Ketvirtį amžiaus Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenanti L.Abucaitė-Hornall dažnai grįžta į gimtinę, nes pasiilgsta draugų, nuoširdžių pašnekesių, koncertų bei pasivaikščiojimų po Vilniaus senamiestį, rašo dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalas „Gyvenimo būdas“.
Neseniai menininkė ir dizainerė sostinės galerijoje „Arka“ pristatė savo kūrybos parodą „Entropija“.
Tačiau Loretos gyvenimo istorija yra ne mažiau intriguojanti nei jos kūryba.
– Kai orai niūrūs, užsidėti rožinius akinius – puiki išeitis. Tikriausiai jie ne tik pataiso nuotaiką, bet ir įkvepia kurti?
– Aš juos taip seniai nešioju, kad jau nebesieju su kūrybiniu įkvėpimu. Kartą akinius palikau pas dukterį Ievą. Metus buvau priversta apsieiti be jų. Draugai piktinosi matydami mane be įprastų akinių – tarsi būčiau praradusi dalį savo asmenybės.
Tuos akinius įsigijau prieš gerą dešimtmetį San Fransiske, seniausioje akinių krautuvėje, kurioje galima rasti visų epochų akinių. Jie mane pavergė. Net kai apsiniaukę ar lyja, mano pasaulis yra šviesus.
– Amerikoje atsidūrėte 1988 metais. Kaip pavyko ištrūkti iš už sovietinės uždangos?
– Maždaug 1986–1988 metais mano pirmasis vyras Dalius Vaškevičius Kaune buvo įkūręs roko grupę „Drama“, turėjome antisovietiškai nusiteikusių bičiulių kompaniją. Susitikinėjome su Lenkijos judėjimo „Solidarnosc“ lyderiais, Vakarų žurnalistais.
Mano vyras nutarė, kad mūsų šeima turi atsisakyti Sovietų Sąjungos pilietybės ir tada galėsime emigruoti. Dukteriai Ievai tuomet buvo dveji metai.
Mums į pagalbą atėjo Rusijos disidentai. Keliavome iš teismo į teismą ir galiausiai pilietybės atsisakėme. Iškart netekome teisės į mokslą, būstą, medicinos pagalbą. Turėjau palikti darbą Kauno „Jiesios“ kombinate. Dirbau dailininke ir, palyginti su to meto atlyginimais, gaudavau labai daug.
Per dvi savaites turėjome išsinešdinti iš Sovietų Sąjungos. Trijų asmenų šeimai buvo leista pasiimti 270 dolerių ir du lagaminus. Man tai buvo labai didelė trauma.
– Ar apie padarinius iš anksto nemąstėte?
– Pasakysiu atvirai – netikėjau, kad mums pavyks atsisakyti pilietybės.
Juk Sovietų Sąjunga buvo didelė ir galinga. Negalėjau netgi įsivaizduoti, kad Lietuva kada nors bus laisva.
Kai esi jaunas ir kvailas, gali visaip nutikti. O mes buvome tiesiog politiniai chuliganai.
– Kas jums padėjo emigruoti?
– Labiausiai padėjo Rusijos disidentai. Porą mėnesių praleidome Austrijoje, po to šiek tiek gyvenome XVI amžiaus viloje San Marine.
Galiausiai diplomatas Stasys Lozoraitis mums išdavė smetoniškus lietuviškus pasus, kurie buvo beverčiai. Į Ameriką patekome su grupe emigrantų žydų.
Gyvenimo pradžioje mus rėmė Tolstojaus fondas. Čikagoje išsinuomojome namą, vyras stiklino automobilių langus. Po poros metų gavau žaliąją kortelę, o po penkerių tapau JAV piliete.
– Ar Amerikoje iškart įsiliejote į meno sritį?
– Į Ameriką atvykau sunkiai sirgdama. Medikai nustatė, kad mano organizmas labai apnuodytas metalais. Tai darbo „Jiesioje“ pasekmė.
Gydytojai sakė, jog pačiu laiku lioviausi tą darbą dirbti, kitaip būčiau mirusi. Turėjau pakeisti meno kryptį. Ėmiau piešti.
Buvau siurrealistė, piešiau visokias šlykštynes.
Atidariusi pirmąją parodą stebėjau žmones ir nugirdau dviejų moterų kalbą: „Matyti, kad menininkė talentinga, bet jau tokius baisius dalykus piešia. Gyvenime yra ir taip daug baisybių – kas gi norėtų tokių darbų savo namuose.“
Tada ir susimąsčiau, kam tai darau. Kitą dieną atėjau į parodą, nukabinau visus darbus, sudėjau į metalinį konteinerį ir padegiau.
– Ar nebuvo gaila?
– O, ne. Tą akimirką jaučiausi beveik kaip Dievas – aš daviau gyvybę, aš ją ir atėmiau.
Turėjau tam teisę. Nuo to laiko baisybių mano kūryboje nebebuvo. Nutariau, kad menas turi skatinti teigiamus jausmus.
Žinau, kad gyvenime svarbiausi yra trys dalykai. Pirmasis – humoro jausmas, antrasis – sveika nuovoka, o trečiasis, pats svarbiausias, – dar daugiau humoro jausmo.
Surengusi antrą personalinę parodą visus darbus pardaviau per vieną dieną.
– Turbūt labai pigiai įvertinote savo kūrinius?
– Tikriausiai. Dirbau trejus metus, bet iš tos parodos pragyvenau aštuonis mėnesius. Tada supratau, kad norėdama normaliai gyventi turiu imtis komercinio meno.
Išvykau iš Čikagos. Žinojau – jei liksiu su lietuviais, vos išsilaikysiu gaudama 900 dolerių per mėnesį. Lietuvių išeivių pasaulis neturi nieko bendra su tikrąja Amerika, jos ekonomika bei kultūra.
Tuo metu skyriausi su vyru. Tai irgi buvo paskata keisti kryptį. Išvykau į Kaliforniją ir pradėjau naują gyvenimą. Užsidegiau išmokti dirbti kompiuteriu, tapti grafikos dizainere.
Pusantrų metų mokiausi privačiai ir gavau darbą Verslo akademijoje.
Tapau tos įstaigos meno direktore. Darbas sekėsi, uždarbis tenkino.
Bendradarbiai, sužinoję, kad tik pusantrų metų mokiausi grafikos dizaino, neslėpė nuostabos. Manė, jog šią specialybę aš studijavau kelerius metus.
– Kai atrodė, kad viskas klojasi lyg sviestu patepta, patyrėte dar vieną išbandymą – susirgote onkologine liga.
– Mane pasivijo Černobylio pasekmės. 1986-aisiais, kai sprogo atominė elektrinė, buvau nėščia ir ilsėjausi Nidoje.
Gerai prisimenu dieną, kai pajūryje išsikasiau duobelę, įguldžiau savo pilvą ir ėmiau degintis. Buvo šiltas pavasaris.
Pastebėjau vaikštančius keturis vyrus su kažkokiais aparatais. Vienas priėjo ir sako: „Negaliu į jus žiūrėti, važiuokite iš čia. Neturiu teisės jums nieko sakyti, bet mano žmona taip pat yra nėščia.“
Dar pasakė, kad jokiu būdu negerčiau vandens, pieno. O aš maniau, kad jis nesąmones kalba. Nepriėmiau tų žodžių rimtai – likau Nidoje dar pusantros savaitės. Ir pieną gėriau, ir vandenį.
Vėžiu susirgau 1999 metais San Fransiske. Amerikiečiai gydytojai žinojo, kad esu iš Rytų Europos, klausinėjo, kur buvau, kai įvyko garsioji avarija. Pasakiau, kad Nidoje. Jie atsivertė radioaktyviųjų debesų judėjimo žemėlapius ir tada paaiškėjo, kad buvau labai radioaktyvioje zonoje.
Sunku patikėti realybe, kai staiga pasako: „Na, gal penkerius metus ir gyvensite.“
Patyriau dvi operacijas ir du chemoterapijos kursus. Vėžio ląstelių nemažėjo, bet trečiajam chemoterapijos kursui gydytojai nesiryžo, manė, kad neištversiu. Paliko viską savieigai. Vėžys išplito.
– Kaip pavyko įveikti ligą?
– Nutariau džiaugtis kiekviena minute, vijau mintį, kad sergu.
Kai Ieva sužinojo, kad sergu, labai pyko, tiesiog nekentė manęs. Ji sakydavo: „Tu pažadėjai, kad būsi gyva. O dabar mirsi.“
Po pirmosios operacijos duktė net nekalbėjo su manimi, sėdėjo palatos kampe ir verkė. Sakė, kad ją išdaviau ir esu silpna. Gydytojai irgi abejojo, ar man pavyks išsikapstyti.
Tikrintis reikėjo kas pusmetį. Gal penktą kartą nuėjusi pasitikrinti negalėjau patikėti – vėžio ląstelių sumažėjo perpus. Gydytojas buvo nustebęs, klausė, ką aš darau.
Pasakiau, kad gyvenu įprastai, neatsisakiau net žalingų įpročių. Jis man liepė ir toliau taip gyventi.
Tada supratau, kad viskas priklauso nuo požiūrio.
– Johną sutikote sirgdama?
– Savo antrąjį vyrą sutikau po pirmosios operacijos.
Siatlo mieste jis vadovavo vienai didžiausių dizaino kompanijų Amerikoje ir ieškojo vyriausiojo dizainerio.
Johnas atvyko pas mane į San Fransiską ir pasiūlė dirbti pas jį. Iš pradžių dvejojau, ar verta atsisakyti savo darbo – Verslo akademijoje mano pajamos siekė daugiau kaip 100 tūkstančių dolerių per metus.
– Ar naujasis darbdavys jums iškart patiko kaip vyras?
– Ne. Jis už mane 20 metų vyresnis. Pirmiausia mes tapome labai gerais draugais.
Kai jis man pirmą kartą pasipiršo, pradėjau juoktis: „Tu ką – esi senas ir negražus.“ Jis prarijo tą piliulę, o kitą dieną pasakė: „Na, gerai, man bus garbė būti tavo draugu.“
Bet praėjo keli mėnesiai ir, mums sėdint oro uosto salėje, Johnas atsisuko ir pasakė: „Tekėk už manęs – tada nei man, nei tau nereikės gaišti laiko lėktuvuose.“
Mano duktė pritariamai man ėmė mirksėti. Johnas – tikras džentelmenas. Apie tokius vyrus skaitome romanuose ir manome, kad realybėje tokie neegzistuoja.
Priverčiau jį pažadėti, kad jei mirsiu, jis Ievą išleis į mokslus ir pasirūpins jos ateitimi. Johnas pažadėjo.
Ištekėjusi išsikrausčiau į Siatlą. Dirbau grafikos dizaino srityje, o naujieji klientai nieko nežinojo apie ligą.
– Esate labai skirtingi. Johnas – ramus, santūrus, o jūs – nutrūktgalvė ir pašėlusi.
– Kadangi mano vyras yra dizaineris, jaučia silpnybę ekscentriškoms asmenybėms. Jam patinka, kad esu drąsi, sakau, ką manau.
Jo neišgąsdino mano liga. Johnas labai žavėjosi tuo, kad esu emigrantė, vieniša motina ir puikiai sukuosi. Niekada iš savo pirmojo vyro nesulaukiau jokios pagalbos, bet nesistebiu – tai įprastas lietuvių vyrų bruožas. Jie vaikus sukuria, bet nesirūpina.
– Antrą kartą tekėjote labiau iš meilės ar iš pagarbos?
– Nesakyčiau, kad iš meilės. Mes esame puikūs partneriai. Johną myliu kaip žmogų, kaip draugą.
– Prasitarėte, kad jūsų šeima liberali.
– Esame vedę beveik penkiolika metų. Man nereikia prašyti vyro leidimo, ar galiu kur nors išeiti, išvažiuoti.
Kartą pusiau juokais pasakiau, bet vyras žino, kad tai ne juokai: „Johnai, jei bent kartą tu manęs paklausi, kas paruošta pietums, aš tau pasakysiu: „Skyrybos.“
Tačiau mes kalbame apie viską, neturime paslapčių. Johnas iš prigimties yra konservatyvus, jam sunku išlieti jausmus. Jokiam amerikiečiui jis negalėtų atsiverti. O man gali sakyti bet ką.
– Ant kieno pečių laikosi namų buitis?
– Ruošiu valgį, jeigu noriu. Nelabai mėgstu to daryti. Vyras tai žino. Jei namuose nekvepia vakariene, Johnas atsisėda ir ima svarstyti, į kokį restoraną eisime vakarieniauti.
Kai gyvenome Siatle, didžiuliame trijų aukštų name, samdėme namų tvarkytoją. Kai Johnas pardavė dizaino kompaniją, grįžome į San Fransiską. Čia pasistatėme namą, kuris tapo pasauline įžymybe.
Jį projektavo viena geriausių San Fransiske architektų kompanijų „Turnbull Griffin Haesloop“.
Stiklinis namas atrodo kaip akvariumas. Jame daug natūralios medienos, viena siena – vien stiklas. Gyvename sekvojų miško pašonėje, šalia nėra kaimynų.
Ar man patinka jame gyventi? Ne. Johnas jaučia silpnybę aukštos klasės dizainui ir kartais nuvairuoja į pievas. Jis yra didelis estetas, tad patogumą gali paaukoti dėl išvaizdos.
O man – priešingai. Aš niekada neaukosiu funkcionalumo.
Name gyvename dviese, erdvės daug, bet garso izoliacija – prasta. Viską girdžiu, ką Johnas veikia už sienos.
Be to, name yra per daug šviesos. Mane tai trikdo. Gal todėl, kad esu lietuvė.
Kai atvažiuoju į gimtinę, gyvenu kaip žiurkė – užsidarau visas langines, nes man patinka būti tamsoje.
– Kaip klostosi jūsų dukters likimas?
– Ieva jau dešimt metų mokosi ir gyvena Siatle. Iš pradžių krimto mikrobiologijos mokslus, tačiau likus porai mėnesių iki baigimo pakeitė kryptį – pasirinko tarptautinę politiką ir ekonomiką.
– Ar jūs vis dar dirbate grafinio dizaino srityje?
– Turiu du klientus. Vienas – vyndarys iš Kalifornijos. Jau beveik du dešimtmečius aš jam kuriu vyno etiketes.
Pirmą kartą jis į mane kreipėsi, nes 18 mėnesių negalėjo parduoti savo produkcijos. Klausė, ar galiu garantuoti, kad projektas pavyks. Pasakiau, kad neduosiu jokių garantijų, bet pasiūliau melstis.
Tos serijos vynas vadinosi „Hart’s Desire“ – šį pavadinimą galima versti ir kaip „Širdies užgaida“.
Iliustracijoje pavaizdavau vyrą, laikantį taurę vyno, ir šalia stovinčią merginą mieguistomis akimis, pirštu braukiančią per taurės kraštą.
Po trijų mėnesių vyndarys paskambino: „Tu esi ragana. Jau neturiu nė vieno butelio, bet visi skambina ir prašo dar parduoti.“
Dirbu su vienu simfoniniu orkestru. Ir draugams, kai paprašo, šį bei tą sukuriu. Bet verslu šio darbo jau nebelaikau.
– Prie ko iki šiol Amerikoje negalite priprasti?
– Prie žmonių. Ten viskas labai formalu. Amerikiečiams aš atrodau kažkokia nenormali. Mano atvirumas dažniausiai jiems patinka, bet tuo pačiu jie neatsilygina. Žmonės į mane žiūri tarsi į gyvūną zoologijos sode.
Todėl gyvenu du priešingus gyvenimus. Lietuvoje esu tarp žmonių, o ten jų beveik nematau, nes gyvenu vienkiemyje.
Mėgstu gamtą. Išeinu į mišką ir kelias valandas bastausi. Dažnai važiuoju prie vandenyno.
Man patinka atrasti naujas vietas. Visą pakrantinę nuo Santa Barbaros iki Portlando pažįstu.
Mėgstu grybauti, nors grybų apylinkėse nėra daug.
Amerikoje atradau sodininkystės pomėgį. Prie namų yra daug žemės, tad aš fanatiškai gražinu aplinką. Galėčiau būti landšafto architektė.
Tiesą sakant, mano gyvenimas Amerikoje yra labai vienišas. Bet ta vienatvė yra teigiama, nes padeda nusiraminti.
Amerikoje esu kaip kokia budistė – darbas, meditacija, žemė, sodas.
O kai atvažiuoju į Lietuvą, pasineriu į siautulį. Einu į koncertus, operas, susitikinėju su draugais.
– Ar Amerikoje galima pragyventi iš meno?
– Iš komercinio – lengvai. Tiek mano vyras, tiek aš tai įrodėme. Vienais metais mano vyro dizaino kompanija buvo pelningiausia Amerikoje. Jam dirbo apie aštuoniasdešimt dizainerių.
– Tikriausiai galite gyventi neskaičiuodama pinigų?
– Aš esu minimalistė – man reikia nedaug.
Internetu visada užsisakau tas pačias prekes. Sunešioju vienus batus ir perku kitus.
Jeigu patinka stilius, kam jį keisti? Mados nesivaikau.
Jei noriu keliauti – keliauju. Keletą metų iš eilės aš važinėjau iš vienos šalies į kitą, bet po to pavargau, miestai tapo vienas į kitą panašūs.
Patinka važiuoti pas draugus į kaimą, susitikti su paprastais žmonėmis, nesąmonių pakalbėti, pajuokauti.
– Rožiniai akiniai jums suteikia ekscentriškumo. Kokių dar turite išskirtinumų?
– Esu stačiokė. Todėl netgi ir tie vyrai, kurie paprastai su moterimis nesiskaito, su manimi elgiasi pagarbiai. Dažnai bijo paprieštarauti, komplimentą pasakyti.
O komplimentai man patinka, bet tiesa ta, jog esu komplikuota moteris.
Net maža buvau siaubingai užsispyrusi ir nenuspėjama. Nuolat iš visur bėgdavau. Nuo dvejų metų pabėgdavau iš darželio. Kaip šuo susirasdavau kokį plyšį tvoroje ir eidavau kur akys mato.
Gyvenimas bėga, atgal nesigręžioju, jei buvo kas nors blogai, stengiuosi neprisiminti. Laimė trunka akimirksnius, niekas nėra laimingas nuolatos. Bet tų laimingų momentų mano gyvenime yra daug.
