Loreta – viena originaliausių ir talentingiausių šiuolaikinio šokio šokėjų. Jos kurta ir pačios su kitais šokėjais atlikta choreografija spektakliuose „Sibilė“, „Salamandros sapnas“, „Malda smėlyje“ sulaukė daug gerbėjų.
2005 metais baigusi Zalcburgo eksperimentinę šokio akademiją Lora dirba kaip nepriklausoma šokėja ir choreografė. 2007-aisiais ji pelnė Auksinį scenos kryžių už Metų debiutą. 2010 metais šokėja ir vėl buvo nominuota Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimui už spektaklio „Malda smėlyje“ choreografiją.
L.Juodkaitė – Vyriausybės kultūros ir meno premija apdovanota šiuolaikinio šokio kūrėja, aštuonerius metus šokanti garsiausiose pasaulio scenose, dirbanti su garsiais choreografais.
Šių metų pradžioje L.Juodkaitė Lietuvoje pristatė savo naujausią spektaklį „Atmintis“, kurį sukūrė tarp intensyvių kelionių ir gastrolių.
Loreta labai daug keliauja su gastrolėmis, taip pat pagal sutartį dirba Liono operos teatre. Neseniai ji grįžo iš Liono, kur pusantro mėnesio dirbo choreografo Rachido Ouramdane’o asistente.
Lietuvei buvo patikėta 24 šokėjus išmokyti atlikti įvairius sukinius. Atrodo, ar gali būti sunku suktis. Tačiau vargu ar daug kas galėtų pasigirti, kad sugeba tai padaryti taip gracingai, lanksčiai, audringai, nelaikydamas vadinamojo „taško“, kaip tai pavyksta Loretai. L.Juodkaitės sukiniai jau seniai tapo jos vizitine kortele.
Lietuvoje pagauti šią talentingą šiuolaikinio šokio šokėją – nelengva misija. Vos grįžusi iš kokių nors gastrolių, po kelių dienų ji vėl kraunasi lagaminus. Balandį Loretą buvo galima sutikti Šveicarijoje, Maskvoje ar net Indijoje.
– Daug keliaujate. Ar lengvai prisijaukinate naują miestą, naują kolektyvą?
– Kai vykstu gastrolių, daug dėmesio aplinkai neskiriu. Koncentruojuosi į spektaklį. Kai vyksta spektaklio kūrimas, tuomet turiu galimybę patyrinėti aplinką. Europoje darbo sąlygos visada būna fantastiškos. Pavyzdžiui, su prancūzais niekada nebūna problemų.
Iki paskutinės dienos nesidomiu, kokiame viešbutyje gyvensiu.
Išsispausdinu elektroniniu laišku atsiųstus informacinius lapus ir įsimetu juos į kelioninį krepšį. Išsitraukiu tik lėktuve.
Kartais man sako: „Kodėl nepasidomėjai, kokia pas mus oro temperatūra?“ Mat dažnai atsivežu per šiltų arba per plonų drabužių. Kad ir kur būčiau, visada man svarbiausia yra darbas.
Kai ilgiau kur nors pagyvenu, atrandu mėgstamų vietų. Lione sužinojau, kur skaniausias šokoladas, ekologiškos daržovės. Gyvenau nedideliame bute, tad visada stengiausi namuose pasigaminti valgyti.
Viskas pasikeičia, kai įvyksta spektaklio premjera. Tuomet pasijuntu tarsi mirusi, priėjusi kažkokią pabaigą. Todėl man daug sunkiau priprasti ne prie naujos aplinkos, bet grįžus namo. Ypač po ilgų gastrolių.
Kai iš vieno darbo įlipi į kitą, didelių dvasinių duobių nebūna. Tačiau kai grįžau iš Liono, kelias dienas jutau tuštumą. Todėl, kad ten palikau dalį savęs. Grįžau į namus, persimečiau vos keliais žodžiais su mama, neturėjau jokio noro išsilieti.
– Kaip pailsite?
– Dažnai po kelionių man norisi pabūti vienai, o šį kartą ypač norėjosi tylos. Porą dienų miegojau, lagamino neišpakavau keturias dienas.
Klausiausi muzikos, sukausi, valgiau ir ėjau į jogą. Sukdamasi aš atsipalaiduoju, man tai – savotiška meditacija.
Vilniuje pažįstamas rekomendavo jogos mokytoją, nes atsirado per staigi nuotaikų kaita, kuri man pradėjo trukdyti. Grįžusi iš kelionės, nepalioviau galvoti apie Lioną, analizavau kažkokias situacijas, prisiminiau žmones. Supratau, kad blogai gyventi praeitimi. Juk neišgyvendamas dabarties ją prarandi. Joga padeda išvalyti mintis.
Anksčiau aš pati su savimi sėkmingai tvarkiausi, bet atėjo laikas, kai kelionių atsirado tiek daug, kad nesugebu greitai susikaupti ir po trumpos pertraukos produktyviai dirbti.
– Ne vieną spektaklį režisuoti jums padėjo aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis, kuris jus apibūdino kaip menininkę, kuri pasižymi fanatizmu, užsispyrimu, didžiuliu atsidavimu darbui. Jis sakė, kad pasigavusi idėją tampate lyg apsėsta, vaikštote tarsi apvaisinta ir kankinatės, kol tos idėjos neįgyvendinate.
– Šokis yra mano gyvenimas. Tai nėra tiesiog judesys, tai – energija, kalba, kurios nereikėtų stengtis suprasti, kurią reikia jausti. Kai pradedu dirbti, kažkas su manimi atsitinka. Man svarbi tampa kiekviena minutė.
Kai Turkijoje kūriau „Maldą smėlyje“, rytais keldavausi penktą ar šeštą valandą – prausdavausi, pratempdavau kūną, pusryčiaudavau. Devintą valandą eidavau į klasikinio šokio pamoką, paskui bėgdavau į repeticiją. Visada taip elgiuosi.
Viskas, ką daryčiau, man yra medžiaga kūrybai. Netgi tada, jei man skauda širdį.
– Už savo būvį ir šlovę kovojate viena – neturite nei nuosavos trupės, nei nuosavos studijos. Pati esate ir kūrėja, ir atlikėja, ir vadybininkė. Dėl profesijos jums tenka nemažai aukoti. Ar nepasigendate kitos gyvenimo pusės – šeimos, vaikų?
– Neturiu šeimos, esu laisva. Kartais laisvė labai džiugina, nes leidžia susitelkti į kūrybą, bet kartais iš tiesų trūksta artimo žmogaus, šilumos. Nėra į ką atsiremti.
Yra pora žmonių, su kuriais puikiai sutariu, galiu pasikalbėti, bet jie turi savo gyvenimą, šeimas. Be to, nemėgstu kitiems užkrauti savo nuotaikų, minčių. Draugams niekada neskambinu, kai jaučiuosi blogai.
Manau, šokėjos gyvenimas, kaip ir daugelio menininkų, skirtas tarnystei. Jei kiekvieną dieną nesitreniruosi, nešoksi, jei neturėsi traumų, jei tau nieko neskaudės, jei laiką leisi apsipirkinėdamas, jei atsiduosi šeimai, negali tikėtis, kad išėjęs į sceną sukursi stiprų reginį. Aš einu pasiaukojimo ir tarnystės keliu. Tačiau vis labiau bręsdama galvoju, kad įmanoma suderinti šeimą ir darbą, daug artistų augina vaikus.
Man kol kas Dievas neduoda tos galimybės, nežinau kodėl. Manau, jog mano partneris turėtų būti šokėjas ar choreografas, kad galėtume kartu keliauti, suprasti vienas kitą. Jei nebus supratimo, neįmanoma pilnatvė ir augimas.
– O jei mylimas žmogus lieptų pasirinkti – šeima arba šokis?
– Tuomet rinkčiausi šokį. Tai yra kelias, kuriuo eidama uždirbu duoną. Galbūt niekada nepasistatysiu didelių namų, nenusipirksiu brangios mašinos, bet visada turėsiu duonos. Man nereikia daug daiktų, kaip daugeliui moterų norisi geresnio kremo, masažo, baseino, pirties. Tiesą sakant, man ir garbės nereikia. Svarbiausia, kad galiu dirbti mėgstamą darbą. Negaliu gyventi be šokio. Man tai priemonė kalbėtis.
– Kokią žinią norite išsakyti savo šokiu?
– Yra spektaklių, kuriuos galėčiau šokti visą gyvenimą. Dėl to, kad juose svarbiausia ne forma, išorinis sumanymas, o turinys, paremtas amžinomis vertybėmis.
Pastaraisiais metais daug kalbėjau apie meilę. Kuo toliau, tuo labiau savo spektakliuose kalbu apie išsilaisvinimą, nes pati kartais pasiklystu tarp savo emocijų, jos mane ima slėgti.
Kai mano siela pavargusi, nesugebu aiškiai mąstyti. Pastarasis spektaklis „Atmintis“ buvo apie tai, kad mes visi esame atmintis to, kas mes esame. Ir kad esame dalis kažko prigimtinio tyro. Bet tai pamirštame. Sistema prikimšta visokio šlamšto. Kankinančios slogios mintys trukdo susitelkti į dabartį. Būtina atleisti, paleisti, išsivalyti.
– Kaip jus veikia meilė – norisi kalnus versti ar, atvirkščiai, užplūsta ramybė?
– Jei įsimylėjimas abipusis, norisi skraidyti. Jei vienpusis, prasideda kančia. Visai neseniai, taip pat ir prieš keletą metų esu išgyvenusi meilę, apipintą ilgesiu, nes žmogus buvo užsienietis.
Dabartinis mano gyvenimo laikotarpis ramus. Esu viena. Manau, kad ateityje bus kitaip, nes iš savo patirties mokausi daugybės dalykų. Esu patyrusi stiprius ir skausmingus jausmus.
Manau, jei meilė yra, visada bus surastas kompromisas. Jei keliamos kategoriškos sąlygos, vadinasi, meilės nėra, tuomet kam būti su tuo žmogumi? Nekeliu jokių sąlygų, stengiuosi žmogų, kurį myliu, suprasti, palaikyti. Jei nėra atsako iš kitos pusės, reikia skirtis. Man dažniausiai taip ir būdavo. Daug jėgų, dėmesio, šilumos atidaviau meilei mokydamasi jos. Aš net kančioje stengiausi skleisti meilę ir šilumą.
Bet tada viskas ėmė virsti savotišku mazochizmu. Teko atsitraukti.
– Ar įsivaizduojate save motina?
– Daug apie tai negalvoju. Iki 30 metų buvau griežtai nusistačiusi prieš šeimą ir vaikus, buvau įsitikinusi, kad man tai trukdys. Tačiau stebėdama aplinkinius ėmiau suprasti, jog gali pavykti susikurti tokį gyvenimą, kad šeima ne trukdys, o tik praturtins. Jei kada nors turėsiu kūdikį, bus nuostabu, nors manau, kad vaikai atima daug laiko.
– Ar yra tekę šokti kankinamai nepakeliamo skausmo?
– Austrijoje turėjau šokti solinį spektaklį „Malda smėlyje“, o iš ryto pradėjo skaudėti nugarą. Kai skausmas tapo nepakeliamas, atsiguliau ant kėdžių ir pradėjau verkti. V.Masalskis, su kuriuo tuo metu gastroliavome, suleido man ampulę vaistų nuo skausmo. Jis irgi turi problemų dėl nugaros, tad į kelionę įsidėjo vaistų. Po poros valandų išėjau į sceną šokti.
Kai Berlyne šokau „Sibilę“, ant pėdos iššoko didelė pūslė. O spektaklį tenka šokti basomis ant išbarstyto molio. Per repeticiją užsimoviau kojines, ir šokant pūslė sprogo.
Netrukus basomis išėjau šokti publikai. Žengiant pirmuosius skausmingus žingsnius per molio grumstus nusmelkė mintis, kad spektaklis bus labai tikras.
„Sibilėje“ mano herojė labai daug kenčia.
Tad galima sakyti, kad mano kančia dėl žaizdotos kojos tik dar labiau sustiprino šokio dramatizmą. O ko laukia žiūrovai?
Jie laukia, kad mes numirtume. Žmonėms dirbtiniai dalykai neįdomūs. Jie scenoje ieško to, kas primintų jų pačių gyvenimą.
Aš visada vadovaujuosi šūkiu: „Reikia.“
– Ar iš savo profesijos galite pragyventi?
– Lietuvoje negaliu. Su prancūzais dirbant yra lengviau. Aš mokesčius moku ir Prancūzijoje, nemažai išskaičiuoja. Dirbu Klaipėdos universitete, Menų fakultete. Tad kažkaip sukuosi.
– Daug pasiekę žmonės turi būti dėkingi ne tik savo talentui, bet ir tvirtam charakteriui. Ar su jumis lengva sutarti?
– Jaunystėje apie nieką negalvoji, lipi per galvas ir darai, ką nori. Sukinius daryti pradėjau tuomet, kai pradėjau vaikščioti. Kelio į meną paieškos prasidėjo nuo baleto.
Bet mama medikė mano pasirinkimui nepritarė. Po to dar išbandžiau folklorą, pianiną, chorą, estradinius šokius, tapybą ir grafiką. Bet šokis galvoje tūnojo visada. Savo tikrąjį kelią atradau Zalcburge.
Anksčiau buvau kategoriškesnė. Mano bjaurus charakteris galbūt pasireiškė tuo, kad šaltai ir kovingai ėjau į priekį, mažai kreipdama dėmesio į tai, kaip žmonės gyvena, ko jiems reikia. Jei šokėjai neateidavo į repeticijas todėl, kad susirgo jų mama ar žmona, reaguodavau labai aštriai. Man atrodė, kad repeticija yra svarbiau už viską.
Dabar manau, kad blogai, jei nejaučiu kito žmogaus gyvenimo. Jei gyvenimas yra negyvas, jei kūryba negyva, vadinasi, ji negali egzistuoti, nes yra mirusi.
Dabar man jau rūpi ir kito žmogaus skausmas.
– O kas pakeitė jūsų požiūrį į žmones?
– Meilė ir kančia. Mylimo žmogaus dėka pamačiau pasaulį, išmokau stebėti žmones, pamatyti, kaip jie išgyvena meilę.
Išmokęs pajusti meilės skonį supranti, kad dėl jos atiduosi viską. Aš patyriau, kad meilėje gali nebūti ribų. Bet svarbu, kad moteris galėtų nuolankiai paduoti vyrui vandens, bet išlaikytų orumą, niekada nesileistų išnaudojama.
Tai – aukščiausias pilotažas. Moteriai labai svarbu būti išmintingai. Tada ji daug ką gali padaryti. Kai nieko nebegali, turi trauktis, nes priešingu atveju prarasi energiją ir save. Taigi per meilę aš labai daug ko išmokau. Ir ėmiau kitaip mąstyti. Dabar siekčiau mylėti, bet neprisirišti.
