darbuotojai nusprendė, kad motina nesupranta vaiko emocinių poreikių.
Su paaugle dukra iš namų darbuotojai išsivežė ir mažametį anūkėlį. Jo gimdytoja vyriausia A.Skinulytė-Gulbaek duktė atsisakė palikti motinos namus. Tarnybos darbuotojai nusprendė, kad močiutė, kuri valdo visą šeimą, ateityje emociškai išnaudos ir anūką.
„Močiutė bus atsakinga tol, kol mirs“, – apie save sakė A.Skinulytė-Gulbaek.
Anūkas netrukus buvo grąžintas namo. Po pusantrų metų kilo konfliktas berniuko darželyje. Kai A.Skinulytė-Gulbaek pamėgino perkelti anūką į kitą ugdymo įstaigą, vaikas iš šeimos buvo atimtas. Vyko teismai dėl vaikų globos.
Sprendimo dėl dukters dar nėra. Merginai dabar 17 metų. Nors globos teisės iš motinos nėra atimtos, o tik padalintos jai ir vietos valdžiai, motina dukters likimo nežino, pastarąjį kartą matė pernai balandžio mėnesį.
Anūką teismas pernai balandį leido įvaikinti. Berniuko tėvas sutiko su tokiu sprendimu. Jis ir Astos dukra išsiskyrę. Berniuko šeima nematė dvejus metus.
Lietuvė nesutinka su teismų sprendimu negrąžinti dukters ir anūko šeimai. Moteris taip pat kovoja, kad būtų grąžinti jos ir dukters asmens dokumentai. Dvejus metus lietuvės svetimoje šalyje gyvena be tapatybės kortelių. Dokumentai teismo buvo paimti ir esą liko pas advokatus.
A.Skinulytė-Gulbaek Lietuvoje turėjo problemų su Jurbarko vaiko teisių apsaugos skyriumi. „Paklauskite mamos, kiek kartų jos vaikai gyveno socialinės globos įstaigose“, – mįslingai užsiminė Jurbarko vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Laima Gardauskienė. Jos žiniomis, vaikai iš motinos buvo paimti du kartus.
„Mes džiaugiamės, kad ji išvyko gyventi į užsienį. Situacija buvo labai sudėtinga. Vaikai buvo palikti apleisti (nepavalgę, neaprengti. – Red.)“, – neslėpė tarnautoja. Suvaržyta teisės aktų ji neatskleidė konkrečių problemų.
Ji leido suprasti, kad A.Skinulytė-Gulbaek negirdi kitų žmonių. „Per darbo praktiką neturėjau panašaus sunkumo atvejų“, – sakė L.Gardauskienė.
Daugiausia jai tenka bendrauti su tėvais, kurie piktnaudžiauja alkoholiu. A.Skinulytės-Gulbaek šeimoje to nebuvo.
