Mirtina tyla stojo Vokietijos Badeno-Viurtembergo federalinės žemės teismo salėje, kai į ją lydimas policijos įžengė lietuvės studentės G.Žebrovskytės nužudymu kaltinamas Bulgarijos pilietis 41 metų Emilis S.
Likimo ironija: lietuvei gyvybę atėmęs stambus, vidutinio ūgio statybų darbininkas plačiais juodais ūsais, netvarkingai sušukuotais plaukais teisiamas pastate, esančiame šalia Manheimo universiteto, į kurį 2013 metų rugpjūčio pabaigoje keturiems mėnesiams studijuoti psichologijos buvo atvykusi Gabrielė.
Šią savaitę vykusiame septintajame teismo posėdyje liudijo specialiosios policijos grupės „Caesar“ nariai, 16 dienų ieškoję lietuvės studentės žudiko.
Tykojo ir vaizdo kameros
Mykolo Romerio universiteto studentė 20-metė G.Žebrovskytė, atvykusi į Manheimo universitetą pagal mainų programą, buvo išprievartauta, nužudyta ir apiplėšta 2013 metų spalio 3-iąją tarp 21 val. 30 min. ir 22 val. po Kurto Schumacherio tiltu.
Pro šią vietą lietuvė, tą vakarą dalyvavusi Manheimo universitete vykusioje Vokietijos susivienijimo dienai skirtoje filmų peržiūroje, grįžo į bendrabutį Jungbušo rajone tiesiausiu, tačiau pavojingiausiu keliu.
Įtariama, kad Emilis S. aukos, einančios gatve, tykojo tilto apačioje – ją užpuolė, nusitempė į krūmynus, pasmaugė jos šaliku, o po to išžagino.
Žudikas pagrobė ir G.Žebrovskytės mobilųjį telefoną „Huawei Ascend G 300“.
Ieškodami žudiko pėdsakų 60 specialiosios policijos grupės „Caesar“ narių daug dėmesio skyrė nusikaltimo vietai.
Policijos pareigūnai išnaršė visas Kurto Schumacherio tilto prieigas. Jie ieškojo nors menkiausių įkalčių.
Pareigūnai tikėjosi, kad G.Žebrovskytės žudikas pakeliui į darbą ar iš jo, o gal dėl kokių nors kitų priežasčių vėl atsidurs prie šio tilto, todėl šiame rajone ne tik sustiprino patruliavimą, bet ir įrengė vaizdo kameras. Tačiau tai tyrėjams nepadėjo.
Išdavė aukos telefonas
Specialiosios grupės pareigūnas, atsakingas už elektroninių duomenų įvertinimą, teisme papasakojo, kaip buvo aptikti įtariamojo pėdsakai.
Neradę G.Žebrovskytės mobiliojo telefono nusikaltimo vietoje, tyrėjai tikėjosi, kad jo paieškos atves pas nusikaltėlį.
Nužudytosios brolis atsiuntė Vokietijos policijai visus sesers telefono duomenis.
Pagal juos tyrėjai pabandė nustatyti pagrobto mobiliojo telefono vietą.
Iš pradžių telefonas buvo išjungtas. Bet spalio 19 dieną staiga atsirado ryšys – kažkas į Gabrielės telefoną trims minutėms buvo įdėjęs kitą kortelę.
To tyrėjams pakako. Specialia aparatūra jie nustatė ne tik vietovę, kur yra telefonas, bet ir tikslų adresą.
Beveik po valandos „Caesar“ pareigūnai jau buvo nedideliame, nuo Manheimo apie 25 km nutolusiame Reino krašto-Pfalco žemės Griunštato mieste.
Čia su dviem tautiečiais tuo metu gyveno ieškomas G.Žebrovskytės žudikas.
„Šalia atsakovo lovos radome rankinę“, – toliau pasakojo policijos pareigūnas. Joje buvo nužudytosios mobilusis telefonas ir kiti jos daiktai.
Emilis S. buvo sulaikytas, jis savo noru davė seilių mėginį DNR tyrimui.
Tyrėjai dar tą pačią naktį sužinojo, kad sulaikytojo DNR sutampa su G.Žebrovskytės nužudymo vietoje rastų įkalčių DNR.
Žvėris avinėlio kailyje
Per praėjusį pusmetį vokiečių laikraščiai daug pasakojo apie Emilį S.
Žurnalistai iššniukštinėjo, kuo jis domėjosi, ką veikė gimtojoje Bulgarijoje prieš atvykdamas uždarbiauti į Vokietiją.
Emilis S. nuo 2013 metų balandžio Griunštate nuomojosi 25 kvadratinių metrų kambarį. Jame stovėjo dvi lovos, dirbtine oda aptraukta sofa, kelios nedidelės spintelės, televizorius.
Ant plikų baltų sienų kabojo keli smulkūs niekučiai. Jokios spintos. Abi lovos apkrautos drabužiais. Pilka, nejauku.
Vakarėliai, alkoholis, laisvo elgesio moterys. Matyt, taip atsipalaiduodavo Emilis S. po darbo statybose.
Nusikaltėlio namo kaimynas, kilęs iš Šiaurės Vokietijos, pasakojo, kad sulaikytasis Bulgarijoje daug metų užsiėmė boksu. Štai iš kur tie raumenys.
Vokietis negalėjo patikėti, kad gyveno su žudiku, – esą jis buvęs tylus, ramus, draugiškas, rūpestingas, visada pasiruošęs padėti. Jie kartu eidavo pasivaikščioti.
Tik sunkiai sekdavosi susikalbėti, nes bulgaras beveik nemokėjo vokiškai.
Bulgaro rankos buvo labai sužalotos. Vieno piršto jis beveik negalėjo pajudinti, kitas, kaip spalio 5 dieną pastebėjo jo bendradarbis, buvo išsuktas.
Gali būti, jog jis susižalojo žudydamas Gabrielę.
Emilis S. turėjo nedaug drabužių ir, nors mėgo garsių firmų apdarus, vis tiek atrodė kaip benamis.
Praėjusių metų rugpjūtį Špejeryje buvo užpulta silpną regėjimą turinti 48 metų moteris. Kovodama su užpuoliku ji pametė akinius, suklydo apibūdindama jį kaip tvarkingą, maždaug 30 metų, 180 cm ūgio.
Tik dėl mėlyno kombinezono buvo teisi. Darbininkas iš tiesų turėjo tokį darbo drabužį.
Sulaikydami Emilį S. policininkai paėmė ne visus jo daiktus – paliko keletą žurnalų, kuriuose Jehovos liudytojai bulgariškai kviečia nenaudoti prievartos, nežudyti.
Ar įtariamasis priklausė Jehovos liudytojų sektai ir yra krikščionis?
Bendradarbio nuomone, Emilis S., kurį kiti vadino Ercanu, yra Bulgarijos turkas, musulmonas.
Teisiamojo šeima – žmona ir du suaugę vaikai – buvo likę Bulgarijoje. Prieš pat suėmimą minėtas vokietis matęs jį kalbantį mobiliuoju telefonu su dukterimi.
Mielai pamirštų teismą
Vilniuje gyvenantis 24-erių programuotojas Gediminas Žebrovskis mielai pamirštų teismo procesą, kuris šiuo metu prikaustė Manheimo ir visos Vokietijos dėmesį.
Tačiau negali – sprendžiamas jo sesers žudiko likimas.
G.Žebrovskis su motina Loreta Žebrovskiene vasarą ketina važiuoti į Manheimą. Jie nori pamatyti teisiamąjį.
Nužudytosios tėvas Artūras Žebrovskis dėl silpnos širdies atsisakys akistatos su žudiku.
– Balandžio pabaigoje Manheimo teismas pradėjo nagrinėti Emilio S. bylą. Jums vėl tenka prisiminti kraupius įvykius. Kaip laikosi jūsų šeima?
– Mama sunkiai. Jai nuolat reikia vaistų. Ją kankina depresija, nemiga.
Tai suprantama. Dabar labai palaikome vienas kitą.
Baisi žinia pribloškė
– Kaip sužinojote apie Gabrielės mirtį?
– Baisi žinia pirmą pasiekė tėvą – Naujojoje Akmenėje policijos pareigūnas jam atnešė pranešimą.
Jame buvo parašyta, kad rastas Gabrielės kūnas. Ir tiek. Visiškai jokių paaiškinimų, kas nutiko.
Buvo šeštadienio vakaras. Tėvas iš karto paskambino man. Aš buvau Vilniuje.
Tarėmės, ką daryti. Kadangi buvo savaitgalis, į ambasadą nebuvo galima prisiskambinti. Beliko laukti. Savaitgalis buvo baisus. Tėvas laukė, kol iš darbo grįš motina.
Patariau jam pasiruošti, pakviesti geriausią jos draugę, kad jai būtų lengviau, ir būti pasiruošusiam skambinti greitajai.
Mama atlaikė tą žinią. Visa mūsų šeima labai artima. Sekmadienį pats nuvažiavau į Naująją Akmenę pas tėvus.
Pirmadienį paskambino Manheimo kriminalistai. Jie trumpai apklausė mus telefonu.
Policija prašė kiek įmanoma greičiau atsiųsti visus Gabrielės telefono duomenis.
Skubėjau į Vilnių, kad tai padaryčiau.
Motina išlydėjo verkdama
– Paprastai turi praeiti laiko, kol artimieji supranta, kad jų mylimo žmogaus nebėra.
Kada suvokėte, jog netekote Gabrielės?
– Neigimo laikas man dar nepraėjo. Nuolat apima jausmas, kad imsiu ir parašysiu Gabrielei per „Skype“, paprašysiu ką nors išversti, kaip anksčiau.
Nei aš, nei mama, nei tėvas negalime patikėti tuo, kas atsitiko.
Mama su tėvu beveik kasdien važiuoja lankyti jos kapo.
– Koks buvo paskutinis susitikimas su Gabriele? Kaip ją išlydėjote į Vokietiją?
– Prieš Gabrielei išvažiuojant mama su tėčiu buvo savaitei atvažiavę į Vilnių. Kiekvieną dieną jie visi trys leido kartu.
Kadangi man reikėjo dirbti, negalėjau taip dažnai jų matyti.
Prieš Gabrielei išvykstant visi keturi ir mano mergina susitikome kavinėje.
Tai buvo tarsi atsisveikinimo šventė.
Kai Gabrielę tėvai nuvežė į oro uostą, mama verkė. Tai buvo pirma tokia Gabrielės kelionė. Gabrielė ištarė: „Mamyte, neverk, aš po keturių mėnesių grįšiu.“ Va, tau ir keturi mėnesiai...
Brolis mirtų vietoj sesers
– Nekankino nuojauta, kad išlydite ją ne į mokslus, o į mirtį?
– Ne. Gabrielė labai daug mokėsi, stengėsi, tikrai nenusipelnė tokio likimo.
Aš tikrai nededu tiek pastangų – darau, kas man patinka, gyvenu atsipalaidavęs.
Didžiausia neteisybė, kad jai teko toks likimas.
Jei tik galėčiau, mirčiau vietoj jos. Ji yra vertesnė gyventi.
– Apie ką Gabrielė svajojo, ko siekė?
– Ji norėjo baigti psichologijos studijas. Kai važiavo į Manheimo universitetą, ketino pasidairyti, kur galėtų studijuoti psichologijos magistrantūrą.
Tai greičiausiai būtų buvusi Vokietija. Nors vokiečių kalba jai sekėsi sunkokai. Ji norėjo įgauti patirties, naujų žinių ir ruoštis magistrantūrai.
Gabrielė buvo pasiryžusi mokytis dar šešerius metus ir tapti psichoterapeute. Tai buvo jos svajonė.
Su seserimi kalbėdavausi apie viską, net ir sudėtingomis temomis, ji buvo išprususi.
– Ar tėvai dabar svarsto, kad galėjo neleisti dukters į užsienį?
– Mūsų šeimoje manoma, kad negalima laikyti vaikų pririštų. Visi išvažiuoja, visi grįžta.
– Kaip norėtumėte įamžinti Gabrielės atminimą?
– Mama nori, kad Vokietijoje, toje vietoje, kur buvo rastas kūnas, būtų pakabinta lentelė su vardu ir pavarde ar koks kitas atminimo ženklas.
Bet nežinau, ar tai pavyks.
Sujaudino eitynės
– Kaip po nelaimės jums padėjo Lietuvos ir Vokietijos institucijos, paprasti žmonės?
– Lietuvos ambasada mums padėjo bendrauti su tyrėjais.
Pareigūnai kreipdavosi į juos, o ambasados darbuotojai viską perduodavo mums. Daug padėjo paprasti vokiečiai, kriminalistai.
Mus labai sujaudino eitynės nuo Manheimo universiteto iki tos vietos, kur Gabrielė buvo nužudyta. Susirinko apie 13 tūkstančių žmonių.
Mes su mama ėjome pačiame priekyje, todėl nelabai matėme, kas dėjosi už mūsų.
Su mumis visą kelią ėjo vienas kriminalistas.
Kai pasiekėme sesers nužudymo vietą, jis pasakė: „Atsisukite atgal ir pažiūrėkite, kiek žmonių susirinko.
Buvo jūra žmonių, visi su žvakutėmis. Buvome labai sujaudinti. Mama verkė.
Tėčio eitynėse nebuvo. Ir dabar į teismą jis neskris.
Jo sveikata per silpna. Dar prieš Gabrielės nužudymą jam buvo atlikta širdies operacija.
Jis bijo, kad jaudulys dėl teismų pakenks.
Medikai leidžia skristi, bet nežinia, kas atsitiktų, kai jis būtų Vokietijoje.
Trokšta mirties bausmės
– Kaip sužinote naujienas iš Manheimo teisme vykstančių posėdžių?
– Kelis kartus per savaitę mums parašo advokatai, informuoja, kas ir kaip vyksta, kaip sekasi. Domimės viskuo.
Gal būtų geriau viską pamiršti, bet bent kol procesas pasibaigs, turime domėtis.
– Gabrielės nužudymu kaltinamam Emiliui S. gresia laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Kaip vertinate tokią bausmę?
– Norėčiau, kad Europoje būtų įteisinta mirties bausmė. Norėčiau jam mirties bausmės. Visi, kurie pažinojo Gabrielę, to norėtų. Jis per daug prisidirbo.
Atleisti tokiam žmogui neįmanoma. Jokiu būdu.
– Ar norėtume pamatyti sesers žudiką?
– Nežinau. Bet kokiu atveju išvysiu jį. Su mama skrisime į teismo procesą, kai jis eis į pabaigą. Neprivalome, bet norime tai padaryti.
Važiuoti ir dalyvauti procese labiausiai veržiasi mama. Ji nori pamatyti žudiką ir pažiūrėti, kaip viskas baigsis. Bijau, kad jai gali pakenkti šis susitikimas. Ji, kaip ir visi giminaičiai bei pažįstami, pyksta ant to žmogaus.
