Tikroji kultūra - ne scenoje
Kai prieš 50 metų sovietinėje Lietuvoje kilo banga užrašinėti Lietuvos kaimuose nykstančius kultūros lobius, J.Trinkūnas buvo vienas iš pagrindinių kraštotyros ekspedicijų rengėjų. Jo didžiausias nuopelnas buvo gebėjimas atrasti didžiausius kultūros lobius, juos prikelti naujam gyvenimui, sugrąžinti jaunimui.
Taip Jonas sukūrė garsųjį Varėnos rajono Žiūrų kaimo ansamblį, kurio galingo dainavimo būdą greit įvaldė Vilniaus Universiteto kraštotyros klubas „Ramuva“. Tai buvo laikmetis, kai tautinė kultūra buvo pateikiama tik pritaikyta scenai ir taip stipriai iškreipta, kad jaunimas iš tolo jos lenkėsi ir gėdijosi.
J.Trinkūno vadovaujami studentai sugrąžino liaudies dainoms gyvybingumą ir atvėrė kelią folkloro ansambliams bei klubams kurtis. Liaudies dainas greit papildė ir atgimę liaudies šokiai, vakaronėms suteikę gyvybės ir jaunatvės.
Jau tuomet Jonas dėjo daug pastangų, kad ir kiti suprastų: žymiai svarbesnė yra tikroji gyvoji kultūra, o tai, kas atliekama scenoje, gali būti tik papildymas.
Atgaivino senąsias šventes
Tais laikais, kai tautiškumas buvo persekiojamas ir žlugdomas, Jonas su bičiuliais žengė dar vieną svarbų žingsnį – iš pelenų prikėlė Rasos šventę. Po kruopelę surankiojo istorinius ir etnografinius aprašymus, parinko dainas, ratelius, apeigas ir senojoje Lietuvos sostinėje Kernavėje 1967 metais atgimė puikiausia žmogaus ir gamtos darnos šventė, kurioje, praleidus trumpiausią naktį, norisi švęsti kasmet.
Tai buvo gūdus sovietmetis, kai tikrų švenčių, teikiančių žmogui atgaivą, jau nebebuvo likę. Todėl Rasos šventė su gyvais papročiais, dainomis, šokiais, apeigomis ir blaiviu bendravimu prilygo stebuklui. J. Trinkūnas suprato kalendorinių švenčių būtinybę, todėl Rasos šventė, net ir sovietinio saugumo vaikoma, vyko toliau, pasklido po visą Lietuvą.
Jono pastangomis ir paskatinimu atgimė senaisiais papročiais pagrįstos Vėlinės, Kalėdos, Lygiadieniai, Jorė ir kitos šventės, sudarančios visą metų kalendorinių švenčių ratą.
Labai svarbiomis Jonas laikė ir šeimos šventes. Apeigos ir dainos buvo renkamos dešimtmečiais. Šio didžiulio darbo vaisiai – šimtai santuokų pagal senovinius papročius, daugybė palaimintų kūdikių, galimybė artimuosius palydėti amžinybėn – ir visa tai iki šaknų lietuviška.
Stiprybės sėmėsi piliakalniuose
Lietuviškos dvasios pagrindai sugulė į J. Trinkūno knygas „Baltų tikėjimas“ ir „Lietuvių senosios religijos kelias“. Tai pamatas kiekvienam tautinės savasties ieškotojui: turime išlaikę ir atkūrę visą savo dvasios gelmę, reikalingą oriam, prasmingam ir nepriklausomam gyvenimui.
Tūkstančiai lietuvių, ieškodami tvirtų šaknų, kreipėsi į J. Trinkūną. Visi buvo pagarbiai priimti ir išklausyti negailint patarimų. Kiekvienas žmogus Jonui kėlė didį džiaugsmą, nes jis mokėjo kiekviename įžvelgti vertybes, tikėjo ir žavėjosi žmonėmis, mylėjo juos.
J. Trinkūno nuopelnai buvo įvertinti Jono Basanavičiaus premija, Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Bendražygiai vienbalsiai Joną išrinko Lietuvos Romuvos Kriviu. Tai nesutrukdė Jonui išlikti visuomet paprastam ir pasiekiamam visiems.
Šventa Jonui buvo visa Lietuva. Ypač jis mėgo lankytis piliakalniuose, alkakalniuose, čia jis nuolat sėmėsi protėvių dvasios stiprybės. Su meile jis žvelgė ir į kiekvieną medelį, gyvūnėlį, o svarbiausias jam buvo žmogus.
Siekė palaikyti kaimo gyvybę
Jonas niekuomet nesiskundė ir bet kokiomis sąlygomis džiaugėsi gyvenimu. Sovietmečiu už tautinę veiklą net 15 metų buvo nušalintas nuo galimybės dirbti su žmonėmis, plėtoti lietuvišką veiklą. Tačiau niekuomet nepalūžo, visuomet išlikdamas lietuvybės palaikytoju. Pats buvo baigęs universitete lietuvių filologijos studijas ir visuomet tvirtino, kad tikras lietuvis turi siekti lietuvių kalbos išsilavinimo.
Gimęs ir augęs miestuose, jis visada kartojo, kad Lietuvos šaknys yra kaime. Todėl siekė visomis išgalėmis palaikyti kaimo gyvybę. Pastaraisiais metais jis labai stiprino savo įkurtą Romuvos kaimą, kuriame vyko Jaunimo Ramuvos stovyklos, tuokėsi žmonės, buvo rengiamos kalendorinės šventės.
Čia įkurtos kelios šventvietės su aukurais, prieglobstį gavo lietuvių dievai. Čia įrengtas Jono ilgai brandintas sumanymas: šventnamis – šventykla po stogu, kur galima būtų susiburti uždaresnėje aplinkoje, pasislėpti nuo darganos ar kaitrios saulės. Šventyklų atstatymas Lietuvoje – J. Trinkūno svajonė.
Dar vieną svajonę Jonas palieka mums – pasiekti, kad senoji baltų religija atgautų valstybinį pripažinimą – tik tada, jo įsitikinimu, lietuvių tauta galės pasijusti dvasiškai nepriklausoma.
Pagerbė Žemės deivę Žemyną
1939 metais gimusio J. Trinkūno gyvenimas yra nužymėtas lemtimi. Prasidėjus karui, iš Vakarų atėję okupantai nužudė jo tėvą.
1991-ųjų liepos 31-ąją okupantai iš Rytų išžudė lietuvių muitininkus Medininkų poste. Tą pačią dieną žuvo J. Trinkūno vienuolikmetis sūnus Vaidevutis.
Ką mums reiškia didžiojo lietuviškumo mokytojo J. Trinkūno žaibiška mirtis, kuri trenkė kaip Perkūnas iš giedro dangaus, tarsi patvirtindama Trinkūno pavardės sąsajas su lietuvių dievu Perkūnu, atsakingu už gyvybę ir visa ko išjudinimą?
Krivis Jaunius, pateisindamas savo vardą, išėjo pilnas dvasinių jėgų, apsuptas kartu su savo žmona Inija vadovaujamos jaunatviškos apeiginio giedojimo grupės „Kūlgrinda“ narių, ką tik įrašęs pakutinę savo kompaktinę plokštelę, skirtą Žemės deivei Žemynai - taip jis tarsi pasiprašė jos globos aukštajame kalnelyje. (Pagal tradiciją lietuviai dažnai įrengdavo kapines ant kalnelių. Tautosakoje, susietoje su mirtimi, aukštasis kalnelis yra kapinių arba dausų sinonimas - Red.)
Jis perduoda mums visą atsakomybę dėl tautos dvasios stiprybės į kiekvieno lietuvio rankas.
Laidotuvės - ketvirtadienį
Atsisveikinti su Velioniu galima nuo trečiadienio (2014-01-22) Lietuvių liaudies kultūros centre (B. Radvilaitės g. 8, Vilnius): sausio 22 d. nuo 12 iki 20 val., sausio 23 d. nuo 10 iki 12 val.
Laidotuvės numatytos ketvirtadienį (2014–01–23) Rokantiškių kapinėse. Velionio palaikai į kapines išlydimi išLietuvių liaudies kultūros centro (B. Radvilaitės g. 8, Vilnius) 12 val.
Velionio artimieji prašo ateisiančių atsisveikinti nenešti gėlių ir vainikų. Išreikšti pagarbą Velioniui galima žvakelės liepsna ir aukomis Romuvos šventnamio statybai.
