„Jis visą laiką sakė: aš būsiu lakūnas. Tada kosmonautų dar nebuvo. Vaikas labai gerai mokėsi, išmanė matematiką“, - pasakojo 77-erių vilnietė.
Su būsima įžymybe – kosmonautu, aviacijos generolu majoru, dailininku – vienoje mokykloje ji mokėsi būdama pradinėse klasėse. Berniukas buvo keliais metais už ją vyresnis.
Dar būdamas mažas, jis puikiai piešė. „Buvau trečioje klasėje. Kažkas iš vaikų ne taip sukirčiavo – užuot rusiškai pasakęs „nutieskite požeminį kabelį“, jis pasakė „nutieskite požeminį šunį“. Mums tai pasirodė labai juokinga. Mokyklos laikraštyje aš šią frazę užrašiau, o A.Leonovas iliustravo – nupiešė didžiulį juokingą šunį, kuris knisosi po žeme', - pasakojo D.Lukaševičienė.
Moteris buvo mačiusi ir jo mama. „Jo tėvas žuvo kare, motina dirbo mūsų mokyklos valytoja“, - pasakojo pašnekovė.
Gamino prietaisus kelionėms į kosmosą
Ji prieš beveik 60 metų su būsimu vyru persikėlė gyventi į Lietuvą. Dirbdama mūsų šalyje sutiko dar vieną garsų kosmonautą.
D.Lukaševičienė savo akimis yra mačiusi vieną pirmųjų sovietinės Rusijos kosmonautų, fiziką ir gydytoją Borisą Jegorovą. Jis atvyko į gamyklą apžiūrėti ir „priimti“ medicininių prietaisų, kurie turėjo kilti į kosmosą ar leistis po vandeniu.
„Gaminome osciloskopus – prietaisus, kurie reguliavo raketos pakilimą į kosmosą“, - pasakojo pašnekovė.
20 metų ji dirbo radiotechnikos gamykloje Ševčenkos gatvėje. Dar 15 metų moteris pašventė gamyklai „Skaitliukas“. Abiejų jau seniai nebėra.
Gamykla „Skaitliukas“ gamino elektros skaitliukus. „Ir jūs turite skaitliuką, iš jo nurašote, kiek sudeginot elektros. Mes tuos prietaisus gamindavome“, - šypsojosi technikumą baigusi moteris.
Ji dirbo gamyklos administracijoje. „Buvau pirma moteris, kuri derino skaičiavimo mašinas. Labai mylėjau savo darbą. O kai myli darbą, gali viską pasiekti“, - tikino D.Lukaševičienė.
Sukaupusi 35 metų darbo stažą, ji išėjo į pensiją.
Neleidžia sumokėti už priežiūrą
Dėl onkologinės ligos šiuo metu moteris gydosi Vilniaus palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospise.
„Hospise – kaip namuose. Manimi slaugės rūpinasi kaip giminaite. Kas rytą apiplauna, perriša, skaniai pavalgydina“, - pasakojo ligonė.
Ypač didelį įspūdį jai padarė hospiso vadovė, Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos vienuolė Michaela Rak. „Mūsų Michaela tokia gera, kad neturiu žodžių. Ji kiekvieną rytą apeina, pažiūri, apkabina, paglosto, pasidomi, ar viskas gerai“, - kalbėjo D.Lukaševičienė.
Moteris stebisi, kaip už tokią gerą priežiūrą hospisas iš jos neima nė cento. „Neleidžia mums duoti pinigų. O nemokamai gaunu ir vaistus, ir sauskelnes, ir patalynę su rankšluosčiais“, - nuostabos neslėpė pašnekovė.
„Hospisui per mėnesį išlaikyti reikia apie 80 tūkst. litų. Iš jų 40 proc. mums skiria ligonių kasa. Kitą dalį tenka surinkti iš aukų“, - laidoje „Bėdų turgus“ pasakojo hospiso vadovė M.Rak.
Ji kvietė aukoti hospiso išlaikymui ir padėti sergantiems žmonėms paskutines gyvenimo dienas praleisti oriai.
Savo auką galite pervesti į hospiso banko sąskaitą.
Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospisas. Juridinio asmens kodas: 302837031. Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius. Banko kodas: 21400. BIC, SWIFT kodas: NDEALT2X.
Banko sąskaita aukoms litais – LT832140030002856355, eurais – LT232140030002856368, JAV doleriais – LT392140030002856371, Lenkijos zlotais – LT762140030002856384.
