Vilnius, pavyzdžiui, į savo istoriją įrašys mažiausiai tris asmenybes. Pirmoji - savo grožiui centų prašinėjanti Rožytė. Nors ir nėra vilnietė, ji kone kasdien traukiniu važiuoja keliasdešimt kilometrų iki sostinės.
Antrasis miesto simbolis - jau daug kartų aprašytas Vitas Marcinkevičius, atsisakęs tėvų pagalbos ir net per didžiausius šalčius liekantis nakvoti Lukiškių aikštėje. Dėl didžiulio plaukų kuokšto ant galvos jį jaunesni vilniečiai praminė Dredu.
Trečiasis - kunigaikščiu Vilgaudu prisistatantis filologas Stasys Urniežius. Kai išgeria, vyras rėkauja kiek tik leidžia jėgos. Dažnai jį pamatydavai vaikštantį Vilniaus gatve, filosofuojantį, keikiantį politikus ar paprastus praeivius.
Sunku pasakyti, ar jie suvokia, kad yra pelnę miesto keistuolių vardus. Panašu, kad jie laisva valia pasirinko tokį gyvenimo būdą.
Vilniaus benamis Vitas Marcinkevičius galėtų gyventi su tėvais, kurie Kėdainių rajone turi nuosavą namą. Tačiau vyras pasilieka Vilniaus gatvėse ir net nesileidžia į kalbas apie tėvų pagalbą.
Jo žmona Jelena Marcinkevičienė – viena labiausiai patyrusių šalies teismo psichiatrių, o sūnui neseniai sukako 24-eri. Kai „Lietuvos ryto“ žurnalo „Gyvenimo būdas“ žurnalistė aplankė Vito motiną Zitą Marcinkevičienę Josvainiuose, Kėdainių rajone, mama benamiui pririnko pilną maišą šiltų drabužių ir paprašė nuvežti sūnui Vitui į Vilnių.
„Jei galite, nupirkite daugiau polietileno plėvelės“, – paprašė bene žinomiausias sostinės benamis V.Marcinkevičius, kai žurnalistė jam įteikė mamos dovaną.
Vyras nesileido į kalbas apie tėvus, bet padėkojo už perduotus drabužius.
Ir per didžiausius speigus vyras nakvojo Lukiškių aikštėje, susikęs į kūgį polietileno plėvelės. Vasaromis jis Vilniaus gatvėje krypuoja susirengęs visas tris striukes, kurias turi. Nors atrodo keistai, vyras niekada nesmirda prakaitu ar šlapimu, kaip tai dažnai nutinka kitiems benamiams.
Jis rytais sušyla spaudos kioske, nusiprausia požeminiame tualete, pasikeičia drabužius. Visą mantą susidėjęs į vieną ryšulį vyras nesiskundžia, kad jam blogai.
Turi kuo pasigirti
Vilniaus senamiesčio simboliu vadinama Rožytė, kurios tikrasis vardas ir pavardė Vida Gumbytė, iš tolo išsiskiria savo išvaizda.
Aštuntąjį gyvenimo dešimtmetį įpusėjusi dama gyvena Pūstakiemio kaime, Elektrėnų savivaldybėje. Apšiurusiame name Roželė glaudžiasi kartu su broliu ir jo sugyventine. Baigusi vidurinę mokyklą Vida įsidarbino Kaišiadorių poliklinikoje, bet dirbo neilgai. Vėliau ėmė traukiniais kasdien važinėti į Vilnių.
Mieste pinigų kaulijanti keistuolė kartą gyrėsi, kad jų būtų gavusi net iš garsiojo politiko Vytauto Landsbergio, bet sutrukdė apsaugininkas.
Save kunigaikščiu Vilgaudu tituluojantis filologijos mokslus baigęs S.Urniežius irgi turi kuo pasigirti. Jis gali padeklamuoti ne vieną patriotinį eilėraštį.
Šeštąją dešimtį bebaigiantis vyras garsėja skandalingais poelgiais: jis gali pašiurpinti turistus įžeidinėjimais ir keiksmažodžiais, aplaistyti vynu naują skulptūrą, nes esą tai pagoniškas paprotys, per Vasario 16-osios minėjimą Prezidentūroje įsmukti be kvietimo – tokiuose pokštuose S.Urniežius įžvelgia prasmę.
Ugningais pareiškimais garsėjantis S.Urniežius anksčiau ėjo ne vienas svarbias pareigas – jis buvo Vilniaus miesto tarybos narys, pirmasis Signatarų namų direktorius.
„Kaip stumti nuobodžias valandas žmogui, kuris neturi darbo?“ – pastaruoju metu S.Urniežius taip teisinasi dėl priekaištų, kad padaugino alkoholio.
Atrodo, kad nė vienas iš aprašytų herojų nesikankina dėl išskirtinio dėmesio. Jie gyvena savitai ir neslepia nei savo silpnybių, nei privalumų. Miesto gyventojams ir svečiams keistuoliai pažįstami. Vieni jais piktinasi, kiti draugiškai pavaišina kava ar duoda vieną kitą litą. Taip ir gyvena keistuoliai, suteikdami Vilniui tik jam būdingas spalvas.
