Davidas turi genetinį sutrikimą – pigmentinę tinklainės degeneraciją. Tai – sunki, progresuojanti tinklainės liga. Ji dažniausiai prasideda vaikystėje, ligonis beveik nemato sulaukęs 40—50 metų.
Vaizdas - kaip per sūrį
Šešiasdešimt ketverių metų Davidui pasisekė, kadangi akti jis pradėjo tik sulaukęs keturiasdešimties. Šią ligą turintys žmonės sunkiai mato prietemoje, lėtai prisitaiko prie staiga pakitusios šviesos, bet svarbiausia jų ligos charakteristika – jie pasaulį mato atskirais plotais.
„Įsivaizduokite, kad į pasaulį žvelgiu per skylėtą šveicarišką sūrį“, - šypsojosi Davidas. Jo optimizmas ir teigiamas požiūris į gyvenimą – tiesiog užkrečiantis.
Kai kalbėjomės su Davidu, jis teigė matantis mane, tačiau tuo metu šalia gulėjęs šuo jau buvo už jo regėjimo lauko. Ant stalo gulėjęs diktofonas irgi buvo jam nematomas, nors patį stalą Davidas matė puikiai. Pasak jo, vedlys jam reikalingas tam, kad neįkristų į duobę, šulinį, nenusiristų nuo laiptų ar neatsitrenktų į stulpą.
To, ko nemato - įsivaizduoja
„Aš žinau, kad judinu savo delną, tačiau to nematau, - teigė jis, priešais save ištiesęs ranką ir judindamas pirštus. - Kai turi tokią ligą, kaip mano, smegenys daro daug dalykų, apie kuriuos mes net nežinome. Jos dirba labai daug, tam, kad „suklijuotų“ į jas iš akių siunčiamus signalus į vieną prasmingą vaizdą".
Skaityti galintis Davidas pasakojo, kad įsivaizduoja matantis puikiai. „Tačiau kartais pats susipainioju, matau iliuzijas, kartais net haliucinacijas, nors esu psichiškai sveikas. Man atrodo, kad kažką matau, tačiau to nėra. Tai nutinka retai, bet visgi nutinka", - pasakojo vyras.
Davidas taip pat turi problemų atskirdamas raudoną ir mėlyną spalvas. Pasak jo, jis atitinka visus kriterijus tam, kad būtų „teisiškai aklas“, tai yra, – amerikietis mato mažiau nei ketvirtadalį to, ką mato sveiki žmonės.
„Vairavau iki penkiasdešimties, iki tol, kol man nebuvo pasakyta, kad pagal visus kriterijus esu aklas! Vakar žiūrėjau krepšinio rungtynes. Bent jau manau, kad jas mačiau", - juokėsi jis.
Liga „našlaitė"
Davido sesuo yra dešimčia metų už jį vyresnė. Jos regėjimas žymiai prastesnis, nei Davido. Nei vienas iš jų tėvų neturėjo šios ligos. Kadangi genas yra recesyvinis, ją paveldėti sudėtinga. Laimei, nei vienas iš Davido vaikų šio sutrikimo neturi.
Amerikietis nuolat dalyvauja kas porą metų rengiamoje metų šiai ligai skirtoje konferencijoje. „Sužinojau tai, kad mano liga yra „našlaitė“. Tai reiškia, kad šiai ligai JAV vyriausybė nėra įstatymais numačiusi finansavimo: nei jos tyrimams, nei vaistams. Taip yra dėl to, kad ši liga yra reta", - pasakojo jis.
Seniau mokslininkai ieškojo vieno geno, atsakingo už šią ligą, tačiau surado net keletą už šį sutrikimą atsakingų genų. Tad liga oficialiai net nebevadinama liga, nuo šiol tai yra sindromas.
Vaistai - netyčiniai
Vaistų nuo šiol ligos dar nėra. Tam tikri medikamentai šiek tiek palengvina simptomus. Davidas vartoja valproinę rūgštį – dažniausiai epileptikams skiriamą konvulsijas mažinantį preparatą, padedantį ir nuo migrenos, kuris taip pat skiriamas ir bipoliniam sutrikimui gydyti, kadangi stabilizuoja nuotaiką.
„Netyčia buvo pastebėta, kad šie vaistai padeda ir tiems, kurių sutrikusi rega. Mano sesuo , kai neteko regėjimo, buvo labai nuliūdusi. Jai išrašė šių vaistų, ir ji vėl pradėjo matyti šviesą, o dabar gali net perskaityti straipsnių antraštes laikraščiuose“, - pasakojo Davidas.
Matydamas, kaip tie vaistai padėjo jo seseriai, Davidas pats pasiprašė gydytojo, kad jam irgi jų išrašytų. Pasak jo paties, vaistai jam irgi padeda, arba bent jau taip jam atrodo. Tiesa, vyras su šypsena pridūrė, kad testais nenori patikrinti, ar taip tikrai yra.
Į nesusipratimus žiūri su šypsena
Paprašytas papasakoti su liga susijusių kuriozų, Davidas net atkuto. „Tik džiaugiuosi, kad niekas manęs dar nesumušė už mano kartais netyčia padaromas kvailystes...“ - juokėsi jis.
Vyras gailisi, kad negali eiti į kiną. Daugelis mano, kad prastai matantiems žmonėms išdidinti dalykai yra geriau matomi. tačiau jam yra priešingai: „Kadangi matau dalimis, didelis ekranas reiškia, kad matysiu tik kažkurį jo plotą, kuris nieko nereiškia".
Amerikietis pasakojo, kaip, kartą nuėjęs į kino teatrą, sėdosi į kėdę, ir paaiškėjo, kad joje jau sėdėjo mažas vaikas, kurios jis tiesiog nematė. Kitą kartą, bėgdamas pasitikti dukros, išlipančios iš autobuso, jis nepastebėjo kelyje esančių suoliukų, į kuriuos atsitrenkė.
Davidas taip pat teigė ne kartą buvęs išmestas iš barų už tai, kad atrodė girtas, kliuvinėdavo už kėdžių, nors jau seniai negeria. Visus šiuos nutikimus amerikietis pasakojo šypsodamasis.
Liga paskatino keliauti
Davidas jau 35 metus dirba teisinėje sistemoje. Į Lietuvą jis atvyko per Tarptautinių teisės studijų centro programą.
„Nors visą gyvenimą stengiausi to išvengti, pasirodo, esu senesnės kartos teisininkas. Centras tokius advokatus kaip aš siunčia į buvusios Sovietų sąjungos ar Rytų bloko šalis mokyti teisės", - pasakojo vyras. Į programą jis įsijungė prieš porą metų.
Programa gali trukti nuo poros savaičių iki poros metų. Žmonės siunčiami net į tokius tolimus kampelius kaip Ulan Batoras ar Vladivostokas. Centro būstinė yra Zalcburge, Austrijoje. Ten vyksta pasiruošimas. JAV teisininkai ten supažindinami su Europos valdžia, jos teisės, Sovietų sąjungos istorija.
„Mano pirmasis darbas su centro veikla buvo Čekijoje. Antrasis buvo Kosove. Galiausiai atsidūriau Lietuvoje", - pasakojo vyras. Mūsų šalyje jis porą savaičių dėstė įvadą į Amerikos teisinę sistemą. Anot jo, buvo labai šaunu tarsi pamatyti JAV teisinę sistemą iš šalies, ir kartu dar kartą į ją įsigilinti.
Mokymo veiklą amerikietis nusprendė vykdyti būtent dėl savo regos sutrikimo. Kadangi liga progresuoja, jis žinojo, kad vėliau to daryti nebegalės.
„Esu jau beveik pensinio amžiaus, tačiau tikrai nesijaučiu, kaip pensininkas. Kol dar galiu – keliausiu", - teigė pašnekovas.
„Velnio advokatūra“ negąsdina
Davidas – nusikaltėlių advokatas. Paklaustas apie moralinę „velnio advokatūros" pusę, pašnekovas nesutriko.
„Teisme visi privalo būti teisingi: teisėjas, prokuroras, policininkai, prisiekusieji. Vienintelis žmogus, kuris prieš juos stovi, yra teisiamasis. Jis neturi nieko, kad kartu su juo ten stovėtų, išskyrus mane.
Mano ištikimybė turi gulėti ties teisingumu. Privalau neslėpti faktų, nesistengti daryti įtakos liudininkams, - pasakojo jis. - Tačiau taip pat privalau ten esantiems žmonėms paaiškinti, kad be įrodymų jie to žmogaus negali nuteisti. Tai būna sunku, kadangi dažniausiai turiu daugiau bendro su teisėjais, negu kad su savo klientu. Jie nėra mano priešai, dažnai jie būna mano draugai".
Pasak Davido, JAV jau daugelį metų gyvena būtent tokioje teisinėje santvarkoje, ir ji nesubyra. „Žinoma, ji turi problemų. Tačiau, būdamas tos sistemos dalimi, privalau dirbti gerai.
Aš neturiu problemos ginti žmones, kurie padarė dalykų, kurie man yra tiesiog siaubingi. Aš tiesiog tikiu mūsų teisine sistema. Tu neprisiimi žmogaus, tu prisiimi bylą", - teigė vyras.
Nors Davidas yra buvęs ir prokuroru, kaltintoju jam būti nepatiko. Kaip jis pats sakė, tiesiog dėl asmeninių savybių jam labiau patinka ginti, ne kaltinti.
