„Advokato darbas – labai panašus į aktoriaus darbą“, - taip daug kartų žinomas aktorius Donatas Banionis tvirtino teisininkei. Jaunystėje jie abu vaidino Juozo Miltinio vadovaujamame teatre.
Moteris buvo laiminga ir dirbdama teisinį darbą. Ji džiaugiasi, kad pateko į šviesios atminties advokato Vlado Barcevičiaus rankas.
Jai labiausiai sekėsi nužudymų, sunkių sužalojimų bylos. „Gerai žinojau teismo mediciną ir teismo psichiatriją. Gindavau nusikaltėlius“, - pasakojo senolė. Šiuo metu moteris gyvena Vilniuje, Gerontologijos ir reabilitacijos centre, vadinamuosiuose senelių namuose.
Moteriai buvo nesunku ginti žudikus. Ji visuomet matydavo priežastis, kodėl žmogus žudė, tai padėdavo jai suprasti ir atleisti.
„Ir žudikas – žmogus. Kažkas privedė jį prie tokio baisaus nusikaltimo. Visada aiškindavausi jo gyvenimo istoriją, kaip šeimoje buvo“, - tikino O.Plioplienė.
Apgynė tikrą žmogžudį?
1952 metais ji pradėjo dirbti advokate. Geriausiai Ona prisimena karjeros pradžioje turėtą bylą. „Išvažiuojamojoje sesijoje, be susitarimo, už valstybės pinigus gyniau vyrą, apkaltintą šeimos išžudymu“, - pasakojo advokatė.
Kūčių vakarą Marijampolės rajone buvo nužudytos trys moterys – motina, jos 18-metė duktė ir sesuo. Dukters kūnas buvo rastas prie stalo – moksleivė ruošė pamokas.
Moterys buvo nužudytos su vienu aštriu įrankiu.
„Aš šį žmogų apgyniau, paprašiau išteisinti. Dvi dienas svarstėme bylą ir jį paleido“, - prisiminė advokatė.
Išvažiavus iš Marijampolės jai vis kirbėdavo mintis: gal per jaunatvišką entuziazmą ji apgynė tikrą žmogžudį?
Advokatės abejones išsklaidė „Švyturio“ žurnalas, kuris atsitiktinai pateko į moters rankas. „Jame buvo parašyta: surado tikrąjį žmogžudį“, - palengvėjimą prisiminė pašnekovė.
Marijampoliečiai baisėjosi nusikaltimu ir laukė, kada policija sugaus nusikaltėlį. Laukti teko kelerius metus.
Prisipažino dėl kankinimų
Trys moterys – ne pirmosios žudiko aukos. Ona tiksliai neatsimena, tai buvo trečia ar ketvirta vyro žmogžudystė. Jis beginklėms moterims gyvybes atėmė specialiai pasigamintu metaliniu plaktuku. Kai juo mušdavo į galvą, kaukolėje likdavo keturkampės žymės.
Savo aukas vyras nužudė dėl pinigų. Jis pažinojo šeimą, žinojo, kad jos neseniai buvo pardavusios karvę ir turėjo pinigų. Tyrėjai rado iškuistus stalčius. Pinigai buvo dingę.
Kodėl nekaltas Onos ginamasis prisipažino žudęs? „Jis buvo silpnos valios. Kai jį tardė, skriaudė, kažkaip sodino ant kėdės kampo. Dar Stalino laikai buvo. Jis pasidavė spaudimui ir prisipažino. Paskui melavo ir kūrė nužudymo aplinkybes“, - pasakojo advokatė.
Onai užkliuvo ginamojo pasakojimas, kaip jis laužtuvą vežėsi užsikišęs už marškinių prie krūtinės. „Pademonstravau teismui, kad taip neįmanoma vežti laužtuvo – jo galas kyšo iš marškinių“, -
Kitas kabliukas – jo kelionė į Marijampolę. Teisiamas vyras negalėjo apsispręsti – atvažiavo iš Kauno autobusu ar traukiniu. „Jo paminėtą valandą joks traukinys nevažiavo. Teismui pateikiau, kad jo parodymai – netiesa. Kai parodymai prieštaringi, reikia klausinėti“, - aiškino specialistė.
Jos ginamasis buvo vienišas, apie 50 metų vyras. Jis neturėjo už ką samdyti advokato, Ona jį gynė, nes buvo paskirta teismo.
Anonisto iš psichiatrinės neišleido
Daugiausia Onos ginamas žmogžudys buvo nuteistas 8-eriems metams. „Vyras nužudė savo tėvą. Radau švelninančių aplinkybių, bausmę jam sumažino“, - prisiminė profesionalė.
Ji visuomet stengdavosi siekti kuo mažesnės bausmės. Advokatė niekada neskaičiavo, kiek nusikaltėlių gynė.
Moteris mėgino savo jėgas ir civilinėse bylose, bet jai prastai sekėsi. Vėliau „buhalterinių ginčų“ ji visai atsisakė.
18 metų moteris dirbo advokate. Dvejus metus Naujojoje Vilnioje Ona kartais pavaduodavo teisėją. Į jos rankas patekdavo ir nepakaltinamų žmonių bylos, kai dėl ligos jie negali būti teisiami, bet turi būti priverstinai gydomi.
„Psichiatrinėje ligoninėje labai trūkdavo vietų, vienoje lovoje kartais gulėdavo du pacientai. Mėnesio gale skyriaus vedėjas atsinešdavo krūvą ligos istorijų ir aš turėdavau spręsti, ar paleisti juos anksčiau laiko“, - pasakojo buvusi teisėja.
Jai itin įstrigo vienas gydytojo prašymas. Jis prašė anksčiau laiko paleisti anonistą – vyrą, kuris mėgdavo masturbuotis vaikų akivaizdoje.
„Nepaleisiu, nes ir vėl tą patį darys“, - įtikinėjama, kad nėra kur guldyti ligonių, paprieštaravo teisėja.
Senelių namai – laimės vieta
Šiuo metu senolė dienas leidžia Gerontologijos ir reabilitacijos centre. Ji labai patenkinta gyvenimu senelių namuose, yra laiminga būdama kitų senolių apsuptyje. Moteris gyrė centro darbuotojus, kad labai gerai ją prižiūri.
Nors ir sulaukusi garbaus amžiaus, ji savarankiškai vaikšto, daug ką pajėgia padaryti pati. Judėti senelių namų koridoriais jai padeda speciali vaikštynė su ratukais.
Dėl nieko savo gyvenime moteris nesigaili. Džiaugiasi kiekviena nauja diena ir dėkoja likimui už viską, kas nutinka. Vasarį ji atšventė 89-ąjį gimtadienį. Dar metai ir moters laukia gražus jubiliejus.
