Prekybos centro griūtis pakeitė Rygos verslininkės gyvenimą

Zuolitudės rajone gyvenančios 47 metų Reginos Ločmelės ir jos šeimos ši tragedija tiesiogiai nepalietė, tačiau moteris neliko abejinga kitų žmonių skausmui ir puolė jiems padėti.

Iš pradžių arbatą ir šiltus užkandžius prie pastato griuvėsių čia pražuvusių artimųjų vis dar laukusiems žmonėms nešiojusi R.Ločmelė jiems nesiliovė padėti ir toliau.

Latvijos televizijoje 14 metų dirbusios, o dabar radijo stoties „Retro FM“ vadovės ir portalo focus.lv prodiuserės R.Ločmelės pastangų dėka „Maximoje“ žuvusių žmonių vaikus prieš Naujuosius metus aplankė Kalėdų Senis.

Netekties skausmo ištiktus vaikus pradžiuginusio Kalėdų Senio dovanų maišą pripildė R.Ločmelės pakviesti geros valios žmonės.

Dalį laisvalaikio pagalbai nuo tragedijos nukentėjusiems žmonėms tebeskirianti R.Ločmelė rūpinasi ne tik vaikais – į ją pagalbos kreipiasi ir vyresni žmonės, kurie patys nepajėgia susidoroti su juos užgriuvusiais sunkumais.

Į susitikimą su portalo lrytas.lt žurnalistu R.Ločmelė atėjo nešina savo pačios sudarytais nukentėjusiųjų sąrašais. Prie kiekvienos šiame sąraše išspausdintos pavardės gausu prierašų apie šiam žmogui jau padarytus darbus ar dar būtinas spręsti problemas.

Apie kiekvieno į sąrašą įtraukto žmogaus tragediją R.Ločmelė kalba taip, tarsi tas žmogus būtų jos artimasis.

Paklausta, kodėl užsikrovė svetimų žmonių bėdas, R.Ločmelė atsakė, kad tai daryti ją skatina atjauta nelaimės ištiktiems žmonėms ir noras jiems padėti.

„Oficialiai skelbiama, kad per pastato griūtį nukentėjo 97 žmonės: 54 žmonės žuvo, o 43 pateko į ligoninę. Tačiau tikrieji šios tragedijos mastai kur kas didesni – vaikai neteko tėvų, tėvai – vaikų, broliai – seserų, Zuolitudės gyventojai – kaimynų, kai kas – bendradarbių.

Ši tragedija nesibaigė, ji tebevyksta. Netekties skausmas per kelis mėnesius neišblės taip, kaip ir fizinis skausmas dėl patirtos traumos.

Gyvenu Zuolitudėje, pati galėjau nukentėti per šią tragediją. Tai, ką darau, darau be jokio išskaičiavimo. Esu normali moteris, kuri turi tris vaikus ir vieną anūką“, – portalui lrytas.lt sakė R.Ločmelė.

Apie prekybos centro griūtį R.Ločmelė sužinojo per božolė vyno degustaciją, į kurią ją pakvietė draugė.

„Man paskambino sesuo. Iš pradžių ji paklausė, kur esu, o po to pasakė, jog mūsų rajone įgriuvo parduotuvės stogas. Mane ši žinia šokiravo. Puoliau skambinti vyrui. Sužinojau, kad jis namuose. Paprašiau jo nueiti ir nufotografuoti šią parduotuvę, o nuotrauką nusiųsti mano portalui.

Po dešimties minučių sutuoktinis man paskambino ir pasakė: „Čia – viskas. Čia – siaubinga.“ Vyras papasakojo matęs, kaip iš parduotuvės išbėgo krauju paplūdęs žmogus su nuplėšta veido oda. Šis vaizdas išgąsdino ir sutuoktinį, ir kartu su juo buvusį mūsų šešerių metų sūnų.

Nieko nelaukusi išėjau iš božolė degustacijos ir išskubėjau į Zuolitudę. Kai važiavau į įvykio vietą, buvo kalbama, kad žuvo du žmonės, o apie 18 žmonių sužeista. Bet prie griuvėsių sutikti tragedijos liudininkai sakė, kad parduotuvėje per griūtį buvo daug žmonių ir tvirtino, jog žuvusiųjų bus koks pusšimtis. Šios niūrios prognozės išsipildė su kaupu“, – tragedijos dieną prisiminė R.Ločmelė.

Vos šimtas metrų nuo sugriuvusio prekybos centro gyvenanti R.Ločmelė sakė, kad netoliese gyvena ir jos tėvai bei nemažai pažįstamų.

„Iškart telefonu skambinau savo artimiesiems ir draugams. Kai sužinojau, kad jiems nieko bloga nenutiko, man palengvėjo. Gal tik po mėnesio supratau, kad ši tragedija vos nepalietė ir mano šeimos. Vaikų darželis, kurį lanko mano sūnaus Emilis, yra vos šimtas metrų nuo „Maximos“.

Sūnų iš darželio pasiėmęs vyras dažnai su juo užsukdavo ir į parduotuvę: nupirkdavo kokį skanėstą ar žaisliuką.

Tądien vyras sūnų iš darželio pasiėmė 17 val. 30 min., o parduotuvės stogas įgriuvo 17 val. 41 min. Emilis ir tądien norėjo užeiti į parduotuvę, tačiau vyras lyg ką negero nujautęs sūnui pasakė: „Ne“.

Jeigu jie būtų nusprendę užsukti į parduotuvę, bijau, kad apie du man brangius žmones kalbėčiau būtuoju laiku“, – svarstė R.Ločmelė.

Įvykio vietoje ne vieną dieną praleidusi verslininkė sakė, kad iš pradžių sklandė gandai, jog valdžia slepia tikrąjį tragedijos mastą – visiems buvo keista, kad parduotuvėje nežuvo nė vienas vaikas, nors jų į šį prekybos centrą užsukdavo daug.

Pirkėjams su vaikais šiose parduotuvėje buvo įrengta ir atskira kasa.

Gandus, kad valdžia galbūt slepia vaikų žūtį, netrukus paneigė griūties liudininke tapusi Svetlana Vaidemanė, kurios vaikas darželį lanko kartu su R.Ločmelės sūnumi.

Parduotuvėje buvusi S.Vaidemanė atkreipė dėmesį, kad prie visų dirbusių kasų stovėjo po aštuonis–dešimt pirkėjų. Moteris dirstelėjo į kasą, kurioje aptarnaujami pirkėjai su vaikas ir nustebo, kad ten vaikų nėra, o stovi vien vyrai.

Kadangi Svetlana pirko nedaug, nusprendė už prekes sumokėti kasoje, kur parduodamos cigaretės.

Akies krašteliu pamačiusi, kad griūna stogo perdengimas, Svetlana nėrė į tuščią kasą ir po ja pasislėpė. Nors moterį kliudė nuo stogo nuslydusi purvo nuošliauža, ji liko gyva ir sveika. Draugės, su kuria prieš tai kalbėjo telefonu, Svetlana paprašė kuo skubiau iškviesti gelbėtojus.

Iš pradžių S.Vaidemanė pamanė, kad ant parduotuvės užgriuvo greta pastatytas daugiaaukštis, ir kad atsidūrusi po tokia betono nuolaužų krūva ji tikriausiai neliks gyva. Po kasa tamsoje ir purve praleistos minutės S.Vaidemanei pasirodė lyg amžinybė.

Po penkių minučių moteris išgirdo „Maximos“ apsaugininkų, kurie pirmieji puolė gelbėti žmones, šūksnius.

Iš po suniokotos kasos ištraukta S.Vaidemenė išbėgo lauk ir šoko ištikta apie 15 minučių bėgiojo šaukdama, kad viduje visi žuvę. Tris vaikus auginanti moteris galutinai atsipeikėjo tik po trijų dienų.

S.Vaidemanės akivaizdoje žuvo jos vaiko auklėtoja Marina Chitruk.

Darželio auklėtoją pražudė ant jos užkritusios nuolaužos.

„M.Chitruk buvo ir manos sūnaus auklėtoja. Moteris buvo netekėjusi, vaikų neturėjo, bet labai mylėjo savo auklėtinius. Vaikai ją labai mylėjo. Ir tėvams, ir kitoms auklėtojoms buvo labai sunku paaiškinti, kas nutiko Marinai. Vaikai dar ilgai klausinėjo, kur Marina dingo, kada ji vėl pasirodys.

Mūsų Emilis lyg ir suprato, kad Marina žuvo, bet po minutės vėl kalbėdavo, kad Marina dabar yra ligoninėje, o pagijusi vėl sugrįš. Vaikai dar sunkiai supranta, kas yra mirtis“, – pasakojo R.Ločmelė.

Pasak nukentėjusiais rūpintis ėmusios verslininkės, susitaikyti su artimųjų netektimi sunku ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.

„Gavau bilietų į Dmitrijaus Chvorostovskio koncertą. Nuvežiau juos M.Chitruk tėvams, bet jie į koncertą eiti nepanoro, sakė, kad po dukters žūties jiems laikas liovėsi tekėti ir jie gyvenime nebemato jokios prasmės.

Marinos tėvai senyvo amžiaus. Tėvas serga vėžiu, o motina laukia širdies operacijos.

Mano vyras nuvežė Marinos tėvus į kapines. Jie padėjo gėles, uždegė žvakeles ir ėmė tartis su kapinių prižiūrėtoja, kad būtų palaidoti šalia savo dukters. Stovi ir kalbasi, kuris gulsis iš kairės, o kuris iš dešinės. Tiek jų gyvenime teliko prasmės.

Neseniai man paskambino prekybos centre žuvusios Galinos Fadejevos sūnus, kuris užsienyje žaidžia ledo ritulį, ir paprašė jo tėvui rasti psichologą. Artimieji sunerimo, kai po žmonos žūties vyriškis pareiškė nebenorįs daugiau gyventi“, – liūdnai pasakojo R.Ločmelė.

Per prekybos centro griūtį be motinos ar tėvo liko 23 vaikai. Našlaičiais likusių vaikų amžius – nuo penkių mėnesių iki 17 metų.

Du vaikai matė savo tėvo ar motinos žūtį.

Kai kurie vaikai negali susitaikyti su šia netektimi, nors nuo nelaimės prabėgo jau keli mėnesiais.

Du vaikus auginusi 37 metų Ina Skrinda aštuonerių metų sūnų Tomą paliko namuose, o pati su savo gyvenimo draugu Ivo ir ketverių metų dukrele Arta ėjo apsipirkti. Mergaitę su jos tėvu automobilyje palikusi I.Skrinda nubėgo į parduotuvę nupirkti duonos. Tuo metu viskas sugriuvo.

Tomas ir Arta po motinos žūties negali atsigauti iki šiol. Vaikai liovėsi šypsotis. Tomas ir Arta nenusišypsojo, net kai juos aplankė Kalėdų Senis.

Pasak R.Ločmelės, kalbama, jog viena žuvusiųjų – 25 metų Elga Gruzdė – buvo nėščia, todėl į tai turėtų būti atsižvelgiama nurodant tragedijos aukų skaičių.

„Netrukus turėtų gimdyti ir vyresnioji per griūtį žuvusios 53 metų Liudmilos Cibos duktė Anastasija. Ji laukiasi mergaitės, tačiau dėl motinos žūties buvo iškilę sunkumų – Anastasija pateko į ligoninę. Tikiuosi, kad viskas bus gerai“, – vylėsi R.Locmelė.

Nukentėjusiaisiais besirūpinantis rygietė papasakojo vietos laikraščiuose aprašytą, bet oficialiai nepatvirtintą istoriją, kuri primena Williamo Shakespeare'o tragediją „Romeo ir Džiuljeta“.

Per griūtį parduotuvėje žuvo 39 metų Rita Žilinauskas, kuri po kelių mėnesių turėjo ištekėti už užsienyje gyvenančio sužadėtinio.

Rita labai laukė savo vestuvių, draugėms buvo prasitarusi, kokia suknele nori vilkėti per jai svarbias iškilmes.

Norėdamos išpildyti Ritos norą, jos draugės patraukė į vestuvinių drabužių saloną ieškoti ritai patikusios suknelės. Sužinojusi, kam reikia šio apdaro, salono savininkė suknelę atidavė nemokamai. Rita buvo aprengta šia suknele ir su ja palaidota.

Apie Ritos žūtį jos draugės sužadėtiniui pranešė telefonu. Po kelių dienų vėl jam paskambinusios pasiteirauti, ar jis atvyks į Ritos laidotuves, moterys iš sužadėtinio sesers sužinojo, jog mylimosios žūties nepakėlęs vyriškis mirė nuo insulto.

„Šios istorijos autentiškumo patvirtinti negaliu, bet ji buvo aprašyta laikraščiuose“, – paaiškino R.Ločmelė.

Prekybos centro griūtis pražudė tuo metu parduotuvėje buvusius R.Ločmelės kaimynus 58 metų Janį Skadmanį ir jo 23 metų dukrą Dainą Skadmanę.

„Dailės akademijoje studijavusi D.Skadmanė tapo jauniausia šios tragedijos auka.  Talentinga menininkė prieš pat žūtį dalyvavo Kalėdų eglučių ir instaliacijų konkurse – D.Skadmanės sukurta eglutė „Eglė vėjyje“ buvo pastatyta miesto centre – prie Kongresų rūmų.

D.Skadmanės eglutės atvaizdas buvo panaudotas kuriant sveikinimo atvirutes, kurias prieš šventes išsiuntinėjo Latvijos prezidentas Andris Bėrzinis. Vieną tokią atvirutę A.Bėrzinis dovanojo ir D.Skadmanės broliui, su kurio buvo susitikęs.

Žinau, kad Rygos meras Nilas Ušakovas visiems vaikams, kurie per tragediją neteko tėvo ar motinos, paruošė naujamečių dovanų, bet įteikė jas ne pats, o perdavė per tarpininkus.

Esant tokioms aplinkybėms man baisiausia, kad su nukentėjusiųjų artimaisiais nei ministras pirmininkas, nei meras asmeniškai nesusitiko“, – sakė R.Ločmelė.

Po Rygos tragedijos R.Ločmelė liovėsi vaikščioti į parduotuves: „Dar nė karto nebuvau užėjusi į parduotuvę – apsipirkti eina vyras. Tokių, kurie liovėsi vaikščioti į parduotuves, yra ir daugiau. Užėję į parduotuvę žmonės gana dažnai pakelia akis į lubas.

Kokia beprasmybė: užeini į parduotuvę nusipirkti duonos ar pieno, o tave palaidoja užgriuvusios lubos. Po šios tragedijos žmonės suprato, kad panaši tragedija bet kurią minutę gali įvykti bet kuriame pastate.“

R.Ločmelė užsiminė, kad lankydamasi gretimo pastato viršuje įrengtoje sporto salėje ji matė, kaip ant prekybos centro  stogo įrenginėjama vaikų žaidimų aikštelė.

„Pamačiusi, kokius didelius žemių maišus jie sukėlė ant stogo, nustebau. Esu sodininkė ir gerai žinau, kiek sveria įmirkusi žemė. Buvo kilusi mintis tai nufotografuoti, įdėti nuotraukas į socialinį tinklą ir paklausti, ar tai nepavojinga.

Jaučiausi kalta, kad to nepadariau, nors kažin ar tos nuotraukos būtų ką nors pakeitusios: manau, kad iš manęs visi tik būtų pasijuokę, o statybininkai pareiškę, kad viskas apskaičiuota.

Tačiau kaltės jausmas, kad to nepadariau, kad praėjau pro šalį, mane persekioja iki šiol.

Kai įvyko ši tragedija, tris dienas vaikščiojau prie griuvėsių, nešiojau kavą, valgį ir aktyviai reiškiausi socialiniuose tinkluose. Į mane ėmė kreiptis žmonės dėl su šia tragedija susijusių problemų.

Padėjau jiems, aiškinausi padėtį ir taip tapau tam tikru informacijos koncentravimo centru.

Iki šiol tuo užsiimu kaip savanorė. Mane į savo pusę norėjo patraukti įvairios politinės jėgos, bet aš nuo jų laikausi atokiai. Užsiimu tik humanitariniais klausimais ir išlaikau pilietinę poziciją“, – tvirtino R.Ločmelė.

Nelaimės ištiktiems žmonėms padedanti moteris neslėpė, kad tokia veikla atima daug laiko, tačiau užsiminė turinti ir nemažai pagalbininkų.

Kai R.Ločmelei kilo mintis aplankyti nukentėjusiųjų vaikus ir pradžiuginti juos Kalėdų dovanomis, jai tereikėjo apie tai užsiminti socialiniame tinkle.

„Man ėmė rašyti ir siūlyti pagalbą įvairūs žmonės. Surinkome ir dovanų, ir pinigų, už kuriuos pirkome dovanų, o prieš šventes kartu su tikru Kalėdų Seniu aplankėme šiuos likimo nuskriaustus vaikus ir įteikėme dovanas“, – sakė rygietė.

Padėti tragedijos aukoms bandanti moteris teigiamai įvertino ir „Maximos“ vadovybės pažadus visiems 23 per griūtį tėvų netekusiems vaikams iki pilnametystės kas mėnesį mokėti po 500 latų (apie 2450 litų).

Nors pirmąsias išmokas žuvusiųjų atžalos jau gavo, R.Ločmelei nerimą kelia, kad sutartis dėl išmokų „Maximos“ vadovybė žadėjo sudaryti tik pavasarį. Be to, buvo užsiminta, kad šios sutartys bus sudaromos ne su „Maxima Latvija“, o su kokiu nors fondu.

„Tikiuosi, kad „Maxima“ ištesės savo pažadą ir šios išmokos bus mokomos našlaičiams. Abejonių dėl „Maxima Latvija“ ateities kilo po to, kai Rygos apygardos teismas priėmė keturių nukentėjusiųjų ieškinį, kurio suma – 100 milijonų latų (apie 490 milijonų litų).

Teismo prašoma areštuoti „Maxima Latvija“ turtą. Kol kas mūsų teismas šio prašymo netenkina, nes tyrėjai dar nenustatė įtariamųjų.

Be to, 50 milijonų latų – toks yra metinis „Maxima Latvija“ pelnas – iš savo darbdavių pareikalavo per griūtį sunkiai sužalotas parduotuvės kasininkas 19 metų Martinis Plasis.

Iš nuolaužų tik po 9 valandų ištrauktam M.Plasiui buvo stipriai sužalotos abi rankos. Baimintasi, kad jas teks amputuoti, tačiau medikų pastangų dėka vaikinas rankų neprarado.

Baiminamasi, kad „Maxima Latvija“ neperkeltų savo aktyvų kitur, sau pasilikdama tik parduotuvių lentynas ir dalį jose esančių prekių“, – svarstė R.Ločmelė.

Per griūtį nukentėjusiais žmonėmis besirūpinanti rygietė sakė, kad tuoj po tragedijos visus buvo apėmęs bendrumo jausmas – prie griuvėsių žmonės nešė ne tik gėlių ir žvakučių, bet šiltų drabužių čia budintiems nukentėjusiųjų artimiesiems, vaišino čia susirinkusius kava ir arbata.

„Tada visi buvo vieningi, nebuvo skirtumo, ar tu rusas, ar latvis. Bet bėgo laikas ir bendrumo jausmas dingo.

Žmonės norėjo žinoti, kodėl taip nutiko, kas už tai atsakingas. Tačiau niekas nieko nesulaikė, įtariamųjų neįvardijo.

Praėjus 40 dienų po tragedijos (pagal pravoslavus, mirusiojo siela į dangų patenka keturiasdešimtą dieną po mirties) „Maximos“ griuvėsius vėl nušvietė čia suneštų žvakučių jūra.

Tačiau pagerbti žuvusiųjų susirinko tik jų artimieji ir paprasti žmonės.

Elitas gyveno sau įprastą gyvenimą – šį prekybos centrą stačiusios bendrovės „Re & Re“ vadovo Ainaro Pauninio meilužė socialiniame tinkle išplatino nuotraukas, kaip ji leidžia laiką Maldyvuose.

Nors šiose nuotraukose A.Pauninio nebuvo, jo niekas neregėjo ir per Zuolitudėje vykusį griūties aukų pagerbimą. Elito gyvenimas nepasikeitė“, – liūdnai teigė R.Ločmelė.

Laisvalaikį nukentėjusiųjų problemoms spręsti skirianti R.Ločmelė sakė, jog žmonės nebetiki, kad bus rasti tragedijos kaltininkai, kad kas nors už tai atsakys, kas nors pasikeis.

Didžiausia bausmė, kuri gresia už statybos normų pažeidimus, sukėlusius skaudžių pasekmių, – ketveri metai nelaisvės.

„Visi mano, kad kaltas ne vienas žmogus ir ne viena bendrovė, o sistema, kuri Latvijoje klostėsi pastaruosius dešimt, o gal ir daugiau metų. Statybų užsakymus gauna tik „savos“ įmonės, o konkursai tėra formalumas.

Generaliniu prekybos centro statybos Zuolitudėje rangovu tapusi kompanija „Re & Re“ samdė subrangovus, o jie – žmones iš gatvės. Buvo naudojamos pačios pigiausios medžiagos. O kažkas gavo „otkatą“. O svarbiausia, jog žmonės netiki, kad kas nors pasikeis“, – sakė R.Ločmelė.

R.Ločmelės nuomone, ši tragedija turi tapti pamoka visiems žmonėms: „Kiekvienas privalo įsisąmoninti, kad tai, kas įvyko Zuolitudėje, bet kada ir bet kur gali nutikti ir jam pačiam.“

Žuvusiųjų artimiesiems ir per griūtį nukentėjusiems žmonėms padedanti rygietė sakė, kad jau dabar reikia galvoti, kaip pakeisti sistemą, kad ji teiktų naudą ne sistemai, o žmogui.

„Čia galiu pasiremti tik I.Kantu, kuris tvirtino, kad moralu yra tik tai, kas skirta žmogaus labui. Tai vienintelis kriterijus. Kai man sako, kad to negalima padaryti, nes tai prieštaraus įstatymui, sakau, jog būtent tai ir yra amoralu.

Jei įstatymas prieštarauja žmogaus interesams, vadinasi, jis yra amoralus ir jį reikia keisti“, – tvirtino per „Maxima“ griūtį nukentėjusių žmonių globėja ir užtarėja tapusi R.Ločmelė.