Pažinojusieji Beatričę dar ir šiandien mielai pasidalija savo prisiminimais. Apie jos fenomeną buvo ne kartą kalbėta ir radijo bei TV laidose („Muzikinis pastišas“, „Legendos“ ir kt.). Tačiau 2013 m. spalio 19 d. laikraštyje „Panevėžio rytas“ (spalio 21 d. interneto portale www.panskliautas.lt, lapkričio 11 d. interneto portale www.lrytas.lt) išspausdintas žurnalistės G.Kudirkienės straipsnis „Akla dainininkė į kapus nusinešė didelę šeimos paslaptį“ nepažinojusiems Beatričės sukėlė mažų mažiausiai nuostabą: kaip šitiek metų niekas nieko negirdėjo apie tokį svarbų įvykį Beatričės gyvenime, kaip vaiko gimimas?
Tiesa, dar 1999 m. gruodžio 11 d. „Panevėžio ryte“, straipsnyje „Išdykęs vestuvių muzikos veteranas“ žurnalistas A.Šakys jau buvo pasakojęs tą pačią Arvydo G. istoriją. Todėl tuos, kurie pažinojo dainininkę ir kuriems brangus jos atminimas bei kūrybinio palikimo išsaugojimas, besikartojantys faktų neatitinkantys rašiniai piktina ir verčia sunerimti.
Beatričė, nepaisant regėjimo negalios, buvo bendraujantis ir įdomus žmogus, todėl ji turėjo daug pažinčių. Nuo pat pirmojo savo viešo koncerto per tuometį Lietuvos radiofoną 1937 metais iki paskutinių savo gyvenimo dienų dainininkė B.Grincevičiūtė buvo visuomeninio gyvenimo sūkuryje. Taigi ją nuolat supo žmonės. Dainininkės gyvenimas tapo itin viešas ir matomas po 1946 metų, jai persikėlus į Vilnių ir pradėjus dirbti Lietuvos radijo soliste. Čia ji išdirbo iki 1959 metų. Ar taip niekas būtų ir nepastebėjęs besilaukiančios 46 metų neregės moters?..
Daug kalbama apie ją ne tik kaip apie puikią dainininkę, bet ir kaip apie nuoširdų žmogų. Dažnai išskiriami ir kiti charakterio bruožai – supratingumas, jautrumas, subtilus humoras bei meilė artimui, ypač vaikams. Jaunystėje „Muzikos tetulė“ (taip ją vadindavo mažieji) yra dirbusi vaikų darželyje, vėliau Beatričė koncertuodavo ne tik koncertinėse salėse, bet ir buvo laukiama viešnia darželiuose, mokyklose, vaikų namuose. Dainininkės vardo muziejaus archyve yra išlikę laiškai, kuriuose jauni žmonės net klausdavo Beatričės patarimo įvairiais asmeniniais klausimais. Dainininkė ne tik mylėjo vaikus, bet ir dainavo jiems. Vienas artimas Beatričės bičiulis, gerai pažinojęs Beatričę, susipažinęs su straipsniu, tepasakė: „Vaikas Beatričei būtų buvęs didžiulė laimė...“
Minėtame G.Kudirkienės straipsnyje pasakojama apie tai, kad neva panevėžietis 56 metų Arvydas G. yra nesantuokinis garsios neregės dainininkės B.Grincevičiūtės sūnus. Pats faktas apie nesantuokinius vaikus šiais laikais turbūt nieko pernelyg nestebina, juo labiau nešokiruoja, tačiau šios istorijos herojus užaugo vaikų namuose. Vadinasi, motina jį paliko, o tai jau kur kas rimčiau... Ir toji moteris buvo ne kas kitas, kaip garsi neregė dainininkė – daugelio Lietuvos žmonių iki šiol nuoširdžiai gerbiama ir mylima B.Grincevičiūtė?!
Pirmiausia į akis krinta tai, kad straipsnyje nepateikiama jokių objektyvių faktų ar įrodymų, išimtinai remiamasi paties Arvydo G. spėjimais, nuojautomis, neva lemtingais „sutapimais“, o visa ši istorija baigiama tuo, kad rašinio herojui būrėja esą išpranašavusi, jog sutiks du turtingus žmones, kurie jam padės gyventi. Taigi nuo nesantuokinių, vaikų namuose augusių vaikų iki būrėjų ir pranašysčių! Informacijos šaltinis – ne knygos ir archyvinė medžiaga, bet gandai, spėlionės ir mįslingos būrėjų užuominos...
Pasakodama Arvydo G. istoriją, autorė neteisingai nurodė ne tik faktus, bet ir datas. Štai vienoje vietoje rašoma, kad dainininkė gimė 1928 m. (iš tikrųjų gimė 1911 m.), o kitoje vietoje jau sakoma, kad tada, kai Arvydas G. gimė (1957 m.), „unikalaus balso dainininkei jau buvo 46 metai“. Minėtame straipsnyje yra ir tokios eilutės: „Vienas vaikystės draugas, ilgametis Vilniaus bibliotekos darbuotojas, padėjo ieškoti gimimo liudijime kaip motina įrašyto asmens. Paieškos buvusios bevaisės, iš visur gavęs atsakymus, kad tokio asmens nebūta.“ Šis faktas taip pat klaidingai interpretuojamas.
Taip, ilgametis Lietuvos aklųjų bibliotekos darbuotojas J.V. iš tiesų padėjo Arvydui aiškintis jo gimimo aplinkybes ir galimus tėvus, bet teigti, kad jo gimimo liudijime įrašyto asmens nebūta, nėra jokio pagrindo. Nustatyti pavyko tai, ką žino ir pats Arvydas: jis gimė 1957 m. Naujojoje Vilnioje, motina – Ona Griškevičiūtė gyvena (tiksliau – tuo metu gyveno) Dieveniškėse...
B.Grincevičiūtės memorialinis butas-muziejus „Beatričės namai“, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, Lietuvos aklųjų biblioteka, B.Grincevičiūtės labdaros ir paramos fondas jau ne vienus metus renka faktus apie žymiąją dainininkę ir ne tik laukia naujos, rimtais faktais pagrįstos informacijos, bet ir mielai ja dalijasi. Puikiai yra žinomi ir B.Grincevičiūtės bičiuliai, kurie visiškai atsakingai gali patvirtinti, kad jokios šeimos paslapties akla dainininkė į kapus nenusinešė. Todėl labai norime paprašyti, kad susilaikytumėte nuo nepatikrintos ir tik emociniais išgyvenimais pagrįstos informacijos viešinimo, o visus, besidominčius B.Grincevičiūtės gyvenimu ir kūrybiniu palikimu, kviečiame kreiptis į aukščiau išvardintas įstaigas.
Galbūt dažnas iš mūsų norėtume būti kilmingos šeimos palikuonis, turėti garsią pavardę, galbūt norėtume būti bajorų, prezidentų sūnūs ir dukros, tačiau džiaukimės tuo, iš kur ir kas esame.
B.Grincevičiūtės memorialinis butas-muziejus „Beatričės namai“, B.Grincevičiūtės labdaros ir paramos fondas, Lietuvos aklųjų biblioteka, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga
