Staiga nutraukti darbą žurnalistę privertė praėjusių metų spalį per Pirmąjį Baltijos kanalą parodyta skandalinga ir šmeižikiška laida apie Sausio 13-osios įvykius Lietuvoje.
Po šios laidos kanalą valdančios Latvijos žiniasklaidos holdingo „Baltic Media Alliance“ atstovybės Lietuvoje generalinė direktorė J.Butkevičienė savo noru pasitraukė iš pareigų.
Viena paauglę dukterį auginanti motina nesigaili atsisveikinusi su generalinio direktoriaus postu, tačiau prisipažino, kad šis gyvenimo pokytis jai nėra lengvas.
„Likti vadovo pareigose negalėjau gerbdama atminimą tų, kurie paaukojo gyvybę už Lietuvos nepriklausomybę. Pareiškimą parašiau tvirtai įsitikinusi, kad elgiuosi teisingai“, – sakė Jolanta, suprasdama, kad iš naujo kilti karjeros laiptais bus nelengva.
Pasirašiusi atsistatydinimo raštą ji prarado ne tik gerai mokamą darbą, bet ir įvairias privilegijas – aukštas postas žmogui suteikia malonių staigmenų, pažinčių, liaupsių, dėmesio, atveria duris.
„Žinoma, kad skristi aukštai neretai pavojingiau nei pleventi pažeme – tuomet kristi yra skausmingiau.
Negaliu pasakyti, kad patyriau nuopuolį. Viena – kai pareigas palieki ne savo valia, o visai kas kita, kai tokį žingsnį žengi savo noru. Aš supratau, ką darau ir kad bus nelengva“, – kalbėjo žurnalistė.
– Ar savo noru atsisakydama aukštų pareigų numatėte nemalonias pasekmes?
– Supratau, kad iš aukštos socialinės ir finansinės padėties einu į nedarbo liūną.
– Tačiau, kad ir kaip susiklosčiusią situaciją suvoktum protu, negali pabėgti nuo skausmingų emocijų. Gero darbo praradimas primena skyrybas, kai reikia laiko žaizdoms užgyti.
– Iki šiol kai kurie žmonės stebisi, kad atsistatydinau, nes mano kaltės dėl tos laidos nebuvo. Bet tai susiję su mano moralinėmis nuostatomis, mano šeima, Sausio 13-osios įvykiais.
Daugiausia gyvenime kainuoja mūsų pačių principai.
Žinojau, kad pasitraukus iš posto bus sudėtinga vėl įsitvirtinti rinkoje. Gali nusišypsoti laimė arba ne. Tikrai nežinau, kada ta laimė man nusišypsos.
Manau, galėčiau dirbti ir darbą, kuriame neičiau vadovaujamų pareigų, jei tik tas darbas įdomus, skatina tobulėti, siekti rezultato.
– Tačiau potencialūs darbdaviai dažnai mano, kad jei žmogus kažkada užėmė aukštą postą, vargu ar sutiks eiti žemesnes pareigas.
– Aš pati, būdama direktorė ir vartydama įvairius gyvenimo aprašymus, svarstydavau, ar žmogus, prieš tai užėmęs svarbų postą, tiks eiti žemesnes pareigas, ar neužgausiu jo ambicijų, ar jį tenkins darbas, užmokestis.
– Ar prisimenate paskutinę darbo dieną? Ar lengvai užvėrėte savo kabineto duris?
– Buvo sunku. Mano tėvai ir duktė ypač nerimavo, kai sužinojo apie atsistatydinimą. Bet po kelių dienų jie pasakė, kad manimi didžiuojasi. Šis palaikymas man buvo labai svarbus.
– Kas pasikeitė, kai išėjote iš darbo?
– Esu ne kartą patyrusi blizgančią, gražiąją karjeros aukštumų pusę. Bet visada tai vertinau labai ramiai, be perdėto pakylėjimo, puikiai supratau, kad įvairūs kvietimai į renginius, dėmesys – tik dėl esamo statuso.
Visada vertinau artimų, laiko patikrintų žmonių ratą. Kai palikau generalinio direktoriaus postą, nepraradau nė vieno draugo.
Sunkiu metu jie man skambino, rūpinosi, kad nesėdėčiau tarp keturių sienų, nepulčiau į depresiją.
– Ar būna akimirkų, kai norisi užsidaryti savo kiaute?
– Taip. Todėl esu dėkinga savo draugams, kurie supranta, kad net stiprus žmogus tokioje situacijoje gali užsidaryti, neatsiliepti į telefono skambučius, nenorėti niekur išeiti.
– Vyras vadovas, netekęs posto, gali atsiriboti nuo buities, šeimos rūpesčių ir emocijas išlieti medžioklėje, žvejyboje ar treniruoklių salėje. Aukšto posto netekusi moteris nuo kasdienybės nelabai gali pabėgti – kaip ir anksčiau, ant jos pečių gula vaikai, buitis, virtuvė.
– Čia yra žiaurioji gyvenimo pusė, kai suvoki savo atsakomybę ir supranti, kad niekas, be tavęs, neapmokės tavo sąskaitų, niekas nepamaitins ir neaprengs tavo vaiko.
– Gal netekusi darbo labiau pasinėrėte į buitį?
– Tokioje situacijoje yra atvirkščiai – namų blizginimas ar valgio gaminimas atrodo labai neteisingas. Supranti, kad turi pakankamai proto ir jėgų kitokiems darbams, už kuriuos dar ir pinigus moka.
Per pastaruosius mėnesius šeimininkavimas netapo mano hobiu. Ką darydavau anksčiau, tą darau ir šiandien. Tiesiog žinau, kad duktė, grįžusi iš mokyklos, turi gauti šilto, ką tik pagaminto maisto.
– Ką nauja atradote per pastaruosius mėnesius?
– Kad turiu labai puikių draugų. Ir kad nedarbas yra nelengvas atradimas.
– Ar jau esate užsiregistravusi Darbo biržoje?
– Ne. Nenuėjau. Nenoriu užimti vietos, kuri kažkam gal yra reikalingesnė. Tikiu, kad viskas turi išsispręsti kitaip.
– Ar pasikeitė požiūris į tai, kokius poreikius reikia ir galima tenkinti?
– Labai pasikeitė. Poreikių sumažėjo. Tačiau viskas būtų daug geriau, jei žinočiau, kad mėnesio pabaigoje gausiu atlyginimą.
– Laikas bėga, darbo kol kas neturite. Kaip pavyksta su savimi susitarti, įtikinti, kad viskas bus gerai?
– Su savimi susitarti nėra lengva nei kai dirbi, nei kai nedirbi.
Būna labai sunkių momentų, bet suvokiu, kad sprendimą rasiu. Nėra padėčių be išeičių. Juodas periodas praeis. Tik norisi, kad pokyčiai ateitų greičiau.
– Gal atradote naujų pomėgių?
– Darboholikams sunku dėl pomėgių. Labai mėgstu skaityti, dabar tai sau leidžiu. Dvi knygos paliko ypač didelį įspūdį.
Viena jų – „Idėjų šalis. Izraelio ekonomikos stebuklas“.
Joje pasakojama, kaip Izraelio gyventojai sugebėjo sukurti klestinčią šalį, kas juos veda į priekį.
Labai pamokoma knyga: norėdami ką nors gauti iš valstybės, pirmiausia turime jai duoti patys, turime drąsiai abejoti, klausti ir reikalauti atsakymo.
Kita knyga – „Puikus naujas pasaulis“. Vis atsiversdavau patikrinti, ar ji tikrai parašyta 1932 metais.
Romane vaizduojama utopinė ateities visuomenė – joje žmonės auginami mėgintuvėliuose, nuo pat gimimo priskiriami prie tam tikro visuomenės sluoksnio ir, svarbiausia, yra laimingi. Tiesa, yra ir tam tikra kaina, kurią reikia sumokėtis už visuomenės laimę, – jiems atimta galimybė mąstyti.
– Kas jums yra laimė?
– Laimė nėra didinga. Tai kasdienybė, kurioje gyveni. Puiku, jei toje pilkumoje pajėgi pastebėti mažus gražius stebuklus. Buvo aukštas pakilimas ir skrydis, buvo staigus nusileidimas. Dabar nusileidusi žiūriu į dangų, vaikštinėju, tyrinėju savo mintis, aplinką.
– Ar tyrinėdama ir vėl svajojate apie aukštą postą?
– Nežinau, ar apie aukštą. Bet kokį darbą, jei sekasi, gali paversti tokiu, kurį atlikdamas skristum aukštai. Skrydį lemia ne postas, o sparnai.
Tikiuosi, kad pastarosios aplinkybės sparnų man nepakirto.
* * *
Daug kam buvo netikėta, kai pernai birželį iš telekomunikacijų kompanijos „Omnitel“ vadovo posto buvo atleistas Antanas Zabulis. Ilgametis bendrovės vadovas apie savo atleidimą sužinojo išvakarėse. Netekęs aukšto posto ir su žurnalistais kalbėdamas apie ateities planus A.Zabulis sakė turįs įvairių idėjų, tačiau reikia laiko joms išgryninti.
„Dirbant telekomunikacijų srityje tempas – labai didelis.
Dabar ramiai galėsiu įvertinti įvairias galimybes, padirbėti su savimi“, – atsisveikinęs su aukštomis pareigomis kalbėjo A.Zabulis. Po kelių mėnesių paaiškėjo, kad kol kas vadovo posto A.Zabulis nesiruošia siekti. Buvęs „Omnitel“ prezidentas sutiko būti premjero Algirdo Butkevičiaus visuomeniniu konsultantu ekonomikos klausimais.
Bankininkas Audrius Žiugžda nuo vasario mėnesio paliks Šiaulių banko administracijos vadovo ir valdybos pirmininko pavaduotojo postus. Šias pareigas A.Žiugžda ėjo trejus metus. „Pasitraukimo priežastys asmeninės, sprendimas brendo jau kurį laiką ir, manau, dabar tiesiog atėjo metas. Noriu kurį laiką pabūti su šeima“, – kalbėjo pernai su antrąja žmona dvynių susilaukęs bankininkas.
Itin spalvinga verslininko Valdo Tekoriaus karjera. Jis išbandė daug verslo sričių, kuriose užėmė direktoriaus postą. Tai – tepalo, pieno, alaus gamyba. Išbandęs įvairius direktorių krėslus, 2011 metų pavasarį V.Tekorius buvo įkūręs konsultacinę įmonę darbo ieškantiems vadovams. Bet šiuo metu šia veikla jau neužsiima.
„Lietuvoje per maža rinka tokioms paslaugoms, todėl nutariau grįžti į samdomo darbo rinką“, – sakė V.Tekorius, dabar – medienos įmonių grupės pardavimų direktorius. „Kad aukšto posto praradimas būtų kuo mažiau skausmingas, visi direktoriai turėtų žinoti, jog jie nėra amžini ir nepakeičiami. Manau, jog tądien, kai atsisėdi į vadovo kėdę, turi įsisąmoninti: praėjus kuriam laikui privalėsi daryti ką nors kitką“, – patarė V.Tekorius.
