„Vinetu - apačių vadas“ G.Mitičius - iki šiol vienas geidžiamiausių nevedusių vyrų

Tačiau Goijko asmeninį gyvenimą iki šiol gaubia paslaptys. Susitikus su G.Mitičiumi Berlyne, jis buvo ganėtinai atviras ir papasakojo, kodėl mylėjo tą pačią moterį, kaip ir amerikiečių dainininkas bei aktorius Deanas Reedas. Ir prisipažino, kad turi suaugusią nesantuokinę dukterį.

Peršokdavo per važiuojančio traukinio vagonus

Goijko Mitičius gimė 1940 metais Leskovaco miestelyje, Serbijos pietuose. Jis baigė Belgrado fizinės kultūros akademiją. Debiutavo kine 1961 metais. Tiesa, dubleriu. Bet tada atkreipė dėmesį į jį tuometinės Vakarų Vokietijos prodiuseriai ir pakvietė antraeiliams vaidmenims filmuose apie indėnus. 1964 metais Vakarų Vokietijos kino studija „Defa“ pakvietė jį pagrindiniam vaidmeniui filme „Didžiojo lokio sūnūs“. Paskui į filmus „Čingačgukas, Didžioji gyvatė“, „Oceola“, „Sakalo pėdsakas“ ir kitus.

G.Mitičiui nereikėdavo dublerių. Užšokdavo ant žirgo, neliesdamas rankomis jo, plaukiojo kaip žuvis, peršokdavo per važiuojančio traukinio vagonus. Anot aktoriaus, sunkiausia jam buvo rūkyti „Taikos pypkę“. Mat jis niekada nerūkė. 1980 metais G.Mitičius vedė sporto programą per Vokietijos televiziją, filmavosi serialuose, dirbo teatre. Ne vienerius metus dalyvavo Karlo May‘aus festivalyje, kasmet vykstančiame Vokietijos Bad Zegebergo mieste. Aktorius festivalyje atlikdavo visiems patinkantį Vinetu, apačių vado vaidmenį. Dabar G.Mitičius Meklenburgo teatre vaidina pjesėje „Skrydis virš gegutės lizdo“. Išmokęs dainuoti atlieka pagrindinį vaidmenį miuzikle „Alexis Sorbas“.

„Iš ryto pabendravau su indėnų dievu Manitu, paprašiau jo geros dienos, todėl bevaikščiodami gryname ore išvien ir pasikalbėsime“, - šmaikščiai pasakė G.Mitičius, įžengęs į Berlyno viešbučio „Penta“ vestibiulį, kur ir paskyrė pasimatymą žurnalistams. O paskui ilgai vaikščiojo su populiariausiu sovietų sąjungos laikų indėnu po Berlyno Kopeniko senamiestį, kur aktorius apsigyveno netrukus prieš nugriaunant Berlyno sieną.

„Nepykite, bet į savo namus nekviesiu, - šypsosi G.Mitičius, stabtelėjęs prie kuklaus dviaukščio namo. – Turiu nedidelį butą, gyvenu kukliai. Tačiau man pasisekė – greta namo tyvuliuoja tvenkiniai. Vasarą plaukioju baidare".

Jaunystėje jis priklausė Jugoslavijos irkluotojų rinktinei. Neslepia, kad paskui jam tas labai pravertė besifilmuojant filmuose apie indėnus. „Koks Čingačgukas be žirgo? Ir jį turiu Berlyne, tiktai geležinį... dviratį. Sėdu ant jo ir važiuoju apsipirkti į parduotuves. Išvien ir pasimankštinu, - pasakojo aktorius. – O į Meklenburgo teatrą, kuriame vaidinu, važinėju su mašina. Turiu senutėlį „Nissan“. 320 km į vieną pusę ir atgal. Ką padarysi, juk iš vienos pensijos nepragyvensi“.

Dabar jam - 73 metai, bet G.Mitičius jis iki šiol geros formos: kiekvieną vasarą važiuoja į Graikiją ir neria su akvalangu į 30 metrų gylį.

„Kažkada visi apkalbinėjo, kad dažausi plaukus juoda spalva, bet toks aš gimiau. O dabar jau pats juokauju, kad dažausi plaukus žila spalva. Bet aš tik iš išorės truputėlį pasikeičiau, - koketuoja mirktelėjęs akį Goijko.

- Daug ką kalba apie mane. Laikausi taisyklės: nenešti šiukšlių iš namų. - O ar turite vaikų?

Iš netikėtumo aktoriaus veidas virptelėjo, o paskui nušvito. Goijko išėmė iš vidinės švarko kišenės gražios, jaunos, tamsiaplaukės merginos nuotrauką. Jos šypseną atpažintų milijonai Čingačguko gerbėjų.

- Мan atrodo, kad ji panaši į mane.

Aš nė karto nesakiau žurnalistams, kad turiu dukterį. Nenorėjau, kad jai trukdytų, sekiotų paskui. Jūs pirmieji, kuriems pasakoju apie savo dukterį.

Dabar G.Mitičiaus dukteriai Natalijai 21 metai. - Gražus rusiškas vardas, bet kodėl pavadinote dukterį būtent tuo vardu?

- Ji gimė Šv. Kalėdų savaitę – gruodžio 26 dieną. Italijoje sveikinant su Šv.Kalėdomis sako: „Bon natali!“. Pagalvojau, jei pavadinsiu dukterį vardu, primenančiu tą šviesią šventę, tai ji bus laiminga. - Natalija nori tapti aktore?

- Ji vaidino kartu su manimi viename spektaklyje kelias savaites. Bet dabar jai reikia baigti mokslus, o paskui žiūrėsim. Mes su ja draugai. Vasarą kartu atostogaujame Graikijoje, o žiemą kartu slidinėjame. Aš išmokiau nusileisti nuo kalnelių, kai jai tebuvo vos dveji metukai. Gaila, kad dabar matomės rečiau. Natalija gyvena su savo mama Ramona. Ji - architektė. Tai buvo beprotiška meilė. Tada man atrodė, kad truks amžinai. Deja, nepasisekė. Žmonės susitinka, pamilsta vienas kitą ir išsiskiria. Ir tai normalu. - Buvo kalbama, kad gražuolis Deanas Reedas paviliojo jūsų mylimą moterį – aktorę Renate Blume.

- Mudu su Renate susipažinome 1974 metais. Filmavomės kartu filme „Ulzana“. Mes suvaidinome sutuoktinių porą – apačių vadą ir žaviąją meksikietę Leone. Renate buvo nepaprastai graži! Ir tuo metu laisva. Iki mums susitinkant ji išsiskyrė su vyru, režisieriumi Franku Beyeriu. Aš mėginau ją merginti ir iš vienos, ir iš kitos pusės, bet Renate laikėsi atokiau. Sakė, kad daugiau niekada neprasidės su kolegomis, kino darbuotojais. Filmavimas baigėsi, o aš taip ir nepasiekęs abipusio jausmo, beveik ir pamiršau ją. Kartą nuėjau į parduotuvę, ieškojau dovanos, jau nebeprisimenu ir kam. Užsukau į porceliano parduotuvę. O ten ir susidūriau akis į akį su Renate. Žinoma, pasiūliau užeiti į gretimą kavinukę, išgerti puodelį kavos. Prie kavos atsirado ir dvi taurės vyno. Po to aš ją palydėjau. Prisipažinsiu, jaunystėje buvau mergišius. Bet Renate – ne vien mano gyvenimo epizodas. Mes draugavome pora metų. Apie šeimą tada aš negalvojau. Ji labai pavyduliaudavo matydama, kaip į mane žiūri gražios, jaunos gerbėjos. Buvo skandalų, isterijos protrūkių. Žodžiu, Renate suprato, kad aš netinku vyro vaidmeniui. O gal nelabai ir mylėjo. Ji paliko mane ir užmezgė santykius ne su Deanu Reedu. Su juo ji susipažino beveik tuo pačiu metu, kaip ir su manimi filmuojantis juostoje „Kalmaras ir banginis“. Bet tada ji išsirinko mane. O jiedu suartėjo tik Deanui išsiskyrus su savo antrąja žmona Wiebke, praėjus keleriems metams po mūsų išsiskyrimo.

Renate gavo viską, ką norėjo – vyrą, tėvą savo sūnui iš pirmosios santuokos, ištaigingą namą prie ežero. Su manimi viso to ji nebūtų turėjusi. Todėl mes su D.Reedu nebuvome varžovais, bet ir nedraugavome. Mus suvedė darbas filmavimo aikštelėje. Aš vaidinau kilniaširdį indėną, o jis sąžiningą kaubojų filme „Kraujo broliai“. Man nepatiko, kad Deanas šliejosi prie valdžios. Norėjo tapti VDR „vėliava“. Jis tokiu save ir laikė. O visa kita, jo supratimu, tik šiaip sau, liaudies masės. Kiekvienas gyvena savaip. Aš visada palaikiau tvirtus santykius ne su valdžia, o su žiūrovais. Laiškai atkeliaudavo maišais, gerbėjai – dievino, moterys prisipažindavo, kad myli. O kas gali būti svarbiau aktoriui? Po išsiskyrimo su Renate, mes ilgai nesimatėme, bet prieš kokius penkerius metus visai atsitiktinai susitikome viename kino festivalyje. Pasisveikinome ir viskas. Mano ir jos gyvenimai seniai nebesikerta.

- Ir vis dėlto negi G.Mitičius gyvena vienas? - Aš gyvenu su drauge. Kuo ji vardu pasakysiu jums kitą kartą. Nenoriu, kad vietos žiniasklaida išpūstų iš to reikalo didelį burbulą.

- Kalbėjo, kad ji kažkur viešai pasakė, jog esu puikus meilužis. (Juokiasi). Tikriausiai turėjo omeny mano aktorinius sugebėjimus. Juk aš su ja nebuvau net pažįstamas. O gandų apie mane niekada netrūko. Štai vienas pastarųjų: aš buvęs Vladimiro Putino agentas. Tiesa, net ne buvęs, o esamas. Aš - NATO priešininkas, vadinasi, V.Putino šalininkas. O dar kad esu prastas serbas. Čia kalbama, kad visi serbai blogi. Tačiau mano atskiras požiūris į NATO ir vokiečių kariuomenę, bombardavusią Jugoslaviją. Mano motina mirė bombarduojant Belgradą. Ji gyveno ten su jaunesniu broliu. Aš negalėjau jiems niekuo padėti. Viskas taip netikėtai prasidėjo, kad nebebuvo įmanoma jų išvežti iš šalies. Tik skambinau kasdien. Motina buvo labai išsigandusi. Mes su broliu gimėme per Antrąjį pasaulinį karą. Ji, likusi viena, sugebėjo pastatyti mus ant kojų. O čia praėjus tiek metų vėl iškilo pavojus prarasti sūnų. Ji prabudo naktį nuo bombų sprogimų. Laimė, į mūsų namą nepataikė. Bet mama patyrė didžiulį stresą. Iš pradžių prarado kalbos dovaną. Kelias dienas tylėjo, atsisakė valgyti. O paskui sustojo jos širdis. Negalėjau atvažiuoti į jos laidotuves – NATO kariai ir toliau bombardavo: buvo susprogdinti tiltai, keliuose išraustos gilios duobės, niekaip nepravažiuosi. Tik praėjus pusmečiui galėjau ateiti prie mamos kapo...

Serbai gyvena Kosove nuo XIII amžiaus. Negi negalima buvo taikiai susitarti? Bet ne, NATO šalims reikėjo sunaikinti Jugoslaviją. Aš niekada nepateisinsiu niekšų agresorių. - Bet jūs ne taip seniai gavote Vokietijos pilietybę.

- Taip, tik 2000 metais tapau Vokietijos piliečiu. Tai buvo priverstinis žingsnis. Teko skristi į Ameriką per Londoną. Vyko dokumentų patikra ir apžiūra. Pasienietis pamatęs mano serbišką pasą paprašė paėjėti į šalį. Ilgai su kažkuo aiškinosi, tarsi būčiau teroristas. Grįžęs padaviau dokumentus vokiškam pasui gauti. Nenorėjau daugiau patirti tokių orumą žeminančių procedūrų. Bet aš visada buvau ir būsiu laisvas žmogus, kaip tas indėnas. Ir jokios sienos man neegzistuoja.