Pernai po infarkto, paralyžiaus ir panirimo į komą mirė jo motina. „Tai buvo daktarų aplaidumas“, – ilgokai spyriojęsis, kad apie praeitį nekalbės, atsivėrė čiuožėjas.
Jam sunku ilgai būti gimtajame mieste ir šalyje. „Lietuva man miela, gimtasis Kaunas – puikus miestas“, – šypsojosi Aidas.
Bet vienas dalykas jį iš Lietuvos ir Kauno tarsi veja – skaudūs prisiminimai apie motiną neleidžia ilgiau čia pasilikti. „Viskas primena mamą“, – prisipažino A.Reklys.
Jo 65 metų motiną pernai ištiko infarktas. Greitosios medicinos pagalbos automobilis išvežė ją į ligoninę. Medikai, apžiūrėję moterį, paleido namo. „Jos neturėjo išleisti. Daktariūkštis atnešė popierius ir pasakė, kad viskas gerai. Kitą dieną ją ir vėl ištiko infarktas, ji paniro į komą“, – skaudžią žaizdą atvėrė Amerikoje įsikūręs lietuvis.
Tąkart infarkto pasekmės buvo itin rimtos. Moters dešinioji kūno pusė buvo visiškai paralyžiuota.
„Nuprausti, sušukuoti, aprengti – mamai reikėjo visokeriopos pagalbos atliekant šiuos veiksmus. Ji nenorėjo, kad ją tokią matytume, jai buvo sunku priimti mūsų pagalbą. Visą gyvenimą buvo labai tvirta, jai labai rūpėjo grožis“, – pasakojo sūnus.
Ligos pakirstą žmoną slaugė Aido tėvas, teta, iš Anglijos parvažiavęs brolis. Po kiek laiko ji atgavo sąmonę, šeima parsivežė ją namo. Moteris pusės kūno vis dar nevaldė. Į Lietuvą parskrido Aidas, nuo pat pirmos akimirkos šeimai padėjęs pinigais.
Žeidė medikų kalbos
Motinai vėl pablogėjo. Šeimą įskaudino gydytojų atsainumas. „Kai mamą atvežė į ligoninę, į palatą atėjo gydytojai. Jaunas vyras, mojuodamas popieriais, paklausė: „Tralialiuškių užsivalgėt?“
Jis norėjo pasakyti, kad mano mama padaugino vaistų, dėl to jai taip blogai. Tuomet mamai reikėjo skubios pagalbos“, – apgailestavo kaunietis.
Vėliau paaiškėjo, kad medikai tiesiog supainiojo dviejų pacienčių dokumentus.
Kitoje palatoje tikrai gulėjo vaistų perdozavusi moteris, atvežta į ligoninę panašiu metu.
Šviesios ir ramios čiuožėjo akys staiga ėmė degti pykčiu. „Jei jau esi savo srities specialistas, gaudyk kiekvieną žinią, tobulinkis, daryk geriausia, ką gali. Jei nemyli darbo, koks tu specialistas?“ – kiek pakėlęs balsą gydytojus barė A.Reklys.
Jis medikus vadino neinteligentiškais ir nepakankamai išprususiais. Vyrui gėda už tuos gydytojus, jis niekam nelinkėtų pakliūti į tokių „specialistų“ rankas.
Kai jam Amerikoje išniro petys, medikai ligoninėje pralaikė 2 valandas. „Penki daktarai mane apžiūrėjo, čiupinėjo išnirusį petį, peršvietė“, – prisimena čiuožėjas. Jis gyrė Amerikos gydytojus už kultūringą aptarnavimą.
„Rūpybos sritis tokio aukšto lygio, kad lietuviams iki to amžių amžius reikės eiti“, – tikino Aidas.
Labiausiai jį sukrėtė lietuvių gydytojų juokeliai ir nepagarbus bendravimas. „Tai vienas atsakymų, kodėl žmonės bėga iš Lietuvos“, – įsitikinęs pašnekovas.
Spėjo atsisveikinti su mirštančia motina
Skausmą aštrina ir tai, kad motinos sveikata pablogėjo, kai čiuožėjas dalyvavo pasirodyme.
Jaunas vyras prieš išeidamas čiuožti dar spėjo atsisveikinti su mama. „Ji pakėlė ranką ir tarsi pamojavo. „Eik“, – pasakė. Tuo metu jau buvo namuose. „Gerai, – tariau. – Aš sugrįšiu.“
„Mama paliko mus didžiuodamasi mumis“, – tvirtino A.Reklys.
Aidas gerai prisimena motinos žodžius: „Aš jus užauginau, jūs išėjote į gyvenimą ir padarėte savo.“
„Ji nenorėtų, kad liūdėtume. Dėl to nežiūriu į praeitį. Dabartis svarbesnė. Mane supa geri žmonės, tokie, kurie turi didelį apetitą tobulėti“, – rūsčią veido išraišką vėl papuošė švelnus šypsnys.
Liūdesys ir skausmas užliejo jauno vyro širdį, kai jį pasiekė žinia apie motinos mirtį. Netrukus jis susipakavo lagaminus ir išskrido į Didžiąją Britaniją.
Vandenyno pakrante kasryt bėgdavo krosą. Nors orai nelepino, nusirengdavo ir šokdavo į vandenį. Paskui ilgai sėdėdavo ant skardžio ir žiūrėdavo į bangas.
Anglijoje jau keletą metų gyvena trejais metais vyresnis Aido brolis. 34-erių jogos specialistas dirba vietos klinikoje, rūpinasi ligonių fiziniu aktyvumu. Jo talentas įvertintas keliolika įvairių jogos diplomų.
Tėvas Čikagoje gyventi nenori
Aidas su broliu susitinka maždaug triskart per metus.
Abu jie – motociklų mėgėjai, kai susibėga draugėn, būtinai palaksto. Aidas mėgsta sportinius motociklus, Čikagoje turi 2008 metų laidos oranžinės spalvos „Honda CBR“. Jo brolio širdį užkariavę vadinamieji „čioperiai“ – garsiai gaudžiantys klasikiniai motociklai.
Kaip ir Aidas, vyresnioji Reklių atžala neturi šeimos.
K.Reklys atgaivos po žmonos netekties ieškojo sode. Vyras prižiūri obelis. „Tėčio obuoliai kirmija! Vadinasi, yra sveiki, natūralūs. Amerikoje tokių nerasi!“ – žavėjosi A.Reklys.
Jis gyrė auksines tėvo rankas. Ketverius metus iš eilės K.Reklys gamino specialias kapsules. Jas entuziastai nešė iš Lenkijos miesto Myslibužo (buvęs Soldinas) į Kauną. Tokiu maršrutu buvo rengiami bėgimai, skirti Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžiui per Atlantą atminti.
Ir pats K.Reklys juose dalyvavo.
75-erių Aido tėvas buvo profesionalus bėgikas, įveikdavo maratonus. Šiandien su draugais išsiruošia pabėgioti ar paslidinėti miške.
Kai praėjusią vasarą tėvas aplankė Aidą Čikagoje, sūnus siūlė jam pasilikti. Tačiau širdis vyrui sakė, kad negali palikti obelų ir bičiulių, ir jis grįžo į Lietuvą.
Kada žinomas čiuožėjas grįš į Čikagą, neaišku. Greičiausiai dar keli mėnesiai, ir A.Reklys gimtinėje vėl bus toks pat retas svečias kaip anksčiau. Viskas priklausys nuo projekto „Šokiai ant ledo“ žiūrovų simpatijų, kiek ilgai jie norės matyti A.Reklį ir K.Voropaj televizorių ekranuose.
