Skaitytojams siūlome prisiminimus iš paskutinio „Lietuvos ryto" žurnalistės susitikimo su profesoriumi A.Marcinkevičiumi ir jo šeima - jis įvyko 2010-ųjų birželio pradžioje.
Kasdienybės džiaugsmai
89-asis širdies chirurgijos ir organų persodinimo pradininko Lietuvoje A.Marcinkevičiaus gimtadienis praėjo ramiai – su žmona Danute, buvusia ausų, nosies ir gerklės ligų gydytoja, juodu seniai nebešvęsdavo triukšmingų švenčių.
Kai geri orai, sutuoktiniai susikibę už rankų traukdavo pasivaikščioti į netoliese ošiantį miškelį, šventadieniais skubėdavo į bažnyčią klausytis mišių.
Daug metų intensyviai gyvenę ir dirbę, Algimantas ir Danutė džiaugėsi galintys neskubėti ir mėgautis kasdienybe. Legendiniam širdies chirurgui jau seniai niekas nebeskambindavo iš ligoninės ir nekviesdavo skubiai atvykti į operaciją.
A.Marcinkevičius seniai negirdėdavo aimanų, neregėdavo su viltimi žvelgiančio ligonio akių.
Nors chirurgas jau daug metų neturėjo rankose skalpelio, mintimis jis dažnai nukeliaudavo į tuos laikus, kai tik nuo jo žinių ir patirties priklausė žmogaus gyvybė.
Tūkstančiai laukimo valandų
A.Marcinkevičius pirmasis Lietuvoje išdrįso atlikti atvirą širdies operaciją – jos metu širdis sustabdoma, o kraują varinėja aparatas. Istorinė operacija buvo atlikta 1964 metų spalio 15-ąją.
Kai tokios operacijos tapo kasdienybe, teko ištverti tūkstančius įtampos valandų laukiant, kol vėl ims plakti išoperuota širdis, ar kaltės jausmą po mirtimi pasibaigusios operacijos.
„Prie mirties neįmanoma priprasti”, – prisipažino jis.
Daug kartų po operacijos jis savęs klausdavo: kodėl? Kodėl toks didelis veninis kraujospūdis? Kodėl pacientas neatgauna sąmonės?
Ir kodėl iki operacijos širdis su savo užduotimi kažkaip dar susidorodavo, o pašalinus ydą – nepajėgia?
Profesoriaus rankos sukūrė daug stebuklų.
Savotišku pionieriumi buvęs A.Marcinkevičius Lietuvoje ištobulino širdies ir kraujagyslių chirurgiją, inkstų ir širdies transplantaciją.
1987 metais A.Marcinkevičius su savo mokiniais atliko pirmąją Lietuvoje ir Baltijos šalyse širdies persodinimo operaciją.
Nors profesorius su chirurgija atsisveikino po dešimtmečio, jis nemetė domėtis mokinių darbu, o apie medicinos naujoves diskutavo su sūnumis.
Vaikus nuo mažens pratino prie baltų chalatų
Profesoriui ir jo žmonai didžiausia šventė būdavo, kai namų duris praverdavo sūnūs bei anūkai.
Šeima draugėn susirinkdavo tiktai kartą ar du per metus.
A.Marcinkevičiaus sūnūs Rimtautas ir Algis su šeimomis prieš du dešimtmečius išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, kur sėkmingai įsikūrė.
53 metų plastikos chirurgas Rimtautas, pacientų vadinamas tiesiog Rimtu, gyvena Pietų Kalifornijoje, Palm Springse. Jis turi nuosavą plastikos chirurgijos kliniką.
Ketveriais metais jaunesnis jo brolis širdies chirurgas Algis gyvena ir dirba Čikagoje.
Medikų dinastijos pradininkas – A.Marcinkevičiaus tėvas Mykolas, buvęs Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorius. Vilniuje jo garbei pavadinta gatvė ir ligoninė.
A.Marcinkevičiaus sūnūs namuose nuolat girdėjo kalbas apie mediciną.
Profesorius nuo mažens pratino vaikus prie baltų chalatų, vaistų kvapo ir ligoninės koridorių. O šie jau vaikystėje suprato, kad tėvas – neeilinė asmenybė.
Rimtautas ir Algis dažnai ateidavo pas tėvą į darbą, ne kartą lūkuriavo prie operacinės durų. Kiekvieną vasarą ligoninėje dirbo sanitarais.
Ar profesorius jiems buvo griežtas tėvas?
„Tikrai ne, – ranka numojo D.Marcinkevičienė. – Vaikams buvo suteikta nemažai laisvės. Vyras daug dirbo. Namuose daugiau sukdavausi aš.”
A.Marcinkevičius keletą kartų yra įkrėtęs sūnums beržinės košės – kai šie paauglystėje grįžo prisiragavę vyno ir rūkė.
„Bet dažniausiai berniukų šunybių vyrui neišduodavau – nenorėdavau jo jaudint. Įtampos jam užtekdavo ir ligoninėje”, – pasakojo Danutė.
Su žmona juodu buvo pasiskirstę – profesorius eidavo į Algio klasės tėvų susirinkimą, o Danutė – į vyresniojo sūnaus.
Savo kalbomis A.Marcinkevičius kartais net papiktindavo kitus tėvus – imdavo aiškinti, kad pamokos svarbu, bet sveikata – svarbiau.
Grįžę iš mokyklos, pasak jo, vaikai turi eiti į kiemą ir ten žaisti kelias valandas.
„Klasės draugai, kai tėvai juos versdavo sėsti prie pamokų, atsikirsdavo, esą profesorius jiems liepė eiti į lauką”, – nusijuokė prisiminęs Algis.
Sūnums - jokių nuolaidų
Profesorius net neįsivaizdavo, kad sūnūs galėtų stoti mokytis kur nors kitur nei į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą.
Kažkada pusiau rimtai, pusiau juokais jis pasakė: „Turėčiau kad ir dešimt vaikų – visi būtų tik daktarai.”
Rimtautas ir Algis studijas baigė su pagyrimu, nors nebuvo knygų graužikai. Spėdavo ir pasimokyti, ir pasilinksminti.
A.Marcinkevičius savo sūnums universitete dėstė bendrosios chirurgijos kursą.
„Tėvas mums nuolaidų nedarė. Kita vertus, per egzaminus jis studentų ir nespausdavo. Laikėsi pozicijos – neišmokai, pats kaltas. Visiems rašydavo geriausią pažymį. Nebent studentas žodžio neišlemendavo – tada būdavo priverstas ateiti dar kartą”, – pasakojo Algis.
Nepataikavo sovietų valdžiai
Profesorius sūnums dažnai kartodavo, kad nors Lietuva yra okupuota, vieną dieną taps laisva ir žmonės galės keliauti po pasaulį. Taip jis skatino juos mokytis svetimų kalbų.
Pats A.Marcinkevičius, net ir būdamas brandaus amžiaus, su užsidegimu mokėsi anglų, vokiečių kalbų.
Net ir pasiekęs pripažinimo viršūnę A.Marcinkevičius negyveno prabangiai, nes nepataikavo sovietų valdžiai. Nei jis pats, nei žmona Danutė nebuvo komunistai.
Marcinkevičių šeima su dviem sūnumis kurį laiką glaudėsi viename kambaryje. Keliuose kituose to paties buto kambariuose gyveno svetimi žmonės. Visi naudojosi bendra virtuve ir prausykla.
Daug vėliau profesoriui buvo skirtas butas Antakalnio rajone. Jame jis gyveno visą gyvenimą.
Sovietiniais metais A.Marcinkevičius nesislapstydamas vaikščiojo į bažnyčią, o Kūčių ar Kalėdų dieną savo darbuotojas išleisdavo anksčiau į namus, kad šios galėtų paruošti šventinį stalą.
Devintojo dešimtmečio pradžioje Rimtautas ir Algis su keliais bendrakursiais leido pogrindinį leidinį „Juventus akademikas”.
„Vieną numerį išsiuntėme tuometiniam Jungtinių Valstijų prezidentui Ronaldui Reaganui, sveikindami jį išrinktą antrajai kadencijai”, – pasakojo Rimtautas.
Nekreipė dėmesio į aprangą, nesivaikė prabangos
Nors A.Marcinkevičius nebuvo tuometinės valdžios draugas, jis dažnai vykdavo į užsienį darbo reikalais.
Artimiesiems medikas visada parveždavo lauktuvių, o sau – nieko.
„Kartą, kai jis vyko į Angliją, sūnūs paprašė parvežti roko operos „Jėzus Kristus – superžvaigždė” plokštelę.
Kai Algimantas grįžo, savo akimis negalėjau patikėti: nauji jo batai buvo supjaustyti, pirštai net kyšojo. Bet lagamine – plokštelė.
Paaiškėjo, kad batus pats supjaustė, nes jie nuspaudė pirštus.
Naujų batų neturėjo už ką nusipirkti, nes buvo pažadėjęs sūnums atvežti plokštelę”, – pasakojo D.Marcinkevičienė.
Pasak jos, Algimantui visada viskas gerai ir patogu – galėjo gulėti bet kokioje lovoje, bet kuo užsikloti. Niekada nekreipė dėmesio į aprangą, nesivaikė prabangos.
Vienintelė garsaus chirurgo silpnybė buvo šokoladas. Po sunkios darbo dienos ligoninėje šokoladas sumažindavo stresą, pakeldavo nuotaiką.
