Apmezgė nuo galvos iki kojų
Širvėnos seniūnijos Butniūnų kaime gyvenantį Girdutį Karoblį pažįsta ne tik vietiniai, bet ir kelių aplinkinių kaimų gyventojai.
Kadaise jo mezginiais puošėsi daugelis. Sovietmečiu, kai įdomesnis rūbas buvo tikras deficitas, į Karoblių kiemą dažnai suko užsakovai su spalvotos vilnos kamuoliais ir prašė numegzti šiltų, patogių ir, svarbiausia, kitoniškų drabužių.
Jei kam nuo dėvėjimo prakiuro šio mezgėjo numegztos kojinės, tai pas dažną dar tebėra megztinis ar kepurė, storos vilnos pirštinės ar įmantriomis pynėmis išpinta liemenė, ryškios „Polocko“ vilnos suknia ar koks keistai rainas sijonas.
Vietiniai gyventojai ypač vertina G.Karoblio megztas kojines. Per daugelį metų vyras išmoko numegzti išskirtinai patogų modelį. Rankomis megztų kojinių dažniausiai prašo vyresnio amžiaus žmonės. Mezgėjui jie aiškina, jog vilnoniukes maunasi ir vasarą, mūvi jas kambaryje vietoje šlepečių.
Prie namų pririšo virbalai
Karoblių vienkiemis matyti nuo kelio. Sodriai geltonai dažytas namukas papuoštas dirbtinėmis gėlėmis, ryškiai nuspalvintos klėties durys, visur švaru ir tvarkinga.
Pusamžis mezgėjas yra viengungis, gyvena su 85 metų motina Alfonija Karobliene.
Abu pluša nedideliame savo ūkelyje, laiko porą karvių, būrį vištų, turi lauką bulvėms ir daržo sklypą.
Senoji karvių jau nebepamelžia, jomis rūpinasi sūnus. Apėjęs ūkį G.Karoblis į rankas ima virbalus ir, sėdęs prie įjungto televizoriaus, neskubėdamas narsto akis.
Užsakovų šiuo metu ne kaži kiek, namų darbo mezginius nukonkuravo „skudurynai“, bet kaimynai ir pažįstami iš papratimo atneša G.Karobliui siūlų ir prašo numegzti kojinių. Mezgėjas džiaugiasi kad ir smulkiais užsakymais, jaučiasi esąs žmonėms reikalingas.
„Dabar kaimiečiams nebereikia megztinių, Girdutis mezga tik iš nuobodulio, kad nereikėtų lakstyti pašaliais. Kartais baru, ką čia durniuoji su tais siūlais. Jis ardo megztinį, o paskui mezga naują, kitaip raštuotą. Sakau, imtumeis medžio darbų, drožtum ką, o jis – ne ir gana, nori megzti“, – pasakoja A.Karoblienė.
Potraukį megzti turėjo ir tėvas
„Spintos lūžta, esu apsimezgęs iki grabo lentos“, – apie savadarbių apdarų gausą sako G.Karoblis.
Vyras kloja ant stalo ryškiaspalvius megztinius ir įvairiais ornamentais raštuotas liemenes.
G.Karoblis labiau mėgsta megzti iš vienspalvių siūlų. Gali išnarstyti patį sudėtingiausią raštą. Jei raštas dar nebandytas, iš pradžių nusimezga pavyzdėlį, paskui bando tol, kol neklysdamas išmoksta reikiamai perkėlinėti akis.
Mezginiai iš dviejų, trijų ar daugiau spalvų gijų – jo motinos arkliukas.
„Aš ir pats negirdėjau, kad koks kitas vyras megztų, bet va mūsų šeimoje kitaip yra, mezgu nuo mažumės. Ir tėvelis megzdavo, mama jį buvo išmokiusi, iš mūsų visų ji – meniškiausia siela. Bet daugiau aplinkui tikrai nė vienas vyras nemezga“, – tikina G.Karoblis.
Užsikrėtė vienas nuo kito
Iš Panevėžio rajono Karsakiškio seniūnijos Trakų kaimo kilusi A.Karoblienė ištekėjo ne pirmos jaunystės, perkopusi 28 metus. Vyras Antanas buvo 2,5 metų jaunesnis.
A.Karoblienė iki pat pensijos dirbo pardavėja, o sutuoktinis plušo prie melioracijos, miško darbų, kolūkio laukuose.
Žmona kiekvieną laisvą minutę ką nors mezgė, tai ir jaunavedys netrukus paprašė savo moters pamokyti valdyti virbalus. A.Karoblienė tuo nesistebėjo, sakė mačiusi, jog sutuoktinis turi potraukį ir talentą tam, greit išmoko ir paprastų, ir sudėtingų raštų, megztinius ir sijonus galėdavo numegzti ir vienspalvius, ir suraštuotus iš keliolikos spalvų siūlų.
Nuo tėvų mezgimu užsikrėtė dukra ir sūnus.
„Atsimenu, dešimtmetis Girdutis išeidavo ganyti kolūkio karvių, atsisėsdavo ant vandens cisternos ir darbuodavosi virbalais. Žmonės stebėdavosi, ką tas vaikas beveikia. O paskui priprato, visi
žinojo, jog Karobliokas mezga“, – pasakojo senoji.
Nenorėjo skaityti, tik megzti
Vienu metu Karoblių namai buvo virtę mezgykla. Intensyviai mezgė motina, tėvas ir abu vaikai. Žmonės pas juos važiuodavo iš įvairių rajonų, atveždavo savos vilnos ir pasakodavo, kokio gaminio nori.
G.Karoblis vardija, ką mezgė atvykėliams iš Rokiškio, Biržų, Pasvalio, Panevėžio. Kartais moterys atveždavo ir knygų, rodydavo įdomų modelį ir pageidaudavo tokio pat.
Iki šiol mezgėjas prisimena panevėžietį autobuso vairuotoją, labai stambų vyrą, kuris buvo užsisakęs storą baltos vilnos megztinį.
„Ojoi kiek mes kostiumėlių primezgėm, vieną liemenę gražiom pynėm atidavėm muziejui. Tik kai buvom jaunesni, mezgėm greičiau“, – sugrubusiomis nuo darbų rankomis nuo plono virbalo keldamas akis kalba G.Karoblis.
Dėl to, kad nepažįsta raidžių ir negeba rašyti, G.Karoblis galvos nesuka, visas gyvenimo įdomybes jam atstoja mezgimas. Kad ir neskaitantis, bet knygomis naudojasi, iš jų pasižiūri mezgimo raštus.
Jei raštas painesnis ir be šalia parašyto paaiškinimo, sunku suprasti, kaip megzti, G.Karoblis į pagalbą šaukia motiną. Ji perskaito, išmezga pavyzdį, o tada jau ir sūnus viską atkartoja.
Kodėl sūnus beraštis, A.Karoblienė paaiškina paprastai:
„Megzti jam patiko labiau nei eiti į mokyklą. Buvo šiek tiek lėtesnio mąstymo, bet daktarė sakė, kad jei norėtų mokytis, galėtų ir brigadininku tapti, proto užtektų. Bet kad jis nenorėjo, ir gana. Mokykla bandė mokytoją į namus atsiųsti, o jis – ne, ir viskas. Tai mes su tėvu vaiko ir nevertėm“, – dėl sūnaus neraštingumo rankomis skėsčioja moteris.
Sudomino ir mezginiai, ir vardas
Prieš kurį laiką G.Karoblį viena televizija kvietė į laidą, norėjo, kad vyras studijoje papasakotų apie savo gyvenimą ir pademonstruotų mezgėjo sugebėjimus.
„Jis nevažiavo, sako, nenoriu, ir viskas“, – sakė motina. Ji žino ir tai, kad užsispyrėlio neperkalbės.
Tačiau jei koks žmogus ateina ir prašo G.Karoblio pasidarbuoti jo labui virbalais, mezgėjas niekad ir niekam neatsako.
A.Karoblienė svarsto, gal televizijai mezgėjas buvęs įdomus ir dėl neeilinio vardo. Nuo tos dienos, kai Girdučiu pakrikštijo, negirdėjo, kad kas kitas šitaip savo vaiką šauktų.
Kai nusipirko sodybą Butniūnuose, vietiniai dar ilgą laiką sūnaus nevadino Girdučiu, o šaukė Gediminu, – taip atrodė įsimintiniau ir suprantamiau.
„Jis gimė 1958 metų kovo 30 dieną, tos dienos kalendoriaus lapelyje perskaičiau Girdučio vardą. Man jis patiko, kad buvo kitoniškas. Vėliau dar kelis kartus esu kalendoriuose mačiusi tokį vardą, tik nežinau, ar kas išdrįso savo vaikui jį duoti. Kol Girdutis buvo mažas, vardu niekas nesistebėjo, bet kai suaugo, žmonės keistai reaguodavo“, – pasakojo senolė.
