„Tą vinkšną pasodino mano tėvai, aš dar maža buvau. Prisimenu, kaip tas medis augo. O dabar jis užmušė mano dukrą“, – šeštadienio vakarą, praėjus vos kelioms valandoms po tragedijos, verkdama kalbėjo P.Grigaliūnienė.
Dėl dukros žūties motina kaltina save
Šeštadienio vakare, apie 18 valandą, likus maždaug pusvalandžiui iki tragedijos, gyvenimas P.Grigaliūnienės namuose tekėjo įprastu ritmu. Dukra Rita su vyru Mariumi ir tame pačiame kaime gyvenančiu broliu Gintu žiūrėjo televizijos transliuojamas krepšinio varžybas.
Vos prieš metus susituokusi pora džiaugėsi ir tą vakarą gerai nusiteikusia penkių mėnesių dukrele Daniela. Pati P.Grigaliūnienė, pamelžusi karves, pripylė stiklainėlį pieno ir išnešė kaimynei.
Eidama iš kiemo moteris pamatė, kaip gatvėje nuo vėjo lūžo vienas vinkšnos kamienas ir su trenksmu nuvirto ant kelio. Nedaug trūko, kad jis būtų užgriuvęs pro šalį važiuojančią mašiną. Tačiau vairuotojas spėjo sustabdyti automobilį likus keliems metrams iki griūvančio medžio.
„Aš mačiau, kaip vairuotojas apsuko mašiną ir grįžo atgal link Kupiškio. Jis tikriausiai ir iškvietė gaisrininkus. O aš parėjau namo ir papasakojau, kas atsitiko. Ir kodėl aš papasakojau? Po kurio laiko atvažiavo ugniagesiai. Rita pasakė, kad nueis pasižiūrėti, kaip pjaunamas medis, o paskui lėks apsipirkti parduotuvėje“, – paskutines akimirkas, praleistas su dukra, prisiminė motina.
R.Bričkuvienė padavė dukrelę vyrui Mariui, o pati išėjo į lauką, kur tebesiautėjo vėjas su šlapiu sniegu. Troboje sėdintys artimieji po pusvalandžio ėmė nerimauti, kad Rita negrįžta. Jos ieškoti išėjo brolis Gintas.
Ugniagesys bandė gaivinti žuvusiąją
Netrukus vyras parbėgo į trobą verkdamas. „Duok man vaiką, bėk pats žiūrėti, kas ten atsitiko“, – pasakė jis Mariui, nedrįsdamas pranešti pačios blogiausios žinios – kad sesers nebėra gyvos. Kai M.Bričkus atlėkė prie nuvirtusio medžio, nelaimės vietoje jau buvo greitosios pagalbos brigada. Medikai konstatavo R.Bričkuvienės mirtį.
„Ji gulėjo ant kelio. Marius su vienu ugniagesiu parnešė ją į namus ir paguldė virtuvėje ant grindų. Tada tas jaunas ugniagesys patikrino ir užčiuopė Ritai prie kaklo pulsą. Jis ėmė ją gaivinti, mes antrą kartą iškvietėme greitąją. Ji atvažiavo tik po pusvalandžio. Visą tą laiką gelbėtojas bandė dukrą atgaivinti. Medikai paklausė, kodėl mes kviečiame greitąją jau mirusiam žmogui“, – paskutines menkos vilties akimirkas ir bandymą iš mirties nagų išplėšti dukrą prisiminė motina.
Kaip atsitiko nelaimė, sumaišties metu nelabai kas matė. Aišku tik tiek, kad ugniagesiams pradėjus pjaustyti vieną nulūžusį vinkšnos kamieną, vėjo neatlaikė ir antrasis. Jis irgi griuvo ant kelio kaip tik toje vietoje, kur, atrodė, saugiu atstumu stovėjo vienas ugniagesys ir R.Bričkuvienė.
Artimieji turi daug klausimų
„Sesuo pati neturėjo ten eiti. Bet kodėl jai atėjusiai leido stovėti pavojingoje vietoje? Kodėl ugniagesiai ar policijos pareigūnai pašaliniam žmogui neliepė pasitraukti? Kodėl pavojingos teritorijos neužtvėrė STOP juosta?", – šis klausimas labiausiai neduoda ramybės žuvusios moters broliui Sigitui Grigaliūnui. Vyras šeštadienio vakare telefonu išgirdęs apie nelaimę, skubiai atlėkė iš Šiaulių.
„Man pasakė, kad Ritos nebėra, negalėjau patikėti. Ir dabar dar negaliu, nors savo akimis mačiau ją negyvą gulinčią ant virtuvės grindų“,– kalbėjo šoko ištiktas vyras.
Po nelaimės R.Bričkuvienės artimieji prisiminė lemtingas aplinkybes. Prieš kurį laiką buvo tvarkomas regioninės reikšmės kelias, einantis nuo pro Aukštupėnų kaimą. Tuo metu dvikamienė vinkšna jau buvo sutrūnijnusi ir gerokai apdžiūvusi.
„Kodėl jos tuomet nenupjovė? Prie namo mes patys kelis senus storus medžius nupjovėme. O to, atokiau augančio, nedrįsome liesti be valdžios leidimo. Pernai jau prašėme, kad išpjautų prie kelio augančius menkaverčius medžius“, – kalbėjo S.Grigaliūnas, rodydamas į kelis kelmus, esančius prie motinos namų.
R.Bričkuvienės artimieji svarsto, gal nelaimės būtų buvę įmanoma išvengti, jei kelias būtų apšviestas. Gal ugniagesiai būtų pastebėję, kad netrukus nuluš ir antrasis vinkšnos kamienas? Bet taupymo sumetimais kelio ir kaimo gatvės apšvietimas jau kurį laiką būdavo išjungtas.
Vietoj šeimos laimės – našlystė
„Galima nepavargstant ieškoti kaltųjų. Gal ir nesunkiai juos surastume. Bet Ritos jau nebesugrąžinsime“, – neatmesdami ir pačios žuvusios neatsargumo kalbėjo jos artimieji.
Žmonos netekęs 35–erių M.Bričkus tylomis klausėsi, kaip lemtingo vakaro aplinkybes svarsto troboje susirinkę žmonės. „Mes buvom laimingi, planavom ateitį ir laukėm, kada mūsų dukrytė pradės šliaužioti“, – ištarė vyras.
Kaip reikės gyventi vienam, likusiam vienam be žmonos, jis dar negali pagalvoti. Rita keliolika metų dirbo Kupiškio ligoninės operacinėje slauge. Kai skyrius buvo uždarytas, ji susirado kitą darbą. Dabar dirbo puse etato vienoje bendrovėje. Šeima pragyveno iš to, ką uždirbdavo Rita, jiems kaip galėdama padėjo ir P.Grigaliūnienė, kurios namuose glaudės dukra su savo vyru ir dukrele.
Statybininko specialybę turintis Marius tik prieš metus atsikraustė į Aukštupėnus. Iš karto po vestuvių. Tačiau kol kas jis buvo bedarbis. O dabar dar ir našlys su maža dukrele ant rankų.
