A.Griškevičius groja 17 muzikos instrumentų, turi absoliučią klausą, skambų balsą ir duoną užsidirba muzikuodamas vestuvėse bei įvairiuose renginiuose.
Mintis, kad jis yra unikalaus balso savininkės B.Grincevičiūtės palikuonis, panevėžiečiui į galvą šovė ne dabar, vyras sako seniai žinojęs, kieno vaikas esąs.
Dar būdamas 3 metų A.Griškevičius atsidūrė Kauno vaikų namuose. Iki tol jis tikina augęs Vilniuje su savo motina, akląja dainininke, prisimena net kai kurias detales iš to laiko.
„Atmintyje užsilikęs vaizdas, kaip supuosi ant arkliuko tamsiam kambary. Prisimenu, kad ten nuolat būdavo tamsu. Tik vėliau supratau, kodėl, ji gi buvo akla, šviesos jai nereikėjo“, – pasakojo panevėžietis.
A.Griškevičiaus gimimo liudijime išties įrašyta, kad jis gimė Vilniuje.
Pasižymėjo išskirtiniu balsu
B.Grincevičiūtė į mūsų tautos muzikos istoriją įėjo kaip nuostabiai tyro, skambaus, savitai lyriško, šviesaus tembro balso savininkė.
Dainininkė gimė 1928 metais, mokėsi Varšuvos aklųjų ir nebylių institute, Kauno liaudies konservatorijoje ir privačiai pas žymius muzikus. Jos muzikiniam išprusimui didelės įtakos turėjo jos dėdė lenkų muzikas, šiojo namuose Varšuvoje ji kurį laiką ir gyveno.
Grįžusi į Lietuvą moteris buvo pakviesta dainuoti per radiją, tapo filharmonijos soliste.
Aklosios dainininkės repertuare buvo per 1000 atliekamų kūrinių.
Bajorišką kraują sugadino kraujomaiša?
Iš medicininių dokumentų A.Griškevičius žino, kad gimė abiem akimis aklas. Jam buvo diagnozuota įgimta katarakta. Kūdikystėje buvo padaryta vienos akies operacija, su ja A.Griškevičius šiek tiek mato. Kita akis visiškai nereaguoja į šviesą.
Tą pačią regos bėdą paveldėjo visos trys A.Griškevičiaus dukros, visoms mergaitėms ankstyvame amžiuje darytos operacijos. Visos atžalos gimė ne aklos, akti pradėjo nuo pusantrų metų, visoms diagnozuota katarakta. Jaunėlei 16 metų Inetai prireikė net 7 operacijų, mergaitei įsiūti dirbtiniai lęšiukai.
Panevėžietis šventai tiki, kad šią sveikatos problemą gavo su genais iš savo motinos B.Grincevičiūtės. Vyras yra girdėjęs, jog du dainininkės broliai irgi gimė pusakliai, didelių regos sutrikimų turėjęs ir jos tėvas.
Istoriniai šaltiniai liudija, jog B.Grincevičiūtės šeimoje iš tiesų būta regos sutrikimų paveldėjimo. Neva silpnaregis jos tėvas vedė artimą giminaitę, pirmos eilės pusseserę, su ja susilaukė 6 vaikų. Spėjama, galbūt dėl kraujomaišos palikuonims ligos persidavė sunkesne forma.
Bajoriškos kilmės Grincevičiai vienu gyvenimo tarpsniu nuomojosi Gegužinės dvarą Paįstrio apylinkėse.
Vaiką rado prie parduotuvės
Kodėl nuo 3 metų atsidūrė vaikų namuose, A.Griškevičius iki šiol nežino.
Vaikų namų dokumentuose buvo įrašyta, kad jį vežimėlyje prie parduotuvės rado moteris su palydove. Neva jos kūdikį paėmė, paaugino ir vėliau, perkopusį jau trejus metus, atidavė į vaikų namus.
A.Griškevičiui ši atidavimo versija atrodo pramanas, bet net ir tokia ji tarsi tvirtai liudija, kad vyras kalba tiesą.
„B.Grincevičiūtė visada vaikščiodavo su palydove, ji ir į vaikų namus manęs ateidavo lankyti su palydove, ją vadinau teta Emilija“, – prisiminė pasakotojas.
Mintis, kad akloji jį galėjo rasti, paauginti, o paskui atiduoti į vaikų namus, A.Griškevičiui atrodo nelogiška.
Tuo metu, kai A.Griškevičius gimė, garsiajai unikalaus balso savininkei jau buvo 46 metai. Kad tokio amžiaus moteris galėjo gimdyti ir dar nesantuokinį vaiką, A.Griškevičiui neatrodo keista. Panevėžietis spėlioja, kad galbūt dėl nebejauno amžiaus šeimos neturinčiai dainininkei ir buvo per sunku rūpintis vaiku.
A.Griškevičiui lieka paslaptis, kodėl gimimo liudijime motina įrašyta Ona Griškevičiūtė iš Vilniaus, o tėvo grafoje tik vardas Petras, be pavardės.
Kadaise A.Griškevičius bandė ieškoti motina įvardinto asmens, bet paaiškėjo, kad nurodytais adresais tokia moteris niekada negyveno.
Saugojo popierių nuo kiškio
„Turėjau ir nuotraukų su B.Grincevičiūte iš to laiko, kai ji mane vaikų namuose lankydavo, teta Emilija mus fotografuodavo. Bet neišsaugojau. Jaunam tie dalykai neatrodė reikšmingi. Nei aš labai džiaugiausi, kad ji mane lanko, nei labai liūdėjau, kai liovėsi“, – pasakojo A.Griškevičius.
Pasak muzikanto, B.Grincevičiūtė vaikų namuose nustojo jį lankyti po to, kai pajuto, kad globotinis pradėjo rūkyti. A.Griškevičiui buvo 13 metų. Užuodusi dūmų kvapą nebedavė rublio ir daugiau nebeatėjo.
Sulaukęs pilnametystės, jau dirbdamas tuomečiame Kauno aklųjų kombinate, A.Griškevičius, bendradarbių paragintas, B.Grincevičiūtei parašė laišką, prašė susitaikyti ir paspausti vienas kitam ranką. Atsakymo nesulaukė.
Augdamas vaikų namuose A.Griškevičius iš žymiosios dainininkės gaudavo įvairių smulkių dovanėlių, tai rublį, tai kokį skanėstą. Širdžiai mieliausias daiktas buvęs pliušinis kiškutis. Kai žaislas kažkur prapuolė, A.Griškevičius dar ilgai saugojo popierių, į kurį šis buvęs suvyniotas.
Tiesą atskleistų DNR tyrimas
„Iš balso aš ją pažinčiau užsimerkęs, ar šneka, ar dainuoja. Viskas iš mažų dienų įstrigę“, – sako A.Griškevičius.
Kai akloji dainininkė ateidavo pas A.Griškevičių, žinodavo visi vaikų namai. Auklėtiniai bėgdami jo link iš tolo šaukė kuo greičiau skuosti pas direktorių, nes atvažiavo garsioji B.Grincevičiūtė.
Kaip tomis dienomis dainininkę vadino, ar šaukė ją „mama“, kokiomis temomis kalbėdavo, A.Griškevičius sako neprisimenantis. Tuo metu visa atrodę natūralu, savaime suprantama, paprasta ir kasdieniška, kalbos tikriausiai sukęsi apie buitį, buvę eiliniai motinos ir vaiko pašnekesiai, kurių neįsidėmėsi ir neatpasakosi.
„Mano liudininkai – buvę vaikų namų auklėtiniai, su kuriais kartu augome. Visi žinojo, kad akloji dainininkė mane lanko, kad aš jos vaikas“, – prisiminimais dalijosi panevėžietis.
Vienas vaikystės draugas, ilgametis Vilniaus bibliotekos darbuotojas, A.Griškevičiui padėjo ieškoti gimimo liudijime kaip motina įrašyto asmens. Paieškos buvusios bevaisės, iš visur gavęs atsakymus, jog tokio asmenB.Grincevičiūtė į vaikų namus atvažiuodavo ir ne tik kaip vieno vaiko lankytoja, dainininkė atvykdavo koncertuoti.
„Aš žinau, kad esu jos vaikas, kraujo balsas nemeluoja, jei būtų įmanoma mirusią dainininkę ekshumuoti ir atlikti DNR tyrimą, viskas paaiškėtų“, – įsitikinęs panevėžietis.
Džiaugtųsi, jei giminė pripažintų
„Būrėja išbūrė, kad atsiras du turtingi žmonės, kurie padės man gyventi. Gal čia ir bus tas atvejis, gal atsišauks kas iš B.Grincevičiūtės giminių? Juk jie – bajorų palikuonys, kilmingi. Gal pripažins, kad ir aš – vienas iš jų?“ – svarstė muzikantas.
Iki šiol A.Griškevičius neieškojo giminystės su garsios moters šeima.
B.Grincevičiūtė mirė 1988 metais Vilniuje, palaidota Antakalnio kapinėse.
Nors mano esąs jos sūnus, A.Griškevičius dainininkės kapo nė karto neaplankė. Net negali pasakyti, kodėl.
Apie tai, kad galbūt yra kilmingos ir talentingos šeimos palikuonis A.Griškevičius pasakojo ir savo žmonai Jūratei, ir jaunylei dukrai Inetai. Šeimos moterys jo pasakojimo nesureikšmino. Dvi vyresnės dukros yra iš ankstesnių dviejų santuokų, A.Griškevičius su jomis nebendrauja.
