Ir Paryžiaus nematytų
„Panevėžio rytas“ apsilankė neseniai prezidentę D.Grybauskaitę papuošusios menininkės dirbtuvėse. Kaip jau rašėme, būtent D.Varnaitės kurta sagė buvo padovanota šalies vadovei per jos vizitą Rokiškio rajone.
D.Varnaitė su paaugliu sūnumi gyvena Rokiškyje, čia ji gimė ir augo, čia ir jos tėvų bei giminaičių namai.
Baigusi studijas Telšių dailės technikume D.Varnaitė įsikūrė sostinėje ir ten gyveno 10 metų.
Prieš 7 metus menininkė paliko Vilnių ir grįžo į gimtinę.
„Nebijau kardinalių pokyčių, turiu gerą nuojautą ir visad klausau širdies, o ji sakė, kad mažame miestelyje man gyventi bus geriau. Čia nėra spūsčių prekybos centruose, kamščių gatvėse, nėra triukšmo ir suiručių, niekas neblaško, lengviau susikaupti ir susikoncentruoti į darbą, be to, labai myliu savo gimtąjį miestą“, – atviravo D.Varnaitė.
Draugai ir dabar jai sako: „Ko sėdi kaime, ten prapulsi, važiuok į Vilnių.“
Juvelyrė nė akimirkos nesigailėjo, kad paliko didmiestį. Gyvendama provincijoje ji produktyviai kuria, o jos menai greit iškeliauja į pasaulį, kūriniai su parodomis apkeliavo ne vieną Europos šalį.
„Man jokio skirtumo, kas už lango: Vilnius, Rokiškis ar Paryžius. Atėjusi į dirbtuves nuleidžiu žaliuzes ir nieko nematau, tik savo stalą“, – juokiasi talentinga kūrėja.
Prezidentės su sege nematė
Dovaną prezidentei menininkė kūrė iš mamuto kaulo, aukso, gintaro ir perlo.
„Prezidentę matau kaip kieto charakterio, užgrūdintą ir tvirtą moterį, todėl ėmiau šiuos bruožus simbolizuojančias medžiagas. Santūrią formą padiktavo statusas. Perlas suteikė moteriškumo“, – aiškino D.Varnaitė.
Priimdama didelio būrio bendravardžių Dalių dovaną D.Grybauskaitė tarstelėjo, jog dabar jau teks papuošalą segėti.
Iki šiol prezidentė viešumoje su originaliuoju papuošalu dar nepasirodė.
Dailios suknelės liko svajone
Įranga ir įrankiai, kurią naudoja tauriųjų metalų apdirbimo specialistė, lengvai sutilptų į didelį lagaminą, jos darbo stalas galėtų būti bet kur, bet kuriame šeimos būsto kampelyje, tačiau moteris dirbtuves įsirengė ne bute, o vienos įmonės patalpose.
„Labai gražus kūrybos rezultatas, o pats procesas nei gražus, nei nekenksmingas. Lydant metalus beveik tūkstančio laipsnių temperatūroje išsiskiria įvairūs sveikatai nepalankūs junginiai, jie kenkia ir plaučiams, ir odai“, – aiškino moteris, kodėl darbastalis stovi ne namie.
D.Varnaitės darbo vietoje preciziška tvarka, stalo priekyje, specialiame stove, išrikiuota gausybė įrankių, čia pat metalų lydymui naudojamas dujų degiklis, formelės, į kurias pilama suskystėjusi masė.
Ant kito stalo sudėlioti grubesni įrankiai: stovi valcavimo aparatas, priekalas, gnybtai, kelių dydžių plaktukai ir replės.
„Pavydžiu moterims manikiūro ir dailių suknelių, juvelyrei to neduota, rankos dažnai mirksta tepaluose“, – apie darbo specifiką kalbėjo menininkė.
Reikia ir geležinio užpakalio
D.Varnaitė prisiminė, kad vaikystėje lankė dailės mokyklą ir svajojo apie meno studijas, bet ne apie juvelyriką. Tuo pačiu ji dar mokėsi ir muzikos mokykloje, baigė akordeono klasę. Pedagogai į D.Varnaitę dėjo daug vilčių kaip į muzikę.
Mokytojai gerokai nustebo, kai ugningo temperamento mergina pasirinko tauriųjų metalų apdirbimo studijas.
„Aš ir pati nustebau. Kai važiavau į Telšius, nežinojau, kokią sritį rinksiuosi. Esu ugnies ženklo žmogus, nekantri ir greita, o juvelyrikai reikia didelės kantrybės ir susikaupimo. Bet Telšiuose pamačiau juvelyrų darbus ir jie mane pakerėjo, akimirksniu apsisprendžiau, kad ir aš noriu tokias grožybes kurti. Pajutau kažkokią energetiką, kuri sufleravo, jog aš tai sugebėsiu. Tik nenutuokiau, kokia tai nemoteriška specialybė, neįsivaizdavau, kur neriu“, – apie gyvenimo kelią nulėmusį pasirinkimą pasakojo D.Varnaitė.
Būdama studentė ji įsidėmėjo geriausiai juvelyro profesijai reikalingas ypatybes apibūdinančią frazę, kurią kartodavo vyresniosios kartos juvelyras ir dėstytojas Vytautas Matulionis: „Juvelyras turi turėti geležinį užpakalį ir stiprias rankas. Jei atsisėdai prie darbo, užsirakink ir niekur nelakstyk.“
D.Varnaitė dar priduria, jog juvelyras savo gyvenimą dėlioja su pincetu – toks preciziškai tikslus privalo būti, kai iš mažiausių brangakmenių ir metalo gabalėlių konstruoja kūrinį.
Apie vyrus lai kalba kitos
„Jei būtų galimybė, į savo parodų atidarymus neičiau. Viešumoje labiau mėgstu slėptis už darbų nei kalbėt apie save. Yra „pikulės“ ir „bunkės“ apie savo vyrus ir meiles pasakoti“, – nuo atviravimų apie asmeninį gyvenimą gynėsi D.Varnaitė.
Menininkė prisipažino gyvenime daug patyrusi ir išgyvenusi, bet apie tai kalbėti nenorėjo. Jos šeima ir giminės viešumai yra tabu.
„Gyvenu viena su sūnumi, rūpinuosi buitimi. Abu dažnai važiuojam į sostinę“, – labai sausai tepasakė moteris.
Atsisėsti prie automobilio vairo juvelyrei yra poilsis ir atsipalaidavimas.
Dar vienas širdžiai mielas pomėgis – sportas. D.Varnaitė mėgsta žaisti tenisą, dažnai lankosi sporto salėje pasimankštinti, dėl ilgo sėdimo darbo fizinis krūvis jai labai reikalingas.
Nelaukia mūzų, įkvėpimo
„Įkvėpimas ateina visada, tik jis turi rasti tave dirbantį. Neateis, jei žiūrėsi į mėnulį, braidysi po pievą ar lauksi mūzos gerdamas vyną“, – sako kūrėja, kai pradedame kalbą apie meninį produktyvumą ir gebėjimą sugalvoti vis naujų idėjų.
Per 15 metų nukaldintos segės, auskarai, koljė, apyrankės, žiedai ir kitokie papuošalai bei juvelyriniai suvenyrai nufotografuoti ir nuotraukos sudėtos į storą albumą. Ryškus, savitas braižas yra, bet niekas nesikartoja. Sidabro plokštelės išraižytos paukščiais, laumžirgiais, vabalėliais, augalais, lapais. Brangiųjų akmenų spalvų deriniai netikėti ir tonais, ir žaisme, ir medžiagomis. Į mažyčius, ne didesnius nei 2 kvadratiniai centimetrai, darbus telpa grafikos, architektūros, piešimo elementai.
„Iš juvelyrikos šou nepadarysi, neužkelsi ant podiumo“, – apie šį meną sako D.Varnaitė.
„Menininkai mėgsta susireikšminti, tuščiai postringauja apie įkvėpimus ir mūzas, tai jiems mėnulio fazė netinka, tai dar kažkokio postūmio trūksta. Tas mūzų ar tinkamos nuotaikos laukimas nieko neduos. Atsikeli, padarai pusryčius, išleidi vaiką į mokyklą ir aštuntą valandą jau sėdi ir dirbi. Kad ką nors sukurtum, turi būti ritmas ir sistemingas darbas.
Visad sakau, kad juvelyras gamina blizgučius, be kurių žmonija puikiausiai apsieitų. Mokytojo ar mediko darbas reikalingesnis“, – mano D.Varnaitė.
Papuošė kaklą imperatorienei
Kad talentingam menininkui Rokiškis – ne užkampis, įrodo D.Varnaitę susirandančios klientės. Užsakovės į Aukštaitijos pakraštį atvyksta iš įvairių šalies vietų.
Jau 4 metus D.Varnaitė kuria apdovanojimus aktorėms. Kasmet kovo mėnesį, Teatro dieną, būna skelbiama geriausia moters vaidmens atlikėja. Jai įteikiamas rokiškietės juvelyrės papuošalas.
Iš sidabro, aukso ir įvairių pusbrangių akmenų D.Varnaitės kurtais koljė jau pasipuošė Nijolė Narmontaitė, Aldona Bendoriūtė, Inesa Paliulytė ir Inga Maškarina.
Išskirtinio užsakymo jauna juvelyrė sulaukė prezidento Valdo Adamkaus kadencijos metu. Tuomet jos buvo paprašyta sukurti koljė užsienio viešniai.
Kurdama prašmatnų kaklo papuošalą juvelyrė nežinojo, kam jis atiteks. Kai užsakymas jau buvo atliktas, ji visai atsitiktinai per radiją išgirdo, jog „Lietuvoje viešėjusiai Japonijos imperatorienei Michiko buvo įteiktas D.Varnaitės kūrinys“.
„Savimeilę paglostė, bet tai laikina. Kad įsimintų kaip kūrėją, turi dirbti, dirbti ir dirbti“, – trumpalaikės šlovės spinduliuose nepasimaudė juvelyrė.
Nupigina arba paverčia karaliene
Kaip moterys renkasi papuošalus? Gal atveža eskizą ir iki smulkmenų nupasakoja, ką juvelyrė privalo sukurti?
„Užtenka pabendrauti ir jauti, ko moteriai reikia. Papuošalas – lyg moters istorija. Kuriu pagal asmenybę, kokį įspūdį iš pokalbio susidarau. Eskizų nedarau, jie klaidina“, – sako D.Varnaitė.
Pirmiausiai juvelyrė paklausia, ar užsakovė ja pasitiki, ar patinka matyti kūriniai. Pasiteirauja, kokių spalvų nemėgsta, kokių akmenų nenorėtų nešioti.
„Vienai moteriai papuošalas gali reikšti labai daug, kitai nieko. Gali jis moterį nupiginti arba paversti karaliene. Moters gyvenimas labai jausmingas, būna situacijų, kai perlai gali pavirsti ašarom. Užsakovių neklausiu profesijų, apie jas nieko nežinau, žiūriu į kūno proporcijas, akių spalvą, stengiuosi įspėti, ką reikėtų pabrėžti“, – aiškino juvelyrė.
Kitą šeštadienį Vilniaus mažajame teatre bus atidaryta D.Varnaitės ir vilniečio fotografo Gedimino Gražio bendra paroda. Menininkės kurtais papuošalais pasidabinusios aktorės įkūnijo įvairius personažus, o fotografas įamžino vaidybos ir meno dirbinių grožį.
