Šis pasakojimas dalyvauja lrytas.lt konkurse „Rašyk apie savo kelionę ir laimėk kelionę į Bulgariją dviem!“.
Gaila, kad mano vaikystės prisiminimai beveik išblėso. Tik mamos ir tėvelio pasakojimai išliks atmintyje visam gyvenimui. Nors po ilgų kančios metų lageriuose sąlygos gyvenimui tapo pakenčiamos: tremtiniams tapo leidžiama kurti šeimas ir gyventi šiek tiek laisviau, tačiau tėvai norėjo iškart, tik atsiradus galimybei, pargrįžti į Lietuvą.
Tik gavę leidimus sugrįžti į savo gimtinę, viską, ką spėjo užgyventi tremtyje, paliko ir išsiruošė į varginančią dviejų savaičių kelionę traukiniu. Tam tikslui paaukojo ir visas kukliai užgyventas santaupas. Kad gautų bilietus iš Magadano iki Maskvos ir galiausiai iš Maskvos iki Vilniaus. Pora lagaminų ir aš, mažytė mergaitė mamai ant rankų, - tai buvo visas turtas grįžtant po dešimties metų į tėviškę.
Tai buvo mano pirmoji, nežinia kiek tūkstančių kilometrų užtrukusi kelionė. Man tuomet dar kūdikiui, buvo visai smagu važiuoti traukiniu. „Uže pojechali“, - dažnai pakartodavau rusiškai tariamus žodžius. Mane ant rankų nešiojo visi vagono keleiviai ir skyrė daug dėmesio. Aš nebijojau svetimų. Tačiau visų rūpestis ir globa neišgelbėjo manęs nuo peršalimo. Tikriausiai skersvėjis susargdino, ir temperatūra greitai pakilo iki 40 laipsnių.
Jos numušti niekaip nepavyko, kol galiausiai tėveliui vienoje iš stočių pavyko rasti gydytoją. Gydytojo paskirtos vaistų injekcijos gelbėjo, tačiau kiekvienoje stotyje vėl prireikdavo medikų, kurie, kaip mama sakė, išgelbėjo mane, buvusią „per plauką nuo mirties“. Tėvai neleido numirti toje svetimoje žemėje. Jie išgyveno lagerių kančias, todėl aš privalėjau išgyventi šią kelionę. Galiausiai laimėjau kovą už gyvybę – atsigavau.
1958 metų gegužės pabaigoje mes parvažiavome į Vilnių. Dvi savaitės praleistos traukinyje tapo svarbiausia mano gyvenimo kelione. Mes juk važiavome į savo Tėvynę, į Lietuvą... Naktį po kelionės praleidome stotyje ant suoliuko. Mano dėdė, turėjęs pasitikti Vilniuje, greičiausiai neatpažino tremtyje nualinto brolio veido. Brolis su broliu tiesiog prasilenkė...
Regis Lietuva „nenorėjo“ mūsų priimti. Buvo minčių trenktis atgal į Magadaną, kur, rodos, buvome net ir apsipratę. Atšiaurus žemės užkampis, kur -40 laipsnių žiemomis yra įprasta temperatūra, akimirkomis atrodė visai jaukus. Juk ir prie šalčio, ir prie tamsos - prie visko priprantama. Vis dėlto išaušus rytui sulaukėme traukinio, vykstančio į Kauną. Parvažiavome pas kitą tėvelio brolį, kuris sutiko mus priglausti savo vieno kambario bute. Ten galėjome nusiprausti ir atgauti jėgas po kelionės.
Mūsų laimei tiek ir trūko. Pailsėję patraukėme į Kaune vykusią dainų šventę. Nežinojome, kokie išbandymai dar laukia ieškant, kur įsikurti bei kur įsidarbinti... Nežinojome, kiek dar kartų būsime pasiųsti į visas keturias puses. Tuometiniai valdininkai siūlė važiuoti į Latviją arba tiesiog „kuda nibud podalše“. Tokia buvo politika. Bet čia jau prasideda kita istorija.
Tą dieną lietuviškų melodiju skambesys Kauno dainų slėnyje guodė mūsų išsekintą dvasią. Mes grįžome gyvi ir tai buvo svarbiausia, o šviesesnė mūsų ir mūsų šalies ateitis buvo mūsų tikėjime.
