Septynias valandas trukusi neurochirurginė operacija, ištvermė, kantrybė ir tikėjimas pasveikti, nuolatinis kolegų, reabilitacijos centro medikų, artimųjų dėmesys ir pagalba.
Visa tai padėjo Vilniaus universiteto ligoninės Radiologijos ir branduolinės medicinos centro direktoriui A.Tamošiūnui ištverti fizines ir dvasines kančias.
Kartais sveikimo ženklų jam tekdavo laukti savaičių savaites, kol vietoj žuvusių neuronų įsijungdavo naujos jungtys ir lėtai sugrįždavo dingę refleksai.
Du žingsniai į priekį, vienas atgal – tokiu ritmu judėdamas į priekį vyras nepasidavė liūdnoms mintims, nors būdamas gydytojas puikiai žinojo apie komplikacijas, kurios gali visam gyvenimui prirakinti prie neįgaliųjų vežimėlio.
Tetraplegija – tokia diagnozė buvo nustatyta, kai vienoje Žaliojo Kyšulio saloje, nutolusioje maždaug 450 kilometrų nuo Afrikos krantų, didelė banga sužalojo vilniečiui du kaklo slankstelius.
Tai atsitiko trečią atostogų dieną maudantis.
Tokios nelaimės vyras nenujautė, kai pernai kovo 23-iąją apledėjusiu keliu važiavo automobiliu iš Vilniaus į Varšuvą, o iš čia kitą dieną kartu su drauge ir jos dukterimi pasiekė egzotiškas salas.
Čia profesorius ketino pailsėti savaitę ir grįžęs į Lietuvą švęsti Velykas.
Gamtos stichija pakoregavo šiuos planus. Matydamas artėjančią bangą vilnietis brido gilyn ir nėrė. Lūžtanti banga smogė visa galia. Vandens kumštis buvo toks stiprus, tarsi kas replėmis būtų nusukęs galvą į vieną pusę.
Nuo tos dienos daug kas pasikeitė vilniečio gyvenime – ilgos laukimo valandos be neurochirurginės pagalbos varganoje afrikiečių ligoninėje, pragulas sukėlęs gulėjimas ant lentos, karštligiški bandymai susisiekti su draudikais, kurie padėtų patekti į lėktuvą, skrendantį į Gran Kanarijos sostinę Las Palmasą, pažintis šio miesto ligoninėje su niekur neskubančiais ispanų neurochirurgais, patarusiais laukti, kol baigsis Velykų savaitė, pagaliau sudėtinga kelionė namo.
A.Tamošiūnas dabar juokauja, kad galėtų tapti egzotiškų kelionių konsultantu, nes savo kailiu patyrė, ką reiškia laukti pagalbos valstybėje, kur šiuolaikinė medicina sunkiai prieinama.
Išvykus atostogauti į egzotišką šalį, kur sveikatos apsaugos sistema nėra tokia gera kaip Europos Sąjungoje, tyko daug pavojų. Bet į tokias aplinkybes atostogų pasiilgę žmonės ne visada atsižvelgia.
Planuojantiems atostogauti profesorius A.Tamošiūnas patarė pirmiausia domėtis ne klimato sąlygomis, kainomis, viešbučio patogumais, o galimybe naudotis mobiliuoju telefonu ir internetu.
– Ar Žaliojo Kyšulio salos buvo panašios į rojų, kaip skelbiama reklaminiuose bukletuose? – paklausiau A.Tamošiūno.
– Šalis, į kurią norėjome vykti, buvo Kenija, bet tuo metu ten vyko prezidento rinkimai. Kuždėjo nuojauta, kad neverta ten skristi, nes gali kilti riaušės. Nesinorėjo kur nors įstrigti – ligoninėje laukė daug darbų, todėl pasirinkome kitą šalį.
Varšuvos oro uoste pernai kovo pabaigoje buvo siūloma daug užsakomųjų skrydžių į įvairias šalis. Vienas skrydis patraukė dėmesį – tai buvo kelionė į Žaliojo Kyšulio salas.
Šis salynas yra beveik toje pat platumoje kaip ir Afrikos valstybė Senegalas. Anksčiau priklausiusios Portugalijai, Žaliojo Kyšulio salos traukia europiečius atostogauti.
Pavasarį čia netrūksta poilsiautojų. Velykų atostogos populiarios ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.
Laiko juostų skirtumas tarp Lietuvos ir šio salyno – tik dvi valandos, Žaliojo Kyšulio salose nėra žiemos, nebūna didelių karščių, ištisus metus vyrauja maždaug 25 laipsniai šilumos.
Gamta skurdi, aplinkui vien pilkas žvyras, bet viską atperka šiluma ir puikūs smėlio paplūdimiai.
Žaliojo Kyšulio salos man pasirodė idealios trumpai poilsiauti. Salas skalauja Atlanto vandenynas, o didelės bangos traukia vandens sportą mėgstančius žmones.
Iki nelaimės aš taip pat plaukiojau burlente ir jėgos aitvaru.
Kita vertus, tai skurdi šalis, daugiausia pajamų gaunanti iš turizmo.
– Ar buvo kokių nors ženklų, kad atostogos egzotiškose salose gali apkarsti?
– Prieš kelionę mūsų laukė staigmena – paaiškėjo, kad Žaliojo Kyšulio salose bendrovė „Omnitel“ neturi mobiliojo telefono ryšio, o bendrovės „Bitė“ teikiamos ryšio paslaugos yra ribotos.
Nors minutės kaina telefonu – apie 11 litų, mobilusis ryšys nėra stabilus. Tai šiek tiek trikdė.
Be to, interneto ryšys prieinamas tik viešbutyje. Supratau, kad norėdamas parašyti elektroninį laišką turėsiu viešbutyje atsistoti į eilę ir laukti, kada bus laisva kėdė prie kompiuterio.
Tiesa, buvo dar viena galimybė – iš anksto nusipirkti mokėjimo kortelių ir jomis naudotis. Vėliau mums tai labai pravertė.
Manau, kiekvienas poilsiautojas, vykstantis į egzotišką šalį, kurioje prasta sveikatos apsaugos sistema, kur normaliai neveikia mobilusis ryšys ir internetas, turi suprasti, kad smarkiai rizikuoja.
Jei žmogų ištiktų infarktas, būtų sunku išvengti tragedijos. Ir aš būčiau greičiau sveikęs, jeigu likimo kirčio būčiau sulaukęs civilizuotoje šalyje.
– Ar nusileidus lėktuvui ir atvykus į viešbutį neteko nusivilti?
– Atvykome naktį, keturių žvaigždučių viešbutis yra poilsio zonoje, nebuvo didelės prabangos – beveik kaip Lietuvos pajūryje, Šventojoje, kur vienas namukas prie kito. Niekuo nenustebino ir viešbučio maistas.
Stebuklo nesitikėjau, nes daug kur esame buvę, bet skųstis taip pat negalėjau – viskas atrodė neblogai.
– Kokį įspūdį paliko Atlanto vandenynas? Ar tuo metu buvo didelės bangos?
– Kitą rytą buvo apsiniaukę, pasivaikščiojome po miestelį, vėliau nutariau paplaukioti. Atkreipiau dėmesį, kad bangos kur kas galingesnės, nei buvau įpratęs.
Prie Žaliojo Kyšulio salų pietinės ir rytinės pakrančių nėra bangas laužiančių rifų, todėl bangos ritasi per visą Atlanto vandenyną. Jos būna ilgos ir retos, iš tolo nematyti baltų keterų.
Bangos lūžta prie pat kranto, todėl maudytis paplūdimyje taip pat pavojinga. Privalai būti stiprus, kitaip atsidūręs po vandeniu būsi taršomas.
Bangos ritasi ciklais, pavyzdžiui, penkios ar šešios mažos bangos, o tada viena didelė, arba bangos vis aukštėja.
Žaliojo Kyšulio salose – plokščias vanduo. Kitaip sakant, tik priartėjusi prie kranto banga virsta vandens siena, nušluojančia viską pakeliui.
Šiose salose taip pat yra vietų, kur atsirita maždaug šešių metrų aukščio bangos. Šeši metrai – ne juokas, reikia fizinio pasirengimo, kad galėtum lįsti į tokį judantį vandens kalną.
Jei negali ramiai dvi minutes išbūti po vandeniu, nėra ko vaikytis tokių bangų, nes žūsi.
Kai atslenka didelė banga, reikia po ja nerti – atsidūrus vandens paviršiuje banga bus negailestinga.
Jei netoliese yra rifų, banga gali taip sutrinti žmogų, kad iš jo liks vien kaulai. Menki juokai – aukštomis bangomis geriau grožėtis iš toli.
Kur kas saugesnės bangos būna tada, kai jos lūžta į rifus, todėl pasiekia krantą kur kas silpnesnės ir ne tokios pavojingos.
Kad galėčiau plaukioti burlente ir jėgos aitvaru, man reikėjo ne tik bangų, bet ir vėjo.
– Papasakokite, kaip atsitiko nelaimė, kaip skendote. Kas jus išgelbėjo?
– Trečią atostogų dieną pasisamdęs taksi nuvykau į dar vieną paplūdimį, kur išmėginau jėgos aitvarą, o grįžęs dar paplaukiojau burlente.
Apie 15 valandą grįžau į viešbutį. Oras buvo puikus, jaučiau malonų nuovargį. Sumanėme nueiti nusimaudyti.
Viešbučio paplūdimyje nebuvo jokių įspėjamųjų ženklų, kad maudytis pavojinga. Šalia turškėsi net vaikai.
Iki kelių įbridęs pamačiau, kad atslenka šiek tiek didesnė banga, žengiau kelis žingsnius gilyn ir šokau į ją. Buvau atsipalaidavęs, todėl nėriau į vandenį šiek tiek pasukęs galvą. Tai buvo esminė klaida.
Pajutau, kaip banga trenkė į galvą. Kaip kokiame veiksmo filme man buvo nusukta galva į vieną šoną. Jei būčiau įtempęs raumenis, nieko nebūtų atsitikę.
Aš nėriau atsipalaidavęs – neįvertinau bangos grėsmingumo.
Po smūgio atsidūriau dugne, nevaldydamas nei rankų, nei kojų.
Nieko negalėjau padaryti – dar viena banga risdamasi mane priplojo prie smėlio, pasijutau kaip skalbyklėje – vanduo mane vartė iš visų pusių, o aš negalėjau išnirti.
Atsidūręs po vandeniu galėjau tik sulaikyti kvėpavimą – kūnas manęs visiškai neklausė, negalėjau pajudinti nei rankų, nei kojų.
Mano valiai pakluso tik kaklas, kurį galėjau valdyti.
Amerikoje, pavyzdžiui, Havajuose, kur tokios bangos – kasdienybė, paplūdimiuose yra užrašai „Atsargiai, tai bangos, kurios gali nusukti galvą“. Žaliojo Kyšulio salose niekur nemačiau tokių įspėjimų.
Tik sutikti amerikiečiai mane įspėjo, kad bangos stiprios.
Bet aš neėmiau to į galvą. Man atrodė, kad reikia tik džiaugtis bangomis, kai eini plaukioti burlente ar jėgos aitvaru.
– Kiek truko jūsų grumtynės su bangų mūša?
– Nebuvo jokių grumtynių, negalėjau priešintis, kūnas manęs neklausė.
Nežinau, kiek ilgai tai tęsėsi – tas laikas vos nekainavo gyvybės.
Sąmonės nebuvau praradęs, tik nieko negalėjau valdyti, išnirus dviem kaklo slanksteliams ištiko tetraplegija.
Mane išgelbėjo tuo metu paplūdimyje buvę poilsiautojai. Buvo iškviesti greitosios pagalbos medikai. Po šios nelaimės dar du mėnesius iš nosies ir burnos byrėjo smiltelės, tiek bangos privarė smėlio.
– Į kokią ligoninę patekote?
– Ji buvo panaši į Lietuvos kaimo ambulatoriją. Vietiniai gydytojai bendrauja tik kreolų kalba, tai – portugalų ir prancūzų kalbų mišinys. Aš mokėjau kelis žodžius portugališkai, bet to nepakako.
Dar stengiausi kalbėti ispaniškai, nes anglų kalbos nemokėjo vietiniai medikai. Trukdė kalbos barjeras.
Padarę rentgeno tyrimą vietiniai medikai nerado lūžių, bet dėl visa ko paliko mane gulėti ant lentos, vėliau – ant kieto čiužinio, pastatė lašelinę.
Toje ligoninėje nebuvo interneto ryšio, neveikė nei tarptautiniai telefono tinklai, nei mūsų mobilieji telefonai, todėl buvo keblu pranešti draudimo bendrovei, kas atsitiko, kodėl reikia skubios pagalbos.
Ligoninė nutolusi nuo kurortinio miestelio, kuriame yra oro uostas, apie 20 kilometrų.
Nuo viešbučio iki ligoninės mano artimieji važinėdavo taksi.
Priežiūra ligoninėje buvo prasta – to tikrai negalima vadinti gydymu. Kol neįbrukome vietiniams gydytojams eurų, į mane beveik niekas nekreipė dėmesio.
Laimė, medikai pasitenkindavo 10–20 eurų banknotais, nes afrikiečiams tai dideli pinigai.
– Esate medikas, ar savo patarimais dalinotės su vietiniais gydytojais?
– Tai buvo beviltiška. Toje pačioje Žaliojo Kyšulio saloje atostogavęs mano kolega – Santariškių klinikų pilvo chirurgas Vytautas Lipnickas – bandė patarti vietiniams gydytojams.
Bet jie nieko nepaisė. Vienintelis darbas, kurį padarė, – ant palatos durų pakabino lentelę „Prašom netrukdyti“. Taip buvo improvizuota reanimacijos palata.
Vietiniai gydytojai nerodė jokių emocijų, neatsižvelgė net į patarimus, kaip dozuoti vaistus, kokias taikyti priemones.
Negalėjo būti net kalbos apie neurochirurginę operaciją, kurią reikėjo skubiai atlikti.
Aš gulėjau dvi paras – viskas suvienodėjo, nežinojau, kiek valandų, kuri diena. Suleidus narkotinių analgetikų palengvėdavo. Pasnaudi, prabundi ir vėl nieko nežinai.
– Kur ir kokios išeities ieškojote?
– Kadangi Žaliojo Kyšulio salų vietinėje ligoninėje pagalbą teikė bendrosios praktikos gydytojas, per keletą dienų mums pavyko suorganizuoti skrydį lėktuvu į Kanarų salose esančią Las Palmaso universitetinę ligoninę. Prie šio skrydžio daug prisidėjo draudimo bendrovė, ji padengė visas išlaidas.
Kai mažu lėktuvėliu iš Žaliojo Kyšulio salų pasiekiau Kanarus, tai buvo pirmas sugrįžimo namo etapas.
Nors atsidūriau geroje ligoninėje, Ispanijoje buvo prasidėjusi Velykų savaitė, kai operuojama tik tada, kai gyvybei gresia pavojus.
Tai moderni ligoninė, geros sąlygos, bet aš gavau tik minimalią pagalbą, nes nepriklausiau skubiai operuojamų pacientų grupei.
Las Palmaso universitetinėje ligoninėje man buvo atlikta kompiuterinė tomografija ir magnetinio rezonanso tyrimas. Viskas būtų gerai, bet tuo metu ligoninėje dirbo tik rezidentai, o operuojantys neurochirurgai atostogavo.
Kai paskambinau draugams į Vilnių, man buvo patarta kuo greičiau grįžti ir kuo anksčiau atlikti neurochirurginę operaciją.
– Kada pasiekėte Vilnių?
– Po dviejų dienų, praleistų Las Palmaso ligoninėje, manęs laukė kitas skrydis privačiu lėktuvu – jis Bazelyje (Šveicarija) nusileido papildyti degalų atsargų, ir pagaliau pasiekiau Vilnių.
Šį skrydį organizavome patys, padedami tarptautinės draudimo bendrovės AIG, kuri apmokėjo kelionės išlaidas.
Po traumos buvo praėjusi beveik savaitė.
Lietuvoje buvo pakartotas magnetinio rezonanso tyrimas, o naktį buvo pradėta neurochirurginė operacija – ji truko septynias valandas.
Operavo gydytojas Robertas Kvaščevičius, taip pat iš Šveicarijos buvo atvykęs neurochirurgas profesorius Evaldas Česnulis, konsultavęs dėl operacijos.
– Kaip dabar jaučiatės? Kokia dar būtina reabilitacinė pagalba?
– Galiu pasidžiaugti, kad neurochirurginė operacija buvo sėkminga, tačiau reabilitacija vyko kur kas sudėtingiau, nei įprasta tokiais atvejais, nes buvo uždelsta operuoti. Į darbą grįžau praėjus 8,5 mėnesio.
Dar negaliu savarankiškai paeiti, nors kojos stiprėja, rankų funkcijos taip pat pamažu grįžta.
Patyrus tokią traumą Valstybinė ligonių kasa paprastai kompensuoja reabilitacijos paslaugas tik 3,5 mėnesio.
Tačiau mano atveju akivaizdus pagerėjimas įvyko praėjus tik 8–9 mėnesiams po nelaimės. Europos Sąjungos senbuvėse tokia reabilitacija tęsiama 12–18 mėnesių ir ilgiau, kol pacientas sveiksta, kol yra teigiamų pokyčių.
Dar viena aplinkybė, kuri trukdė greičiau sveikti, pragula.
Taip atsitiko, nes vietiniai medikai Žaliojo Kyšulio salose net nesistengė manęs vartyti, palikę kelias paras gulėti ant kietos lentos.
– Jūsų balse negirdėti apmaudo ir nusivylimo ženklų. Kas padėjo ištverti?
– Padėjo nuolatinis Santariškių klinikų kolegų, reabilitacijos centro medikų, artimųjų dėmesys ir pagalba. Fizinė ir dvasinė kančia – viena greta kitos.
Iš tikrųjų tėra du variantai – mirti arba pasveikti.
Atsidūręs tokioje situacijoje kiekvienas žmogus turėtų apsispręsti, kokios laikytis nuostatos.
Pabandykite atsikelti po dviejų dienų gulėjimo – jau maudžia sąnarius. Reabilitacija turi prasidėti tą pačią dieną, kai tik padaroma operacija.
Turi būti taikoma ir ergoterapija, kad žmogus galėtų būti savarankiškas, sugebėtų pats susišukuoti, pavalgyti, apsirengti.
Dažniausiai pratimai skiriami rankų judesiams lavinti.
Taip pat būtina kineziterapija, kad žmogus neprarastų judėjimo įgūdžių, galėtų valdyti savo kūną, kad stiprėtų viso kūno raumenys. Kurį laiką gerdavau tik pro šiaudelį, negalėdavau atsisėsti, todėl valgydavau maitinamas šaukštu lovoje.
– Ar turėjote profesinio smalsumo pasižiūrėti savo kaklo kompiuterinės tomografijos ir magnetinio rezonanso nuotraukas?
– Pirmomis dienomis dar nelabai turėjau jėgų, tik vėliau patyrinėjau tas nuotraukas.
Lūžus kaklo slanksteliams plyšta tarpslanksteliniai diskai, o išsiveržusios kremzlės užspaudžia nervus.
Operacija padeda išlaisvinti nervines skaidulas, kad jos nežūtų. Dėl sutrikusios mitybos žūva neuronai, o nauji neatauga, tačiau jų funkcijas perima kitos nervinės ląstelės.
Stebuklų nėra, tik reikia nuolat treniruotis. Tai – kasdienis darbas, naudoju įvairias pagalbines priemones, treniruoklius, turiu dirbti su savimi.
Jei mane būtų operavę Ispanijoje, nežinau, ar būtų buvę geriau.
Manau, kad būčiau pakliuvęs į rezidento rankas, nežinau, kokia būtų buvusi neurochirurginės operacijos kokybė.
Santariškėse nuolat susiduriame su svetur operuotais lietuviais. Atvirai pasakysiu, neretai tokiais atvejais operuojant daug kas daroma primityviai.
