Klaida draugui kainavo gyvybę
Daugiau nei pusketvirto tūkstančio šuolių – tiek kartų Alvydas leidosi parašiutu. Vienas skrydis motorizuotąja skraidykle vos nekainavo gyvybės – 2005-ųjų gegužės 14-ąją įvykus avarijai per stebuklą likęs gyvas A.Danilaitis gydėsi ištisus metus. Jo kūne medikai suskaičiavo net 24 lūžius, rašo „Lietuvos ryto" žurnalas „Gyvenimo būdas".
Ši skaudi nelaimė įvyko vos 300 metrų nuo Sasnavos (Marijampolės r.) aerodromo administracinio pastato. Tada paminkliniame akmenyje atsirado su Alvydu skridusio ir savadarbę skraidyklę pilotavusio Vytauto Prūsaičio pavardė. Apmaudi klaida jam kainavo gyvybę.
Akmenyje iškalta ir vilniečio parašiutininko Lino Logmino pavardė, kuris šiame aerodrome žuvo 2008-ųjų liepą. Jis buvo susižavėjęs nauja parašiutizmo sporto rūšimi „Swoop“, kai šokama mažesnio ploto parašiutu.
Tokiu atveju žemėjimo greitis gali siekti net 27 metrus per sekundę, todėl būtinas meistriškumas – artėjant prie žemės tokį greitį reikia mokėti suvaldyti.
L.Logminui nepavyko išvengti klaidų, jis mirė nuo daugybinių vidaus organų sužalojimų.
Atkakliai siekė savo tikslo
Sukrėstas šių tragedijų Alvydas neketino trauktis iš aeroklubo. Nuo vaikystės padangę įsimylėjusiam vyrui nebuvo abejonių, kuo tapti. Baigęs vidurinę mokyklą Alvydas dukart stojo į Volčansko (Ukraina) aviacijos mokyklą, tačiau vis nesėkmingai.
Pirmą kartą lietuvis nespėjo pateikti visų dokumentų. Kad galėtų atitolinti tarnybą sovietų kariuomenėje, marijampolietis įstojo į Kauno 22-ąją technikos mokyklą. Antrą sykį stojant į aviacijos mokyklą netiko medicinos dokumentai.
Tik trečias kartas nemelavo – Alvydui pavyko įstoti į šią aviacijos mokyklą po tarnybos sovietų kariuomenėje.
Lietuvio pavardės nebuvo sąraše tarp studentų, kurie galėtų tapti lakūnais, pilotuojančiais lėktuvą An-2, tačiau tapti parašiutizmo instruktoriumi ne mažiau sudėtinga.
Po studijų Ukrainoje 1985 metais grįžęs dirbti į Marijampolės aeroklubą Alvydas jau išmokė šimtus žmonių šokti parašiutu.
Ši pramoga priverčia tankiau plakti širdį, todėl niekada netrūksta norinčiųjų tai išbandyti.
Atlieka ir kaskadinius triukus
Alvydo patirtis nemenka – jis sporto meistras, 1987 metais Vengrijoje vykusių tarptautinių parašiutizmo varžybų absoliutus čempionas, 1996 metų pasaulio akrobatikos ir tikslaus nusileidimo čempionato dalyvis.
A.Danilaičio asmeninėje kolekcijoje yra ne vienas medalis, jis yra tapęs Baltijos šalių parašiutizmo sporto varžybų nugalėtoju, daugkartiniu šalies čempionu.
Nuo 1998-ųjų A.Danilaitis – parašiutų sporto treneris, išugdęs daug gabių aukščiausios kategorijos sportininkų.
Rizikuoti nebijantis vyras mėgsta atlikti ir kaskadinius triukus. Tačiau jis taip pat žino, ką reiškia baimė, nes parašiutas gali būti „nedraugiškas“ – Alvydui keturiskart teko gelbėtis atsarginiu parašiutu, kai pagrindinis neišsiskleidė.
Pasirinkus savo malonumui šuolį parašiutu, užvaldo stiprios emocijos. Kai lėktuvas pakyla į 3 kilometrų aukštį ir atsidaro jo durys, norintis šokti parašiutu žmogus turi žengti į prarają.
Tą akimirką jame grumiasi prieštaringi dalykai: baimė ir noras leistis parašiutu. Jausmų dvikova – natūralus dalykas, todėl Alvydas pataria veltui negaišti laiko ir neslopinti skrydžio baimės.
„Baimės nereikia nugalėti. Baimė – mūsų draugas. Nesutikau nė vieno žmogaus, kuris ruošdamasis pirmajam šuoliui savo gyvenime nebijotų žengti į orą, bet aš visiems sakau – jūs saugiai patirsite baimę. O bebaimis žmogus labai pavojingas. Kai baimės nelieka, žmogus netenka apsaugos skydo“, – tikino pašnekovas.
Šuolis parašiutu atmintyje palieka gilų pėdsaką. Iš pradžių leidžiamasi laisvuoju kritimu, maždaug kilometrą, kai 100 metrų įveikiama per 2 sekundes. Pasiekus 1,5 kilometro aukštį, išsiskleidžia parašiutas.
Kai kritimo greitis sumažėja iki 3–4 metrų per sekundę, jau įmanoma sklandyti erdvėje ir grožėtis apylinkėmis. Praėjus dar penkioms minutėms žmogus pasiekia žemę. Taip laimingai baigiasi šuolis parašiutu.
Žmonai dangus neskirtas
Pirmą kartą Alvydas nusileido parašiutu, kai jam buvo 15 metų, o jo sūnus Edgaras iš pirmos santuokos tai padarė sulaukęs vos 12 metų.
„Tada svaigau, kokį mėnesį jaučiausi lyg būčiau danguje. Kur dar kitur žmogus galėtų pajusti, kas yra laisvasis kritimas – nebent krisdamas iš balkono, tačiau tada būna prasta pabaiga, o leidžiantis parašiutu viskas baigiasi gerai“, – juokavo prisiminęs savo paauglystę.
Tačiau aeroklubo vadovo sutuoktinė žydryne nesižavi. Dangus neskirtas jai. Alvydo antroji žmona Romualda nė karto nėra šokusi parašiutu ir neketina pasiryžti tokiam žygiui. Ji džiaugiasi, kad gali vairuoti automobilį.
O Alvydas nebijo rizikuoti, pavyzdžiui, pernai per aviacijos šventę jis skrido prisirišęs lynu prie lėktuvo.
Toks triukas, kai maždaug 100 metrų aukštyje virš žiūrovų galvų lėktuvas tempia 60 metrų ilgio lynu prisirišusį žmogų, atliekamas tik per šventes. Vėliau parašiutininkas pakyla kartu su lėktuvu, atsikabina nuo lyno ir nusileidžia.
„Jei tai darytų kaskadininkas, būtų brangu, aš tai darau iš idėjos, nes aviacijos šventėje turi būti kokia nors staigmena. Reikia žiūrovus nustebinti“, – sakė Alvydas, šį kaskadinį triuką atlikęs jau daugiau kaip 20 kartų.
Siekį nustebinti Alvydas kartais slepia giliai širdyje. Internete megzdamas pažintį su Romualda tuo metu išsiskyręs vyras stengėsi kuo mažiau prasitarti apie savo pavojingą profesiją.
Alvydas su Romualda pirmą sykį susitiko Marijampolės kavinėje. Iki šiol užsukę į šią kavinę sutuoktiniai renkasi tą patį stalelį, kur kartu sėdėjo per pirmąjį pasimatymą.
Romualda į jį atėjo tiesiai iš sporto klubo. Jaunystėje ji daug dėmesio skyrė lengvajai atletikai, net svajojo stoti į Kūno kultūros institutą, tačiau aptikę širdies ūžesius gydytojai jai patarė savo ateities su sportu nesieti.
Pasimatymas su Alvydu moters neapvylė. Tąkart vyras nė neužsiminė, kuo jis dirba. Jis taip pat neprasitarė apie motorizuotosios skraidyklės avariją, per kurią neteko savo draugo.
„Lietuvoje yra nemažai žmonių, išprotėjusių dėl aviacijos. Mes turime ne vieną, o kelis gyvenimus – viešąjį, privatų, slaptąjį, o apie darbo reikalus kalbamės tik su specialistais“, – tikino A.Danilaitis.
Apie Marijampolės aeroklubo vadovo skaudžią nelaimę Romualdai papasakojo jos sesuo dvynė, kuri buvo apie tai skaičiusi spaudoje.
Nusileidus iki 40–30 metrų aukščio skraidyklė tapo nevaldoma. Nuo stipraus smūgio į žemę V.Prūsaitis žuvo, o už jo sėdėjęs Alvydas patyrė daugybę sunkių sužalojimų.
„Kai trinktelėjome į žemę, praradau sąmonę. Kai atsigavau, nemaniau, kad jau viskas, nes už gyvenimą reikia kovoti. Supratau, kad draugas žuvo, nes išgirdau riksmus.
Man labai skaudėjo, apimtas šoko dar atsistojau, mėginau eiti. Vienintelė mintis buvo kviesti greitąją pagalbą“, – pasakojo Alvydas.
Prireikė ne vienos operacijos, kad jis atsitrauktų nuo mirties slenksčio, galėtų atsisėsti neįgaliųjų vežimėlyje, išmoktų vaikščioti pasiramsčiuodamas ramentais.
Lėktuvais jau žavisi ir dvimetis sūnus
Pasveikęs po traumos Alvydas vėl grįžo į aerodromą.
Vyras prižadėjo savo draugams, kad atėjus naujam šuolių sezonui jis pirmas šoks iš lėktuvo, o kiti parašiutininkai galės palaukti eilėje. Nedaug kas juo tada patikėjo.
Marijampolės traumatologai jam nustatė 24 lūžius. Kol suluošintas vyras atsistojo ant kojų, praėjo 9 mėnesiai. Ši trauma pakeitė vyro požiūrį į gyvenimą, todėl jis ėmė kur kas labiau branginti pozityvius dalykus.
Alvydas ištesėjo žodį – daug treniravosi, todėl po metų ant pečių užsidėjo parašiutą, įlipo į lėktuvą ir atliko žadėtąjį šuolį, kuris baigėsi laimingai.
Šeimoje ne tik jis domisi aviacija. Šį potraukį paveldėjo ir aeroklubo direktoriaus sūnus Edgaras iš pirmos santuokos, kuris su žmona jau augina ir savo sūnų Justą. Alvydo anūkui dar nėra ketverių metų, bet jis jau sukinėjasi apie lėktuvą.
Nuo lėktuvo nenuleidžia akių ir Alvydo sūnus Julius iš antros santuokos, nors jam tik 2,5 metų.
„Mano giminės medis sugadintas, nes vos vieni metai skiria mano sūnų nuo mano anūko“, – juokavo A.Danilaitis.
Alvydo pirmoji žmona Nina taip pat mėgo parašiutizmą, ji skyrė šiai sporto šakai 20 metų.
Dabar abi Alvydo žmonos – buvusioji Nina ir dabartinė Romualda dažnai susėda ir kartu geria kavą, viena kitą sveikina gimtadienio proga.
Sasnavos aerodrome dažnai vyksta tradicinės veteranų varžybos, įvairūs tarptautiniai ir respublikiniai čempionatai, aviacijos šventės. Bet paminklinis akmuo visiems primena – žmogaus gyvenimas trapus.
