„Per 20 mano darbo metų tokių norų buvo labai įvairių. Atsimenu tokį jauną vyruką, kuris prieš mirtį norėjo pirmą kartą skristi lėktuvu. Mes kreipėmės į atitinkamas tarnybas ir išpildėme tą jo norą“, - laidoje „Bėdų turgus“ pasakojo Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso vadovė.
Kartą dėl priešmirtinio noro jai teko bristi į ežerą ir laikyti meškerę. „Kitas 20-metis vaikinas mėgo meškerioti, buvo žvejys. Prieš mirtį jis norėjo paskutinį kartą pažvejoti. Įvykdėm jo norą. Jis sėdėjo vežimėlyje, bet nevaldė rankų, todėl paprašė, kad aš žvejočiau. Taigi abu iki juosmens sėdėjome panirę į ežerą. Jis tiesiog sėdėjo vežimėlyje, o aš gaudžiau žuvį“, - pasakojo vienuolė.
Reikėjo pamatyti džiaugsmą to vaikino akyse! Po keturių dienų jis mirė. „Laimė jo akyse suteikia jėgų toliau dirbti“, - tikino M.Rak.
Kitas jai įsiminęs priešmirtinis troškimas – pasivažinėti limuzinu. To norėjo 16-metė mergaitė. Jos šiame pasaulyje jau nebėra.
„Ji svajojo po Vilnių pasivažinėti limuzinu, kuriuo paprastai iškylauja jaunavedžiai, pageidavo muzikos, spragėsių. Bet prieš pat išvyką jos sveikata taip pablogėjo, kad ji nesugebėjo įlipti į limuziną. Taigi pasivažinėti išsiuntė savo brolius ir seseris – turėjo keturis. Paskui ilgai klausėsi jų pasakojimų“, - prisiminė Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos vienuolė.
Mergina buvo iš vaikų globos namų. „Ši mergaitė jau išėjo anapilin, palaidojome ją, lankome jos kapą. Mirtis – tik išėjimas į kitą gyvenimą, o mes liekame su artimaisiais“, - pasakojo M.Rak.
Mirė tik sulaukusi sūnaus
Tai vis – jaunų žmonių norai. Vyresnieji trokšta kitokių dalykų.
Marijanos mama Vida – viena jų. Moteris jau baigė kelionę šioje žemėje. Ji mėgo bendrauti, buvo visuomenininkė. Nors turi brolį ir seserį, mirštančia mama daugiausia rūpinosi Marijana. Kiti du Vidos vaikai – išvykę iš Lietuvos.
„Kai supratau, kad mano begalinės meilės neužtenka, labai išsigandau. Esu dirbantis žmogus, o slaugos grafikas yra sudėliotas valandom. Ne visada mama išgerdavo laiku vaistus. Neišgėrus vaistų, vakarais užeidavo baisūs skausmai. Tada mama galėdavo lipti sienomis nuo skausmų. Širdis atlėgo, kai pažinau vienuolę seserį Michaelę. Jos įkurtame hospise ir mano, ir mamos širdis atrado ramybę“, - laidos „Bėdų turgus“ filmavimo komandai pasakojo Marijana.
Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos vardu pavadintas hospisas įsikūręs Vilniuje, Rasų gatvėje. Jį įkūrė ir prižiūri Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacija.
Marijanos mama buvo viena iš kelių šimtų hospiso pacienčių. Ji praeityje buvo kultūros darbuotoja. Nors ir sėdėdama neįgaliojo vežimėlyje, ji hospise sugebėjo šokti.
„Buvo šeimų šventė. Renginio metu viena sesuo vienuolė paėmė mamą už vienos rankos, kita – už kitos ir jos šoko. Personalas iš kailio nerdavosi, kad mamytė būtų graži. Sušukuodavo mamai plaukus, išpešiodavo antakius, padarydavo manikiūrą. Mama jautėsi kaip karalienė, kaip visada“, - ašarų neslėpė Marijana.
Hospise ligonė išgyveno 2 mėnesius. Čia savo jėgomis pasitikinti moteris susitaikė, kad šį kartą kovą pralaimės. Ji prieš mirtį turėjo vienintelį norą – sulaukti iš užsienio parskubančio sūnaus.
„Tą dieną ji jautėsi labai silpna, bijojo, kad gali nesulaukti mano brolio. Ir dieną, ir naktį buvau su ja. Mus palaikė ir slaugytojos, kitas personalas. Ramino mamą: „Vidute, tikrai sulauksi, nesijaudink.“ Bet mama bijojo net užmigti, kaip jai buvo svarbu sulaukti brolio. Galiausia mes jo sulaukėme“, - pasakojo Marijana.
Tai buvo vienintelis kartas, kai jai buvo leista per naktį budėti prie mamos. „Visais kitais kartais siųsdavo namo ir liepdavo pailsėti, kad kitą dieną turėčiau jėgų“, - slaugių rūpestingumą prisiminė velionės duktė.
Sunkiausia dalia – jauniausiai anūkei
Laidos „Bėdų turgus“ komanda hospise nufilmavo ir ponią Jeleną. Netrukus moteris mirė. Liko jos pasakojimas, įamžinta šypsena.
Trapus Jelenos kūnas kasdien paklusdavo vis sunkiau. Tačiau prieš kameras ji nenori gulėti, prieš pokalbį prašėsi pasodinama. „Negražu kalbėti atsigulus“, - sakė moteris. Sutelkusi paskutines jėgas ji pasitempė.
„Kai negaliu valgyti nieko tiršto, man buljono padaro, atneša. Aš tokia patenkinta. Kunigas kiekvieną sekmadienį ateina. Du kartus komuniją priėmiau, trečią kartą mane palaimino. Aš labai patenkinta“, - kartojo Jelena.
Moters galvą subtiliai puošė daili skarelė. Ji atvirai pasakojo pačius skaudžiausius gyvenimo momentus – sūnaus žūtį, dukters mirtį.
„Užtat ji man paliko tris nuostabius anūkus. Vyriausiasis – labai protingas, bankininkas, dabar – komandiruotėje Švedijoje.
Jaunesnioji jo sesuo rugsėjo 6 ištekėjo. Jos vyras – labai šaunus. Vilniuje gyvena, tad kone kasdien mane aplanko. Tik vakar nebuvo – važiavo padėti jaunėlei sesei į Švenčionis“, - šypteli hospiso gyventoja.
Mažajai Jelenos anūkei teko sunkiausia dalia. „Kai liko be mamos, ji lankė darželį. Aš ją auginau. Dabar ji aštuntokė ir prižiūri mano vyrą – savo senelį. Jis – visiškai aklas“, - pasakojo moteris.
Ji kasryt prabudusi džiaugiasi, kad Dievas leido jai dar viena diena pasidžiaugti. „Jei tokie ligoniai kaip aš išgyvena dvejus metus – tai jau gerai, jei ketverius – labai gerai, šešerius – tikras stebuklas. Aš jau ketverius išgyvenau“, - sakė Jelena.
Septynios galvos operacijos
Tik Aukščiausiojo valia gali pasikliauti ir Vytautas – seniausias hospiso pacientas. Lapkritį sukako pusė metų, kaip jis – hospise. Per dešimtmetį septynias galvos operacijas ištvėręs vyras palatoje guli vienas.
Neseniai mirė greta jo gulėjęs pacientas. „Kito žmogaus išėjimo įtampa negali nepaliesti šalia esančio, - sakė Vytauto duktė Lina. - Kai nelieka žmogaus, su kuriuo buvome pažįstami, padėjome vieni kitiems, atsiranda tuštuma širdyje.“
Visų numylėtinis Vytautas hospise atsirado atsitiktinai. Supratusi, kad namuose nesugebės tėčiu tinkamai pasirūpinti, Vytauto duktė ėmė domėtis visomis galimybėmis. Ne pačiomis geriausiomis legendomis apipinti slaugos namai jos netenkino.
Išeitį Lina rado internete, paskaičiusi interviu su hospiso direktore.
„Pamatytumėte, kas čia vyksta, - sako Lina. - nevaikščiojantys ligoniai ant kojų pakyla.“
Ji prisiminė, kaip į hospisą atėjo 50-ies žmonių choras. Jie atsinešė vargonėlius ir koridoriuje atliko savo programą. Visų palatų durys buvo atidarytos. „Klausėmės jų dainų. Paskui jie ėjo per palatas, sveikinosi ir linkėjo stiprybės. Tai dienai nuotaika pakilo“, - pasakojo moteris.
Jai įspūdį paliko ir apie 70 baikerių, kurie į hospiso kiemą suvažiavo savo metaliniais žirgais. Pasimeldę ir išgėrę kavos, jie į šalmą suaukojo hospisui ir jo ligoniams pinigų. Jų apsilankymas paliko Linai gilų įspūdį.
Prie Vytauto lovos – jo anūkų nuotrauka. Mažieji meile apdalina visus hospiso gyventojus.
„Dvylikos metų mano dukra – aktyviausia. Sesers vaikai mažesni – dešimties ir devynerių. Bet jie irgi atėję į hospisą dirba. Sesei vienuolei smagu matyti, kaip jie koridoriuose zuja – su šluostėmis, su puodeliais, lėkštėm. Jiems tai natūraliai gaunasi. Mato, ką darome mes ir stengiasi mums padėti“, - kalbėjo Vytauto dukra.
Į paskutinę kelionę išlydėjo tūkstančius
Pirmame ir kol kas vieninteliame hospise Lietuvoje nėra mirties kvapo, nėra baltų sienų, šalčio ir didelių baimės akių. Čia kvepia rožėmis ir gardžiu, it mamos vaikystėje virtu mamos sultiniu. Čia jauku ir kvepia namais.
Jo vadovė – Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos vienuolė iš Lenkijos M.Rak.
„Per dvidešimt metų tarnystės ligoniams į aną pasaulį išlydėjau daugiau kaip 7 tūkst. dūšelių. Lietuvoje rūpinamės 400 ligonių. 170 iš jų buvo slaugomi stacionariame hospise“, - pasakojo vienuolė.
Pernai nuo vasario iki lapkričio šį pasaulį hospise paliko 90 žmonių. „Kai tik pradėjau savo darbą, dar kiekvieną išėjusįjį skaičiuodavau. Peržengusi 5 tūkst. skaičių lioviausi – kiekvienas išėjimas ir kiekviena mirtis – tai yra ypatingas ir vienintelis žmogus“, - kalbėjo hospiso vadovė.
- Kaip susitaikote su žmonių mirtimis? - laidoje „Bėdų turgus“ E.Mildažytė paklausė sesers M.Rak.
- Neskirstau – yra ir nėra. Kiekvienas žmogus yra. Panašiai kaip ir pradėtas vaikas. Jis 9 mėnesius yra, o jo gimimas – tai tik atėjimas į šitą pasaulį. Taip pat mirties akimirka nėra pabaiga, o tik perėjimas į kitą būtį.
- Kokie yra hospiso veikimo principai ir kaip jis Lietuvoje atsirado?
- Pirmasis veiklos principas – tai ligonių laisvė. Tai reiškia, kad pacientai patys sprendžia, kur jie nori būti globojami – stacionariame hospise ar namuose. Jis priima sprendimus ir dėl vaistų, bendravimo su gydytojais.
Jei kas nors nepatinka, jis reiškia savo pageidavimus. Tarkime, prašo kokių nors savo mėgstamų patiekalų. Įsiklausome į ligonių prašymus dėl lankytojų ir dėl gyvūnų. Kai kurie labai myli gyvūnus. Turime ligonių, po kurių lovomis guli šunelis ar katytė.
Antrasis principas – jokių skirtumų, jokių padalinimų pagal religinius įsitikinimus. Atstovauju katalikų seserų kongregacijai, bet priimame ir kitų tikėjimų ligonius, taip pat netikinčius. Visi mūsų pacientai yra lygūs. Nesvarbu jų tikėjimas, politiniai įsitikinimai, turtinė padėtis. Mes visus vienodai priimame, vienodai slaugome. Svarbiausia – žmogus.
Taip pat svarbi hospiso nuostata yra ta, kad ligoniai už priežiūrą nieko nemoka. Jiems padedame neatlygintinai. Tuos lėktuvus ir limuzinus užsakome už dyką, jiems tai – nieko nekainuoja.
Taip pat svarbu, kad turintys, galintys, turtingi gali prisidėti išpildant tokias svajones ir norus. Tada jie jaučia savo gyvenimo prasmę, pilnatvę.
- Kiek kainuoja hospiso išlaikymas mėnesiui? Kokią dalį gaunate iš ligonių kasų ir kokią – surasti pačios?
- Hospisui per mėnesį išlaikyti reikia apie 80 tūkst. litų. Iš jų 40 proc. mums skiria ligonių kasa. Kitą dalį tenka surinkti iš aukų. Būtent dėl šios priežasties šiandien esu šioje laidoje. Tai, kad visur lankausi, važinėju, ieškau paramos, padeda mums išgyventi ir suteikti paskutinius laimės spindulius mūsų globojamiems žmonėms.
Kai kas mūsų klausia, kodėl teikiame pagalbą ligoniams neatlygintinai. Kai kurie iš jų turi pinigų ir galėtų mokėti. Mūsų nuomone, būtų žiauru reikalauti pinigų. Be to, tai jau būtų žmonių rūšiavimas. Mes suprantame, kad jie ateina pas mus numirti. Ir tokiomis akimirkomis imti iš žmonių pinigus už palydėjimą būtų tiesiog neetiška.
Portalas lrytas.lt kviečia prisidėti prie hospiso išlaikymo. Savo auką galite pervesti į hospiso banko sąskaitą.
Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospisas. Juridinio asmens kodas: 302837031. Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius. Banko kodas: 21400. BIC, SWIFT kodas: NDEALT2X.
Banko sąskaita aukoms litais - LT 832140030002856355, eurais - LT 232140030002856368, JAV doleriais - LT 392140030002856371, Lenkijos zlotais - LT 762140030002856384.
Pagal LRT laidą „Bėdų turgus“ parengė Sigita Purytė.
