Bijojo, kad nelūžtų fortepijonas
Į lengvučius nėrinius panašūs bokštai, švytinčios moterys, šamotinių lašų lietus, keisti, bet jaukūs gyviai, balti nežemiški miestai ir gausybė kitokio, ne visada įmanomo konkrečiai nusakyti grožio keramikės N.Čiukšienės dėka nutūpė Panevėžio dailės galerijoje.
Pasvalyje gyvenanti žinoma mūsų krašto menininkė, daug jaunų talentų išugdžiusi pedagogė, prieš Kalėdas surengė retrospektyvinę parodą.
Tiek glėbių gėlių, kiek sveikintojai nešė ekspozicijos autorei, gauna retas kūrėjas. Galerijos darbuotojos juokavo, jog gali sulūžti fortepijonas, ant kurio buvo guldomos puokštės.
Keramikė žiūrovams pateikė 24 kompozicijas, kurias sudarė 87 kūriniai.
Menininkės kūrybinė veikla kelia nuostabą. Produktyvumas ir preciziškumas, skulptūrų dydis ir jų spinduliuojama šiluma, kūrėjo vidinės jėgos pajautos ir meninė drąsa – taip kolegos ir dailėtyrininkai apibūdino N.Čiukšienės profesinę veiklą.
Pasvalietės parodos apkeliavo daugelį Europos šalių, pabuvojo Amerikoje.
Skulptūrų nešiojimas – treniruotės
„Esu mačiusi, kaip mamos darbai išauga nuo pirmo blyno, kaip ji nervinasi ir nemiega, kai lipdinius pašauna į krosnį“, – kalbėjo keramikės vienturtė dukra Jurga.
Parodos autorės sutuoktinis Vytautas Čiukšys žiūrovus vaišino paties gaminta elnienos dešra. Kad ekspozicija džiugintų, jis irgi daug prisidėjo, skulptūras atvežė ir sutempė į galeriją.
„Iš pradžių, kai tik Nerutė pradėjo lipdyti, 10 litrų kibirą viena ranka sunkiai pakeldavau, o dabar ant ištiestos rankos lengvai bulvių maišą nešu. Jos darbai vos pakeliami, tai per tiek metų išsitreniravau“, – su humoru pasakojo V.Čiukšys.
V.Čiukšys yra inžinierius statybininkas. Žmonos menininkės dirbtuvėse jis didelis pagalbininkas.
„Pats lipdyti jis nebandė, bet kritikas pats pirmas“, – apie vyro dalyvavimą kūrybiniame procese šypsodamasi pasakojo N.Čiukšienė.
Braižas – iš mamos rankdarbių
„Pažindinti su Nerute nereikia, visas jos kūrybinis gyvenimas prabėgo mūsų akyse“, – kalbėjo galerijos vadovė Jolanta Lebednykienė.
N.Čiukšienė – panevėžietė, šis miestas jai ir gimtasis. Būsima menininkė augo A.Smetonos gatvėje, dabartinės Dailės galerijos teritorija buvo jos vaikystės žaidimų laukas.
Į parodos atsidarymą atėję menininkės klasės draugės prisiminė, jog Nerutė nuo pradinės klasės žinojo, kuo nori būti, vis piešė ir lipdė.
Kas įdiegė troškulį grožiui?
„Mano mama buvo mokytoja, ji labai gražiai piešė ir mezgė. Mes su sese būdavome gražiausiai aprengtos mamytės rankų darbo kūriniais. Galbūt iš jos polinkį ir paveldėjau. Tik gaila, kad mama nespėjo pamatyti, kuo tapau, ji jauna mirė, aš dar net į institutą nebuvau įstojusi“, – pasakojo N.Čiukšienė.
Keramikė sutinka, kad išskirtiniu kūrybiniu braižu laikomas jos skulptūrų panašumas į plonyčius nėrinius ir mezginių raštus galbūt yra atėjęs iš pasąmonės, iš namie augant matytų mamos rankdarbių.
Dirbtuvės – pasakų šalis
N.Čiukšienė į Pasvalį išsikraustė tik ištekėjusi, kai institutą baigęs sutuoktinis ten gavo paskyrimą.
Keliolika metų ji važinėjo į darbą Panevėžio dailės mokykloje, o vėliau perėjo dirbti į Pasvalio muzikos mokyklą. Dabar ji yra šios mokyklos dailės skyriaus vedėja.
N.Čiukšienė žiūrovus patikino, jog Pasvalyje jai dirbti geriau, ten labai puikus kolegų kolektyvas.
„Mes mokykloje kartu dirbom ir šiaip draugavom visą gyvenimą. Pasišnekėdavom, šampano kartu išgerdavom. Stebėdavausi, kad namuose puodai, vaikas, o šitiek darbų sukurta. Ateini į jos dirbtuves, patenki tarsi į pasakų šalį. Ji turi kūrybinį stuburą. Būna, menininkai prisigaudo madų, nesuprasi, Jonaitis ar Petraitis autorius, o ji varo savo propagandą. Labai kūrybiškas žmogus, kas patinka, tą ir daro“, – apie N.Čiukšienę kalbėjo geras jos bičiulis Juozas Lebednykas.
„O mes, kai jie gerdavo šampaną, pakrizendavom. O dabar štai susitinkam kaip lygūs kolegos“, – dailės mokykloje praleistus metus prisiminė buvęs keramikės mokinys skulptorius Kęstutis Krasauskas.
