Rokiškio rajono merui V.Viliui pareigos pakišo koją sveikam gyvenimo būdui

Raudonstogis, tinkuotas ir baltai dažytas namas, nors ir miestelio pakraštyje, bet šviečia iš tolo, matyti, kad ką tik renovuotas.

Mero valdas labai pagražina kalto metalo vartai. Kaip vėliau sužinome, juos sukūrė šeimininkės pusbrolis, Rokiškyje gyvenantis kalvis menininkas Rolandas Kriaučiūnas.

Tolėliau nuo gatvės stovi baltų silikatinių plytų pirtis, papuošta dekoruotomis langinėmis, medinė pavėsinė, sūpynės ir išmoningai sukonstruota kepsninė – besisukanti trobelė ant vištos kojos.

Už metalinių „trobelės“ durų yra vieta malkoms, įtaisytos grotelės kepsniams, dūmai išeina pro kaminėlį.

„Čia vėjas labai keičiasi, galima nusukti, kai labai dūmija“, – apie kepsninės ant vištos kojos privalumus aiškina 61 metų Dalia Vilienė.

62 metų socialdemokratas V.Vilys sausio pradžioje švęs metų sukaktį, kai tapo Rokiškio rajono meru.

Prieš tai jis 12 metų dirbo Kamajų seniūnu, dar anksčiau – Kamajų žemės ūkio bendrovės vadovu.

Šiuo metu tos pačios žemės ūkio bendrovės, užsiimančios augalininkyste, direktore dirba D.Vilienė.

„Kuo toliau, tuo vis sunkesnių darbų imasi“, – apie sutuoktinio karjerą sako D.Vilienė ir patikina, kad naujos vyro pareigos didelio džiaugsmo nesuteikė. Iš šeimos atimti savaitgaliai. Šeštadieniais ir sekmadieniais meras dažnokai privalo dalyvauti renginiuose.

D.Vilienei labiausiai gaila, kad merystė kiša koją sveikam gyvenimo būdui.

Prieš 3 metus sutuoktiniai lankė sveikos gyvensenos kursus, kelis kartus važiavo į seminarus sveikatingumo mokykloje.

„Sūnūs užaugo, iš namų išėjo, likom vieni. Supratom, kad pats laikas pasirūpinti sveikata. Nenorim sirgti ir būti vaikams našta. Nusprendėme ieškoti būdų, kaip ilgiau išlikti sveikiems, žvaliems ir gyvybingiems“, – aiškino moteris.

Po mokymų Viliai pakeitė kai kuriuos gyvenimo būdo ir mitybos įpročius. Vegetarais netapo, tačiau ėmė derinti maisto produktus, vartoti daugiau vaisių ir daržovių, mažiau riebalų, pradėjo sportuoti.

„Pusryčiams – vaisiai, pietums – daržovės su žuvimi ar mėsa, vakarienei – košės ir daržovės. Toks turėtų būti sveikuolių racionas, bet Vytautas namo pietauti negrįžta, valgo mieste ne sveikuolišką maistą“, – dėl sutrikusios sveikatinimo programos apgailestavo mero žmona.

Merienė kviečia į vidų.

Šeimos namas nedidelis, trys kambariai ir virtuvė. Bet kai du sūnūs su šeimomis įsikūrė Vilniuje, ir tiek ploto per daug.

Pernai namą apšiltino. Ėmus vėsti orams efektą pajuto iškart. Kietojo kuro šildymo sistemos krosnį pakuria tik rytą, šilumos užtenka visai parai.

Namo remontu ir renovacija rūpinosi D.Vilienė.

„Man statybų darbai patinka, turiu tam patraukimą, ir džiaugiuosi, kad vyras nesikiša, nekritikuoja, nepriekaištauja, jei kas ne visai gerai išeina“, – sako moteris.

Erdviame hole stovi vokiška, tamsiai žaliais kokliais dengta krosnelė. Ją sutuoktiniai pasikuria, kai nori daugiau šilumos.

Remontuodama būstą D.Vilienė neišlaidavo, anksčiau pirktų baldų neišmetė, prie jų derino naujas interjero detales.

Namui jaukumo suteikia daug natūralaus medžio. Medinės grindys ir durys, kai kur medžiu muštos sienos, natūralios medžio spalvos baldai.

Ant svetainės durų kabo anūkės kūrinys – ilgas aplikacinis paveikslas. Aštuonmetė, nors gyvena Vilniuje, save vadina kamajiete. Pas senelius ji leidžia vasaras ir tuomet rankdarbiais išgražina visus namus.

„Izabelė labai gabi, laisvai kalba prancūziškai ir angliškai, mokosi Vilniuje esančioje prancūzų mokykloje“, – jauniausiąja giminės karta džiaugiasi D.Vilienė.

Abu Vilių sūnūs Linas ir Justas yra teisininkai. Pirmasis dirba advokatu, antrasis – Konstituciniame Teisme. Abi marčios – irgi teisininkės.

Paklausta, kaip dėl naujų sutuoktinio pareigų pasikeitė gyvenimo ritmas, D.Vilienė pripažįsta, kad nedaug.

Kaip ir anksčiau, abu keliasi anksti, pusę šešių. Išlipę iš lovos padaro mankštą.

Pernai D.Vilienė važinėjo į kalanetikos užsiėmimus Rokiškyje. Pririnko ir vyrui tinkamų pratimų, iš jų ir susideda mero rytinė mankšta. Šiemet D.Vilienė treniruočių nebelanko, pasportuoja namie. Dėl pusryčių sukti galvos nereikia, abu išsispaudžia kokių nors šviežių sulčių ir suvalgo po vaisių.

Dėl merystės vyras nuo ūkinių darbų neatleistas. Rūpinasi kuo reikia, prieš išlėkdamas į darbą pakuria krosnį.

Sveikesnė mityba šeimininkę išvadavo nuo puodų.

„Anksčiau dažnai virdavom cepelinus, o dabar jų niekad nebedarau, nebeverdu riebių sriubų, prie kepsnio nebegrūdu bulvių košės“, – pasakojo ji.

Šįkart, laukdama vyro pietums, D.Vilienė pagamino į sausos tešlos krepšelius sukrėstų salotų su vištiena ir graikiniais riešutais, o karštam patiekalui – garuose troškintų maltinukų su taip pat paruoštais kopūstais.

Namie pasirodęs V.Vilys padeda žmonai dengti stalą.

„Horoskopų sudarinėtojai mums nepataria susidėti: aš – Ožiaragis, gimęs sausio 1-ąją, o Dalia – Vėžys, birželio 30 dieną. Bet šį vasarį bus 40 metų, kai esame susituokę“, – šmaikštauja meras.

V.Vilys pailiustruoja pavyzdžiu, kaip skiriasi jųdviejų charakteriai: „Pradedam galvoti apie namo remontą, aš fantazuoju, kaip būtų, jeigu būtų, mėtau idėjas. Ji užsiplieskia, ojojoj, kas čia bus, jei šitaip bus! Pati tyliai pagalvoja ir kitą dieną pateikia gatavą variantą.“

Nejau taip taikiai pora ir pragyveno? Be dūmų ir durų trankymo? Ar meras moka balsą pakelti?

„Balsą pakelt tai jis moka, tik aš tada tyliu. Ieško, kaip prikibti, bet nepasiseka. Aš iš gudrumo nesileidžiu į diskusijas, taip greičiau nuges“, – kvatoja merienė.

„O man sunkiausia, kai tyli“, – prisipažįsta V.Vilys.

Sutuoktiniai sako, kad sunkių momentų gyvenime buvę, bet tuomet jie būdavę labai vieningi. Prie vaikų stengdavęsi „nekibirkščiuoti“, o dabar nebesipyksta tausodami sveikatą.

„Seniau įkyriau savo nuomonę piršdavau, o dabar sakau: kaip tu nori. Kam čia mums nervus gadintis?“ – išmintingos santykių strategijos laikosi moteris.

„Konfliktai? Kai gyvenom vieni, nebuvo dėl ko pyktis, o kai atsirado vaikai, prasidėjo diskusijos dėl auklėjimo“, – atvirauja V.Vilys.

Žmona buvusi griežtesnio auklėjimo šalininkė, o vyras nuolaidesnis.

„Prieš vestuves buvom sutarę, kad vaikus auklės vyras, o išėjo atvirkščiai“, – rankomis skėsteli moteris.

„O aš palaikiau žmoną“, – pabaigė sutuoktinis.

Svetainėje ant stalelio pamerkta originali gėlių puokštė.

Ar dažnai meras žmonai gėlių parneša?

„Oi, ne. Čia sūnus man puokštę įteikė. Važiavom jo sveikinti gimtadienio proga, o jis sako: „Kad tau, mama, vaikų gimtadieniai turi būti šventė“, – paaiškina moteris.

Prisiminusi dienas, kai dar buvo netekėjusi, D.Vilienė pripažįsta, kad V.Vilys buvęs labai šaunus ir šarmingas kavalierius.

Mergindamas ją sužibėjo linksmumu bei iškalba, buvo labai tvarkingas.

„Pora bruožų yra nulis, būna visas komplektas, dėl ko žmogus patinka“, – jaunystės atminimais dalijosi mero žmona.

Dalia ir Vytautas susipažino būdami studentai. Mergina Vilniaus universitete studijavo bibliotekininkystę, o vaikinas mokėsi Kauno technologijų instituto Elektronikos fakultete.

Dalia Kaune atliko praktiką ir užėjo į studentų bendrabutį pas pusseserę. Ten, koridoriuje, pirmą kartą ir sutiko Vytautą.

„Pastovėjom prie radiatoriaus, man buvo tas atvejis, kai trenkė žaibas“, – apie jųdviejų meilės pradžią sakė V.Vilys.

Po metų draugystės pora iškėlė vestuves. Daliai buvo 22, o Vytautui 23 metai.

Tada institutą baigęs Vytautas buvo pašauktas į sovietinę karinę tarnybą. Kadangi turėjo aukštojo mokslo diplomą, tarnauti teko karininku Pskovo srityje. Kai atvažiavo paduoti pareiškimų, artimiausias laisvas šeštadienis buvo vasario 16 dieną. Buvo 1976-ieji.

Vestuvės vyko Panevėžyje, Dalios tėvų namuose. Puota buvusi nedidelė, svečiai išsiteko dviejuose kambariuose.

Abu Viliai kvatoja prisiminę pabroliams nutikusį vestuvinį nuotykį. Rokiškiečiai vaikinai žinojo, kad nuotaka gyvena A.Čechovo gatvės (dabar Sėlių) 13-ame name. Kol atvažiavo iki Panevėžio, pamiršo gatvę, prisiminė tik tiek, kad ji pavadinta rusų rašytojo pavarde. Paklausė žmonių, kur tokia yra, jiems nurodė N.Gogolio gatvę.

Pabroliai susirado 13-ą namą, o jame, koks sutapimas, irgi vyko vestuvės. Ėmė prisistatinėti, kas tokie esą, bet pamatę jaunikį suglumo – ne tas.

Galiausiai, kai išsiaiškino ir atvyko į A.Čechovo gatvę, elgėsi labai atsargiai. Prieš įsiliedami į svečių būrį jie paprašė pakviesti jaunikį.

Baigusi mokslus jauna žmona išvyko pas vyrą į karinį dalinį. Jaunavedžiams davė butą, D.Vilienė įsidarbino tenykščiame švietimo skyriuje.

Pasibaigus privalomai tarnybai pora sugrįžo į Panevėžį, apsigyveno pas žmonos tėvus. D.Vilienė gavo darbą technikos bibliotekoje, o V.Vilys nuėjo dirbti į „Ekrano“ gamyklą.

Moteris prisipažįsta, kad nesvajojo tapti bibliotekininke, kūrė planus studijuoti teisę, bet tuo metu stojant į ją buvo reikalaujama bent kelių mėnesių darbo stažo.

„Ko aš neįgyvendinau, tą padarė sūnūs“, – profesiniu vaikų pasirinkimu džiaugėsi D.Vilienė.

Mieste Viliai ištvėrė metus.

„Vytautas sakydavo, kad dar nepriėjus gamyklos nuo jos kvapų bloga darosi“, – prisiminė moteris.

V.Vilys jauną žmoną prikalbino keltis gyventi į kaimą, į savo tėviškę. Tuometis Kamajų kolūkis statė naują kompleksą, ieškojo energetiko.

Vos 7 kilometrai nuo Kamajų buvo V.Vilio gimtinė, Kalvių kaimas.

Jaunam specialistui kolūkis davė namą. D.Vilienė gavo darbą mokyklos bibliotekoje.

„Sodinom daržus, laikėme gyvulius, gėda buvo kaime gyvenant ūkio neturėti. Karvių melžti nemokėjau, vyras išmokė, vienu metu net keturias turėjom“, – bendro gyvenimo pradžią prisiminė mero žmona.

Vėliau šeima išsikraustė iš kolūkio duoto būsto ir nusipirko savo namą, dabartinį.

Žiūrėdami atgal Viliai nesigaili, kad įleido šaknis ne didmiestyje, o mažame miestelyje.

„Gerai, kad žmona nepabėgo iš kaimo, vaikai augo visad po akim, turėjo darbo, nenuklysdavo. Jie darbštūs. Baisu, kad kaimas geria, bet dar baisiau, kai vaikams darbo neduoda“, – pastebėjimais dalijosi V.Vilys.

Miestietė D.Vilienė vienu metu buvo užveisusi 47 arų braškyną. Verslas klestėjo. Bet išėjus vadovauti bendrovei savam verslui laiko nebeliko.

Šiuo metu mero šeima ir ūkio nebeturi, tvarte gyvena tik 4 vištos.

„Prisiklausėme, kokiomis baisiomis sąlygomis paukštynų vištos kiaušinius „gamina“, tai dėl ekologiškų kiaušinių laikome tas raibąsias. Gal ir nelabai gražiai čia atrodo, o ir vištos nekokio būdo“, – iš savo nedidelio ūkelio juokėsi merienė.

Likęs ir lopelis daržo, kur auga prieskoniai, moliūgai, agurkai, šiek tiek bulvių.

Viliai turi 50 hektarų žemės, dalis jų palikta pievoms, kitą dalį kasmet užsėja javais. Pasėliai – D.Vilienės karalija. Ji rūpinasi ir sėja, ir derliumi.

„Vytautui reikia žmonių, jis nori ir moka bendrauti“, – apie darbų pasidalijimą sako merienė.

V.Vilys pripažįsta, kad tapęs rajono galva ne priartėjo prie žmonių, o atitolo. Ryšiai su paprastais piliečiais tapo retesni.

„Paprastam žmogui gerumas arčiau paviršiaus, reikia tik laiko jį pamatyt“, – kalba rajono vadovas.

Gyventojams patekti pas V.Vilį nėra problemų, kada ateina, tada meras ir priima.

Mero kabinete per savaitę apsilanko apie 10 rokiškėnų, norinčių, kad jų problemas išspręstų aukščiausias rajono politikas.

„Ateina dėl pokario problemų, dėl istorinių neaiškumų, kitam vanduo kiemą semia, pjaunasi su giminėmis dėl žemės. Dažnai būna visas kitas instancijas jau apėję ir dėl viso pikto dar užsuka pas merą, o gal kas pasikeis? Būna ir labai vertingų pasiūlymų. Turime vieną keistuolį, kuris tarybos posėdžiuose dalyvauja. Jo tik pasisakymų forma nelabai tinkama, bet reikia pripažinti, kad 70 procentų pastebėjimų teisingi“, – pasakojo V.Vilys.

Mero pagalbos šaukiasi ir moterys, kurių sutuoktiniai nuklysta į svetimas pievas. V.Vilys lyg nuodėmklausys sužino apie įvairiausius neištikimybių klystkelius.

„Atėjo viena ponia paskųsti konkurentės, kad toji ne tais takais vaikšto, šeimą skriaudžia, ir savo vyrui neištikima, ir kitos šeimos vyriškį vilioja. O ką gi meras gali padaryti?“ – gyvenimiškai skaudžias, bet ne merui spręstinas problemas atpasakojo V.Vilys.

Tapęs rajono vadovu V.Vilys daugiau draugų neįgijo.

„Nei draugai, nei priešai nepasikeitė, šunuodegaujančių neatsirado“, – sako jis.

Abu sutuoktiniai turi bendrą pomėgį – skaitymą. Abiejose lovos pusėse pūpso kalnai knygų. Namie yra didelė biblioteka. Dalį knygų Viliai dovanojo bibliotekoms.

D.Vilienė vyro skaitinių pasirinkimui įtakos neturi. Jiedu domisi šiek tiek skirtingais dalykais. V.Vilio literatūrinis skonis sutampa su sūnų, visi trys keičiasi knygomis, vieni kitiems rekomenduoja naujausius leidinius.

V.Vilys atiduoda pirmenybę istoriniams veikalams, geopolitikai. Kol dirbo seniūnu, rinko medžiagą apie Kamajus. Jos prikaupė kelis aplankus. Besikapstydamas archyvuose sužinojo, kad gimė Kamajų dvare, nes ten buvo gimdymo namai.

Vilių giminė turi savo kilmės šaknų dokumentus nuo 1630 metų. Giminės pradininku laikomas Cezarijus Vilys, jis buvo vokietis, vedęs lietuvaitę ir iš karaliaus gavęs žemių dabartinės Naujasodės apylinkėse. Dabar iš jo kilusių Vilių yra 5 atšakos.

Kasmet gegužės mėnesį po visą šalį išsibarstę Viliai ruošia giminės susitikimus. Jie vyksta netoliese nuo Kamajų esančiame Salų dvare.

„Pirmajame giminės suėjime dalyvavo 100 Vilių, o pernai jų suvažiavo tik 30, mes dalyvaujam kasmet“, – sakė D.Vilienė.

V.Vilys augo su dviem broliais ir seserimi. Vyriausias brolis jau miręs, o jaunėlis su šeima įsikūręs netoliese, Kamajuose. Jis yra veterinarijos gydytojas, turi ūkį.

„Ne visada vaikai iš savo tėvų turi mokytis. Dabar aš jau pasimokau iš savo sūnų“, – jaunimo žiniomis džiaugiasi V.Vilys.

Sūnūs tėvus pripratino keliauti.

Pirmiausia pasižvalgyti po pasaulį V.Vilį išviliojo iš Australijos atvykęs jo dėdė. Jis kiekvieną vasarą atskrisdavo paviešėti, apsistodavo Vilių namuose. Dėdė Australijoje ūkininkauja, tad galėjo lyginti, kokiomis sąlygomis triūsia lietuviai ir australai.

„Pažiūrėjo, kaip Vytautas dirba, ir sako: vargas tau, Jeruzale. Tada ir prikalbino Vytautą skristi pas jį pasisvečiuoti“, – kalbėjo merienė.

Vėliau sūnūs ėmė raginti, kad tėvai pakeliautų, o kad greičiau tai įvyktų, įvairiomis progomis ėmė dovanoti kelionių čekius.

Buvo abiejų šešiasdešimtmečiai, ta proga vaikai juos iškomandiravo į Graikiją. Vėliau – kelionė į Izraelį. Šiemet Viliai savarankiškai keliavo po Portugaliją.

„Lankėmės pas pažįstamus Amerikoje, dabar dar turime svajonę pamatyti Kiniją, ir užteks. O kai būsim seni ir silpni, apžiūrėsim Lietuvą“, – aiškino sutuoktiniai.