Lietuvai atkūrus nepriklausomybę užsienietis verslininkas tapo įprastu reiškiniu. Vieni čia atvyksta padirbėti keletą metų, kiti įleidžia šaknis ir įsikuria visam laikui.
C.Kozonis Lietuvoje darbuojasi jau porą metų – dabar jis vadovauja SBA koncerno valdomai bendrovei „Kauno baldai“.
Prieš tai vyras beveik ketvirtį amžiaus darbavosi Belgijos ir Prancūzijos grupėje, kuriančioje šiuolaikiškas, visame pasaulyje parduodamas baldų kolekcijas.
Kodėl ramų gyvenimą Briuselyje patyręs specialistas iškeitė į darbą Kaune?
Komandiruočių metu dažnai lankydavęsis šiame regione C.Kozonis jau pažinojo Lietuvos gamintojus, rinką ir pagrindinius jos žaidėjus.
„Į Lietuvą atvedė įdomus darbo pasiūlymas. Sudomino tai, kad stipri SBA grupė greta gamybos pagal užsakovų dizainą siekė sparčiau tobulinti nuosavą prekės ženklą.
Patiko įmonių kultūra, dėmesys darbuotojams, tai, kad visuomet stengiamasi galvoti plačiau, netradiciškai.
Taigi priėmiau iššūkį – padėti viziją paversti realybe“, – pasakojo C.Kozonis.
Šis iššūkis – koncerno SBA nuosavas baldų prekės ženklas „Parra“, su kuriuo žengiama į daugybės valstybių rinkas.
C.Kozonis neslėpė – kaip vadovas jis nesąs lengvas vyrukas. Tačiau kartu žarstė komplimentus ir savo komandai: „Kur tik jie nuvažiuotų – ar kurti „Parra“ salonų Vokietijoje, ar Kazachstane, ar Azerbaidžane, ar Jungtiniuose Arabų Emyratuose, visur vietos specialistai labai juos vertina. „Kauno baldai“ nuo seno garsėja kokybe.“
Constantinas dažnai jaučiasi lyg futbolo ekipos treneris.
Jis nuolat pabrėžia, kad svarbiausia – komanda, o ne ryškiausios žvaigždės: „Prisiminkime, kas nutiko Prancūzijos rinktinei 2010 metų pasaulio futbolo pirmenybėse – tuomet prancūzai iškrito po grupės varžybų. Tad reikia padaryti, kad komanda žaistų drauge.
SBA grupė turi daug galimybių, o Personalo skyrius rūpinasi, kad žmonės jomis pasinaudotų.
Taigi specialistai stažuojasi skirtingose SBA koncerno įmonėse, keičiasi patirtimi, važiuoja dirbti į užsienio šalis, ten moko vietos specialistus ir vėl grįžta į įmones Lietuvoje.
Čia ir siekiame komandinio darbo rezultatų.“
Ko užsienietis gali pamokyti, regis, ir taip daug išmanančius Lietuvos baldininkus? Pasirodo, gali.
C.Kozoniui neretai tenka darbuotojui ceche priminti, kad klientas yra karalius ir jis užsakymo nelauks, kad reikia žiūrėti ten, kur žvelgia vartotojai.
„Gyvenimas Lietuvoje man – įdomi kasdienybė. Darbe tenka bendrauti su skirtingų pasaulio šalių atstovais, skirtingomis kultūromis, per dieną susiduriu su krūva iššūkių, nuolat kyla prekės ženklo plėtros idėjų.
Nors pradedu dirbti 8 valandą, diena prabėga nepastebimai“, – pasakojo „Kauno baldų“ vadovas.
Jam šiuo metu labiausiai rūpintis „Parra“ prekės ženklas nėra skirtas kautis žemiausiame kainų lygyje.
Baldų kolekcijas kurti padeda žinomi italų ir vokiečių dizaineriai, jų pirkėjai – tie, kurie vertina dizainą, komfortą ir nenori, kad jų namai atrodytų kaip kaimynų.
Tačiau jie negali sau leisti arba nenori pirkti brangių baldų iš prestižiškiausių italų ir vokiečių gamintojų, pavyzdžiui, sofos už 4 tūkst. eurų (apie 14 tūkst. litų.)
Norint išplėsti prekybos tinklą, naujos kolekcijos pristatomos pagrindinėse Europos baldų parodose, tokiose kaip „iSaloni“ Milane, „MOW Barntrup“ ir „IMM Cologne“ Vokietijoje.
Nors Lietuvoje Constantinui patinka gamta, ežerai, aktyvus poilsis kaimo turizmo sodybose, jis dažnai skrenda ir į Briuselį, kur liko dalis šeimos ir draugai.
Ten savo namus jis irgi apstatė „Parra“ baldais.
„Jie labai patogūs. Kai apsilanko svečiai, dažniausiai sulaukiu klausimų apie sofą. Galėjau parduoti ją tris kartus! (Juokiasi.)
Žmonės sako: „Tu atvažiuoji tik savaitgaliais kas dvi savaites, tu niekada nesėdi čia ant savo sofos. Pasakyk man kainą, aš ją iš tavęs nupirksiu.
Jos dizainu žavimasi, ji labai patogi, ji lietuviška ir nėra per brangi.
Tai ir daro mano darbą lietuviškoje kompanijoje prasmingą“, – džiaugėsi „Kauno baldų“ vadovas.
Prekybos tinklui „Iki“ jau daugiau nei metus vadovaujantis bulgaras E.L.Stefanovas iki šiol prisimena pirmuosius įspūdžius mūsų šalyje: „Nustebau, kokios ilgos čia dienos vasarą.
Paskambinau žmonai ir papasakojau, kad vakarais čia šviesu kaip dieną, o Bulgarijoje vasarą temsta jau aštuntą valandą vakaro.
Be to, atvykęs ir pamatęs „Iki“ logotipą iš karto pamaniau: kokios gražios spalvos – geltona ir žalia, jos siejasi su Lietuvos vėliava.“
E.L.Stefanovui buvo itin įdomu pažinti Lietuvos maisto kultūrą.
„Galiu drąsiai sakyti, kad čia labai aukšta maisto kokybė, jis skanus ir palyginti nebrangus kaip kai kuriose kitose Europos šalyse.
Lietuviai maistui skiria labai daug dėmesio, pavyzdžiui, apsiperka po mažiau ir kur kas dažniau nei bulgarai, nes nori, kad maistas būtų šviežias. Tai atsispindi ir mūsų prekybos tinklo darbe“, – tikino „Iki“ vadovas.
Prieš atvykdamas į Lietuvą jis apie „Iki“ parduotuvių darbą žinojo daug, bet pamatęs viską savo akimis maloniai nustebo.
„Įsitikinau, kad „Iki“ naudojami įrenginiai yra aukščiausio lygio, o gaminami produktai itin kokybiški.
Tai neatsiejama ir nuo komandos, kuri Lietuvoje dirba daug ir sutartinai, kaip kumštis“, – sakė prekybos tinklo vadovas.
Be abejonės, jam į akis krito ir skirtumai tarp Lietuvos bei Bulgarijos.
„Lietuviai mėgsta mažiau prieskonių, o bulgarai jų vartoja labai daug. Bulgarai geria daugiau vyno, o lietuviai – stipriųjų gėrimų ar alaus.
Bet pastebiu, kad vyno vartojimo kultūra Lietuvoje irgi stiprėja“, – įspūdžiais dalijosi E.L.Stefanovas.
Būdamas diplomato sūnus, jis matė jau ne vieną pasaulio valstybę: teko gyventi Indijoje, Japonijoje, Slovėnijoje, Vokietijoje, Rumunijoje.
Lietuva – jau šeštoji pasaulio šalis, kurioje jam teko apsistoti ilgesniam laikui.
„Nors nesu diplomatas, seku tėvo pėdomis ir daug keliauju dėl darbo. Su manimi kartu keliauja ir mano šeima, sūnus, kaip kadaise aš būdamas mažas keliaudavau su savo tėvais.
Į Vilnių iš pradžių atvykau vienas ir šeimą Bulgarijoje lankiau kas antrą savaitgalį.
Žmona čia buvo atvykusi pernai vasarą paviešėti, o visiškai persikėlė gyventi vos prieš mėnesį.
Taigi ir pats jaučiuosi kaip ką tik atsikraustęs“, – vis dar įkurtuvių nuotaikomis gyvena E.L.Stefanovas.
Krepšinis, alus ir gražios moterys. Taip Lietuvą apibūdino 19 metų čia gyvenantis finansų valdymo konsultantas danas Torbenas Pedersenas.
Užsienietis neabejoja, kad patys lietuviai, paprašyti apibūdinti savo šalį keliais žodžiais, pirmiausia pasakytų: „Nusikaltimai ir korupcija“.
„Gyvenu čia beveik 20 metų, bet su korupcija nesusidūriau nė karto. O nusikaltimų yra visose šalyse“, – kalbėjo verslininkas.
Audito specialistas į Lietuvą pirmą kartą atvyko praėjus keliems mėnesiams po nepriklausomybės atgavimo. Tuo metu jis su 30 verslininkų grupe po kelias dienas lankėsi Taline, Rygoje ir Vilniuje.
Susipažinęs su verslininkais, po kelių mėnesių į Baltijos šalis jis sugrįžo vienas, o 1992 metais Rygoje atidarė pirmąjį savo biurą.
„Norėjau dirbti visose Baltijos šalyse, o Ryga yra kelio viduryje – iš jos patogu vykti ir į Taliną, ir į Vilnių“, – verslo pradžią prisimena T.Pedersenas.
Nors jis daugiausia laiko praleisdavo Rygoje ir nuolat keliaudavo iš vienos šalies į kitą, gyventi nusprendė Vilniuje.
Lietuvių gyvenimo būdas jam pasirodė panašiausias į danų.
„Lietuviai vadinami Baltijos šalių italais, o danai – Skandinavijos italais.
Mūsų požiūris dažnai sutampa, mes juokiamės iš tų pačių dalykų“, – palygino T.Pedersenas.
Tuo metu Vilniuje buvo susibūrusi didžiausia danų bendruomenė. Sostinėje su šeimomis gyveno apie 200 danų.
Dirbdamas Baltijos šalyse T.Pedersenas susipažino su žmona, kilusia iš Kaliningrado srities.
Šeima dabar augina 13 metų dvynius, kurie lanko mokyklą Vilniuje.
Nors vaikai – Danijos piliečiai, o televizija jų namuose dažniausiai rodo daniškus kanalus, T.Pedersenas nemato priežasčių grįžti į Daniją.
„Gyvename Vilniuje ir esame tuo patenkinti. Daniją galiu aplankyti kada tik noriu. Iki jos – tik maždaug valanda skrydžio lėktuvu“, – kalbėjo verslininkas.
Nors T.Pedersenas Lietuvoje gyvena beveik dvidešimt metų, lietuviškai nekalba.
„Turbūt esu per didelis tinginys“, – juokėsi verslininkas.
Pastebėjęs, kad patys lietuviai skirtingai kirčiuoja kai kuriuos žodžius, miestų pavadinimus ir neranda tinkamų kompiuterijos terminų, mokytis lietuviškai danas nepanoro. Užsieniečiui akį rėžia tik tai, kad vis didėja atotrūkis tarp turtingų ir skurstančių žmonių.
„Tai nėra gerai, bet lietuviai neįtikėtinai kantrūs. Danijoje tai būtų neįmanoma – žmonės visada garsiai pasako, jeigu jiems kas nors nepatinka“, – sakė ekonomistas.
Užsienietis Vilniuje nepasigenda nieko, nors kartais jį erzina aptarnaujantis personalas: „Atrodo, kad įstaigose dirbantys žmonės viską daro lyg iš knygos, tačiau kartais reikėtų būti lankstesniems.“
Verslininkas Vilniuje jaučiasi lyg nedideliame provincijos mieste, kur išėjęs į gatvę visada sutinka ką nors pažįstamą.
„Man tai patinka. Kopenhagoje gatvėmis gali vaikščioti metų metus ir nesutikti nė vieno pažįstamo“, – tikino Lietuvą atradęs danas.
Užsieniečiai puoselėja kitokią darbo kultūrą
Lina Stankevičienė
„TMD Partners“ partnerė ir konsultantė
„Vis daugiau tarptautinių kompanijų įžengia į Lietuvą, o lietuviškos bendrovės aktyviai veržiasi į užsienio rinkas – profesionalių vadovų iš užsienio šalių ratas didėja. Tarptautinės kompanijos aukščiausio lygio vadovus čia siunčia pritaikyti pagrindinės kompanijos procesų, vertybių, veiklos modelio.
Lietuviško kapitalo kompanijos užsienio vadovams patrauklios, nes suteikia galimybę laisviau veikti, realizuoti save, įgyvendinti netradicines idėjas, kurias būtų sunkiau paversti realybe tarptautinėje korporacijoje.
Svarbu tai, kad aukšto lygio užsienio vadovai plečia Lietuvoje pažangią verslo ir organizacijų kultūrą. Žmogus vis labiau vertinamas ne vien kaip įrankis pelnui pasiekti, kuriama palanki socialinė ir emocinė aplinka darbuotojams, kad jie galėtų diskutuoti, atsiskleisti ir tobulėti.
Lietuvoje šie vadybos pokyčiai vyksta kur kas sparčiau nei vyko Skandinavijos ir Vakarų Europos šalyse, taigi neretai šie vadovai susiduria su pasipriešinimu, darbuotojų uždarumu, sindromu „mes žinome geriau“. Tad užsienietis vadovas turi pelnyti kolegų pasitikėjimą. Tačiau geroji praktika plinta – organizacinei kultūrai pasiteisinus vienoje šalies įmonėje, ji neretai perkeliama ir į kitas.“
