„Aš priėjau liepto galą, – prisipažino Vera (vardas pakeistas). – Kojų raumenys nelaiko, bet baisiausia, kad išsitrynė atmintis.
Neatsimenu daugybės dalykų ir kartais nesuvokiu, kaip vienas dalykas susijęs su kitu. Visas gyvenimas pavirto spoksojimu į televizoriaus ekraną.
Kai turiu jėgų, bandau su kuo nors bendrauti internete, bet jaučiu, kad ratas užsidarė: daugiau nesu įdomi savo draugams, nes jų gyvenimas per daug intensyvus, kad jie turėtų laiko klausytis, kaip mane kamuoja depresija ir nuolatinis beviltiškumo jausmas.“
Gydytojai Verai pasakė, kad ji nuolat turės lankyti masažo seansus, laikytis griežtos dietos. Bet tai nereiškia, kad organizmo funkcijos visiškai atsinaujins.
Buvo vakarėlių liūtė
„Mano tėvai – menininkai. Jie dirbo teatre, spektakliai nuolat baigdavosi vėlai. Tėvas važinėdavo į filmavimus ir gastroles.
Tai buvo aplinka, kurioje girtaujama nuolat. Jau aštuonerių aš žinojau, kad po nufilmuotos scenos visi būna tokie įsitempę ir pavargę, kad būtinai turi išgerti šiek tiek vyno“, – prisimena moteris.
Vera draugavo su artistų vaikais – kitokių tiesiog nepažinojo, jų žaidimai buvo nukopijuoti iš tėvų vakarėlių: „Mūsų lėlės būdavo vadinamos garsių aktorių vardais. Sodindavome jas prie samanų stalo, bet ant jo būtinai būdavo „šampanas“ – gazuotas vanduo, supiltas į stiklinį butelį.
Lėlė aktorė gerdavo tada, kai ją būdavo išdergęs režisierius arba kai ji negaudavo vaidmens.“
Kai mergaitė pradėjo lankyti mokyklą, jai prižiūrėti buvo samdomos auklės, nes abu tėvai važinėjo po Lietuvą ir papildomai uždarbiavo renginiuose.
„Jie visada grįždavo šiek tiek įkaušę, linksmi ir pavargę. Tik būdama 15-os aš sužinojau, kad yra šeimų, kurios alkoholio visai negeria. Arba šampaną iššauna kartą per metus – Naujųjų metų naktį.
Negalėjau tuo atsistebėti. Tokie buvo mano suolo draugės tėvai. Ta draugė nė sykio gyvenime nebuvo ragavusi net alaus“, – sakė Vera.
Aštuntokė pasakė savo draugei, kad ji parodys, ką reiškia švęsti, ir nusivedė į klubą, į kurį dieną eidavo išgerti kavos, o vakarais tiesiog pasėdėti.
„Ten visi pažinojo mano tėvus ir mielai pavaišino vynu mus. Niekam neatrodė baisu, kad „penkiolikinės“ išgers po taurę vyno. Tada dar negaliojo griežti nurodymai nepardavinėti svaigalų nepilnamečiams, o jeigu ir galiojo, niekas rimtai tų draudimų nesilaikė“, – kalbėjo vilnietė.
Įklampino meilė
Viename vakarėlių, kai tėvai buvo gastrolėse, pas Verą į svečius įsiprašė klube sutiktas vyresnis vaikinas. Jam buvo apie 22 metus. Kaip ir Vera, vyrukas „nekaltai“ išgerdavo nuo paauglystės.
„Įsimylėjau kaip beprotė, nes jis mokėjo viską – ant rankų užnešti mane ant scenos ir padainuoti kartu su muzikantais laikydamas mane glėbyje. Jis turėjo pinigų, nes dirbo garso operatoriumi.
Slapta nuo tėvų važiuodavau su juo į kitus miestus ir pramogaudavau, kai tik galėdavau.
Tačiau bastydamasi su pramogų pasaulio žmonėmis išmokau daugybės dalykų, kurių reikia scenai, – laisvumo, akrobatikos, šokio, taisyklingos dikcijos“, – pasakojo moteris.
Dešimtoje klasėje Vera pastojo. Ji išsigando ir prisipažino tėvams. Namų susirinkimas baigėsi visuotiniu sąmyšiu – tėvai niekaip negalėjo suvokti, kaip šitai galėjo nutikti jų klusniai mergaitei.
Labiausiai jie sielojosi dėl būsimo vaiko, bet ir tada nepastebėjo, kad duktė įžengė į girtuoklės kelią.
Buvo nutarta daryti valymą, nes nė vienas iš šeimos narių neturėjo laiko prisiimti pareigų prižiūrėti ir rūpintis būsimu kūdikiu.
Vienintelė tam prieštaravo močiutė, bet jos žodis nebuvo lemiamas. Verai pačiai atrodė, kad ji dalyvauja siaubo filme, kurio scenarijus menkai įtikimas.
Vaikiną gąsdino tėvystė
Džiugas (toks buvo Veros draugo vardas) nenorėjo spręsti, kaip mergina turi pasielgti. Jis nesiūlė jos vesti ir suabejojo, ar sugebėtų uždirbti šeimai. Džiugo tėvai gyveno vieno kambario bute, Veros – dviejų.
„Aš paklusau, nes man baisiausia buvo įsivaizduoti, kaip aš viena su rėkiančiu vaiku sėdėsiu namuose, o visi kiti toliau važinės po gastroles, vakarais klausysis muzikos klubuose, šoks ir gyvens „tikrą“ siautulingą gyvenimą. O man jis eis pro šalį“, – prisimena moteris.
Tėvai nuvedė merginą daryti valymo. Dabar Vera mano, kad ši kraupi pabaiga turėjo tik vieną teigiamą dalyką: ji ėmė lankyti parengiamuosius kursus ir įstojo į tuometės Vilniaus konservatorijos aktorinį fakultetą.
„Dirbau kaip beprotė: iš manęs liko sulysusi katė, o ne žmogus. Naktimis sapnuodavau tą vaiką, kurio pati atsisakiau. Po vakarėlius vaikščioti lioviausi, nes neužteko fizinių jėgų.
Tačiau prasidėjo blogesni dalykai. Kartais man būdavo taip nepakenčiamai skaudu, kad aš iki žemės graibymo nusigerdavau viena: prisipirkdavau degtinės butelių ir visą savaitgalį gerdavau.
Pirmadienį ateidavau į paskaitas išsekusi, bet kartu ir užsimiršusi – iki kito karto“, – užsikirsdama atviravo moteris.
Tėvai tapo bedarbiais
Veros tėvas patyrė infarktą po to, kai buvo atleistas iš darbo. Jis ėmė vadovauti saviveikliniam kolektyvui, bet jo nuotaika buvo itin prislėgta. Motina irgi vis rečiau buvo kviečiama vaidinti.
„Aš pagaliau sutikau žmogų ne iš teatro, kuris buvo tiesiog normalus – stabilios psichikos, negeriantis ir nedepresuojantis dėl kiekvienos smulkmenos. Susipažinau su juo turistiniame žygyje.
Bet Dievas man atkeršijo – dar kartą pastoti nepavyko. Mes išbandėme visus gydymo būdus, tačiau vaiko susilaukti nepavyko. Galiausiai išdrįsau jam pasakyti, kad septyniolikos esu pasidariusi abortą ir kad vaiko apskritai gali niekada nebūti“, – nubraukė ašarą Vera.
Poros santykiai tęsėsi dar dvejus metus, bet vis dėlto iširo. Vera pradėjo dirbti viename iš teatrų, tiesa, žvaigžde netapo.
„Pajamos buvo menkos, įvertinimas ir pripažinimas neatėjo. Nuolat reikėjo vesti kokius nors debiliškus renginius kolektyvams, o pinigų uždirbti visai ne taip, kaip įsivaizdavau.
Kartais pareidavau tokia išsunkta ir pavargusi, kad negalėdavau pavilkti kojų. Vyno jau nebegerdavau, nes jo nepriėmė skrandis. Užtat atsigaudavau nuo taurelės brendžio. Sykį bendradarbė pasakė, kad nuo manęs dvokia alkoholiu, nors po pietų tebuvau išgėrusi vos 20 gramų“, – pasakojo vilnietė.
Ėmė praradinėti sąmonę
Iš pradžių Verą palaikydavo kava ir dvi brendžio taurelės per dieną – viena tik atsikėlus, o kita – per pietus. Tai truko maždaug šešerius metus. Moteris poliklinikoje buvo perspėta, kad kraujyje esama pakitimų.
„Gydytoja paklausinėjo apie mano gyvenimo būdą, bet aš nesiryžau jai pasakyti, kad mažais kiekiais išgeriu kiekvieną dieną. Pati žinojau, kad jau laikas sustoti, nes tapau labai dirgli.
Ypač erzino triukšmas, negalėdavau susikaupti aplinkiniams garsiau kalbant arba kam nors įjungus radiją. Pastebėjau, kad negaliu perskaityti ilgesnio teksto kompiuteryje, nes išlaikyti dėmesį buvo sunku.
Nereikia būti daktaru, nes žmogus paprastai pats žino priežastį, dėl kurios suserga. Kitas dalykas, kad žinodamas nebūtinai turi jėgų liautis“, – kalbėjo Vera.
Jai buvo paskirta fermentų, lengvinančių virškinimą, taip pat daugybė tyrimų, kurių atlikti moteris nenuėjo.
Sykį Vera nukrito per susitikimą su klientu, kuris norėjo aptarti renginio planą. Tada ji jau buvo perėjusi dirbti renginių organizatore į savo pažįstamos bendrovę.
„Netekau sąmonės, buvau išvežta į ligoninę ir dešimt dienų buvau farširuojama vaistais. Po šio priepuolio iš naujo reikėjo mokytis vaikščioti. Sutriko judėjimas.
Nejaučiu dešinės kojos ir kartais suklumpu lygioje vietoje. Pati negaliu išeiti į gatvę, įsėsti į troleibusą ir nuvažiuoti į mankštą. Pasaulis man užsidarė – pačia tikrąja prasme.
Dabar man pripažintas neįgalumas, gyvenu iš pašalpos. Tėvai – bedarbiai. Mano gelbėtoja yra močiutė ir jos pensija. Neturiu nė vieno draugo, nes jiems užteko kantrybės lankyti mane tik pirmuosius tris mėnesius po ligos. Aš juos suprantu“, – prisipažino alkoholikė.
„Ar geriate toliau?“
„Ne, aš neturiu alkoholio. Namuose nėra net lašų, pagamintų spiritiniu pagrindu“, – atsakė Vera.
Moteris patikėjo savo dienoraštį, tačiau jis nebuvo rišlus. Pasakojimai jame vaizdingi, bet padriki.
„Rašyčiau, jei pajėgčiau. Bet labai pavargstu parašiusi porą sakinių. Užmirštu mintį, kurią norėjau pasakyti“, – dar kartą sunkiai atsiduso moteris.
Bijo, kas nutiks su anūke
„Pasakysiu jums tiesą: ji geria toliau. Mikroskopiniais kiekiais, bet geria. Ji susiranda draugų per internetą ir jie parūpina alkoholio. Lovoje randu mažų „Vytauto“ mineralinio vandens buteliukų, pripiltų atskiesto alkoholio.
Alkoholis pražudo visus gebėjimus, bet apsukrumo – ne. Mes gyvename antrame aukšte ir kartais aš randu per balkoną įmesto alkoholio valerijono lašų pakuotėje.
Man jau per daug metų, kad aš galėčiau ją kaip nors paveikti ir įtikinti. Tai liga, ir aš gyvenu apimta nuolatinės nevilties ir nežinau, kas jai nutiks, kai aš mirsiu.
Bijau išeiti net į parduotuvę – žinau, kad per pusvalandį sugebės susisiekti su kuo nors, kas nesupranta, jog ji balansuoja tarp gyvybės ir mirties. Ir tas kažkas patikės jos pasakojimais, kad būtinai reikia lašo alkoholio.
Manau, kad tai daro net draugai, nesuprasdami, kad ji serga sunkia depresija“, – verkdama kalbėjo Veros močiutė, kuri paprašė žurnalistės susitikti mieste.
Garbaus amžiaus moteris pripažino, kad Vera tėvų nepaiso, jais netiki ir nemano, kad jie galėtų jai kuo nors padėti: „Mano anūkė nėra kvaila. Jai nepadėsi įtikinėdamas, kad viskas susitvarkys.
Kartais girdžiu, kaip telefonu ji kažkam pasakoja, kad rašys knygą apie tikrąjį alkoholikės gyvenimą. Bet netikiu, kad pajėgs susikaupti, nes rašyti – jai jau per sunkus darbas. Ji tyliai ir niekam nepastebint pragėrė savo smegenis ir gabumus.“
Puoselėja iliuziją, kad išsikapstys patys
Vytautas Senkus
Šeimos gydytojas
„Labiausiai alkoholis kenkia nervų sistemai. Dėl lėtinio alkoholizmo atsiranda alkoholinė polineuropatija (dauginis nervų uždegimas su jautrumo sutrikimu) ir periferinės nervų sistemos paralyžius.
Moterų nervų sistemą alkoholis nualina greičiau nei vyrų.
Sergančio alkoholizmu ligonio veidas patinęs ir pabrinkęs. Alkoholiko, turinčio stažą, veido odos kapiliarai išsiplečia, skruostus ir nosį nudažo melsvai pilkšva spalva.
Kai liga tik pradinės stadijos, alkoholikai truputį papilnėja, o ligai progresuojant sulysta. Ilgainiui išsivysto kacheksija, panaši į narkomanų, vartojančių morfijų ir opijų, išsekimą. Alkoholikus dažnai kamuoja virškinamojo trakto negalavimai. Alkoholis labai dirgina skrandžio gleivinę. Stiprus apsinuodijimas alkoholiu sukelia ūminį gastritą, kuris netrukus praeina.
Dažnas alkoholio vartojimas yra skrandžio veiklos lėtinio sutrikimo priežastis. Jį skatina pablogėjęs alkoholikų apetitas – girtaudami jie beveik nieko nevalgo. Juos pradeda kamuoti rėmuo, raugulys, kartais pykinimas, vidurių skausmai.
Gastritas aštrėja ne tik dėl to, kad alkoholiniai gėrimai tiesiogiai veikia skrandžio gleivinę, bet ir dėl to, kad sutrinka nervinė skrandžio funkcijos reguliacija.
Tiriant alkoholikų skrandžio sultis, dažniausiai nustatoma, kad dauguma jų sirgo gastritu, dažniausiai aptinkama hiperacidinė jo forma, kuri susijusi su padidėjusiu rūgštingumu.
Kiti virškinimo sutrikimai – vidurių užkietėjimas arba viduriavimas, opos.
Alkoholį daugelį metų vartojęs žmogus linkęs nepripažinti, jog turi polinkį į depresiją ir nesunkiai pasiduoda iliuzijai, kad išsikapstys be psichiatrų pagalbos. Alkoholizmu sergančių pacienčių kasmet daugėja.“
