Tik maldos sugebėjo paguosti naujagimės išsižadėjusią motiną

Kristina patikino, kad motinos ieško ne tik dėl savęs, bet ir dėl jos pačios: „Noriu, kad atėjus laikui ji galėtų ramia sąžine numirti.“

1976 metų liepą Kristinos motina atsisakė mergaitės. Tuomet jai buvo vos penkios dienos. Kūdikių namuose augusi Kristina beveik neprisimena savo vaikystės. LRT laidai „Nacionalinė paieškų tarnyba“ K.Slobodskaitė papasakojo, kad prisimena, kaip vieną dieną auklė atvedė moterį, prisistačiusią Kristinos mama.

Mergaitę priglaudusi moteris taip norėjo vaikų, kad sudarė fiktyvią santuoką. Pusamžei moteriai tai buvo vienintelis būdas įsivaikinti.

Vis dėlto Kristinos ir įmotės santykiai nebuvo rožėmis kloti. Apie ją K.Slobodskaitė kalba šaltai.

„Buvo aišku ir šviesių dienų, bet daugiau tai... Nemylėjo manęs, buvo griežta. Ji aiškindavo, kad ją tėvas mušė, tai muš ir ji. Man sakė, kad muša mane, nes esu netikra. O aš tada dar nesupratau, kad esu įvaikinta“, - kalbėjo Kristina.

Vis dėlto ji yra dėkinga savo įmotei, nes tik šios moters dėka ji sutiko senolę, kurią iki šiol vadina močiute.

Kartą pas kineziterapeute dirbusią Kristinos įmotę atėjo senolė. Joms besikalbant moteris papasakojo, kad neturi gyvenamosios vietos, o augina iš globos namų paimtą mergaitę. Ši moteris priėmė Kristiną ir jos naująją mamą gyventi pas save. Nuo to laiko Kristina senolę ėmė vadinti močiute.

Kartu jos spręsdavo kryžiažodžius, vaikščiodavo į muziejus, keliaudavo po Sovietų Sąjungos šalis. Įmotei tokia draugystė nepatiko – Kristina dar nebuvo spėjusi baigti pirmos klasės, kai vieną dieną buvo suruošta kelionei į Kauną.

Įtarimų, kad ją auginanti moteris nėra jos mama, Kristinai kilo kiek vėliau. Kartą, lankantis kapinėse, ji ėmė apžiūrinėti šeimos paminklą. K.Slobodskaitė atkreipė dėmesį į savo įmotės gimimo datą. Ji susimąstė, kad ją auginusi moteris negalėjo jos pagimdyti.

Šis daug bylojantis faktas greitai išgaravo iš Kristinos galvos. Jį teko prisiminti, kai Kristinai suėjo 14 metų. Tuomet besitvarkydama tarp patalų ji rado savo biologinės motinos atsisakymo teisių į vaiką raštą. Iš jo buvo aišku, kad motina, vardu Liubovė, dukros atsisakė, nes ji buvo ne nuo sutuoktinio, o nuo meilužio. Dar Kristina sužinojo, kad turi dvi vyresnes seseris.

„Tai buvo pirmas kartas kai supykau ant tikros motinos. Galvojau, nebūtų palikusi, nekentėčiau“, - laidos kūrėjams sakė Kristina.

Žinodama visą tiesą paauglė surezgė išsigelbėjimo planą – pabėgti pas močiutę. Per daug nesileisdama į kalbas su įmote Kristina paskambino močiutei ir pasakė, kad grįžta. Pasiskolinusi iš draugės du rublius Kristina traukiniu iškeliavo į Vilnių. Nuo to karto įmotės ji daugiau nebematė, o močiutė po beveik septynerių metų sugrįžusią savo mažąją draugę priėmė išskėstomis rankomis. Kartu jos pragyveno iki pat senolės mirties.

K.Slobodskaitės jausmai biologinei motinai keitėsi ne kartą. Galų gale, ji pabandė susitaikyti su mintimi, kad dėl visko kaltas likimas ir mamos nereikia kaltinti.

„Galvojau, jeigu tu buvai bloga mama man, tai būk gera mama bent toms dviems mergaitėms. Jei ji joms gera mama, vadinasi, geras žmogus ir tiesiog taip susiklostė aplinkybės“, - guodė save Kristina.

Sužinojusi, kad „Nacionalinė paieškų tarnyba“ ją vešis į Vilnių, Kristina apsidžiaugė – tai geriausių atsiminimų miestas. Tačiau ta, kuri Vilniuje jos laukė, nebuvo taip gerai nusiteikusi.

Jekaterinos, vyriausios K.Slobodskaitės sesers, gyvenime Kristinos vardas atsirado kaip perkūnas iš giedro dangaus. Ji nežinojo, kad turi dar vieną seserį. Nors vaikystėje girdėdavo namie skambant Kristinos vardą, po kiek laiko jis išnyko.

„Per tiek metų nė pagalvot nepagalvojau...“ - tikino Jekaterina.

Po „Nacionalinės paieškų tarnybos“ skambučio Jekaterina iškart paskambino artimiesiems. Moteris išgirdo neįtikėtiną 37 metus slėptą istoriją. Ją išgirdusi Jekaterina tikino, kad negali mamos smerkti, bet negali jos ir suprasti.

Dar Kristinos sesuo papasakojo, kad atidavusi mergaitę į kūdikių globos namus Liubovė dar kartą tapo nėščia. Gimė pagrandukė Olga, tačiau ji neišgelbėjo griūvančios šeimos.

„Tėvas blogai padarė, kad neleido mamai auginti Kristinos. Būtų užauginusi.

Draugausim, nedraugausim su ja... Žiūrėsim. Pamatyt noriu. Tada ramiai gyvensiu“, - nedaugžodžiavo Jekaterina.

Pamačiusi prarastą seserį Jekaterina sustingo – Kristina neįtikėtinai panaši į mamą. Joms besikalbant paaiškėjo, kad jų mama ir dar dvi seserys gyvena Kijeve.

Paniškai bijanti skrydžių Kristina nedvejojo nė akimirkos. Dokumentus K.Slobodskaitė susitvarkė per savaitę.

Ruošdamasi susitikimui su gimdytoja Kristina apsvarstė du galimus scenarijus. Pirmuoju atveju ji, išvydusi savo biologinę motiną, išlies tiek metų besikaupusį pyktį.

„Labas, kaip gyvenasi, žinant, kad mane palikai?“ - toks būtų Kristinos pasisveikinimas su mama.

Daug metų su savo pykčiu dirbusi K.Slobodskaitė susikūrė ir kitokį galimą scenarijų – pažiūrėti į akis ir apkabinti. Juk ji negali labai pykti - ji augo puikioje atmosferoje, turėjo mylinčią močiutę.

„Tu važiuoji pas moterį, kuri tave pagimdė ir paliko ar tu važiuoji pas mamą?“ - paklausė laidos kūrėjai.

„Du viename. Net po tiek metų negaliu atskirti. Tikiuosi, kad išvažiuosiu kaip iš mamos, o ne iš tos, kuri mane paliko“, - vylėsi Kristina.

„Aš gyvenu su ta nuodėme, laikau ją savyje. Viduje tuštuma. Nežinau, kas dabar bus, kaip elgtis. Ilgai laukiau šito susitikimo, bet jaučiuosi visai sutrikusi. Kas bus toliau?“ - klausė Liubovė.

Ji laidai „Nacionalinė paieškų tarnyba“ papasakojo filmo scenarijui tinkančią savo gyvenimo istoriją. Liubai buvo vos 16 metų, kai tėvai suderėjo ją ištekinti už 7 metais vyresnio vyro.

17 metų Liuba pagimdė pirmagimę Jekateriną, dar po dviejų metų – Tatjaną.

„Nebuvo jokios meilės. Mano kelias buvo toks, kad geriau jau ištekėti. Tai buvo galimybė išeiti iš namų. Galvojau, jausmai ateis vėliau. Taip ir buvo. Kai pastojau atėjo jausmai, viskas buvo kaip ir normalu“, - atviravo moteris.

Liubovė pasakojo, kad jos šeimoje, kaip ir visose, buvo ir pykčių, ir meilės. Apie skyrybas ji niekada negalvojo. Liuba samprotavo, kad jei kiti gali gyventi šitaip, tai ir ji gali.

Vyras dirbo vairuotoju Vilniaus transporto parke. Vakarais pareidavo gerokai įkaušęs, tikindavo, kad tokios yra jų – vairuotojų – nerašytos taisyklės.

Moteris melsdavo jo negirtuokliauti, bet tai nedavė jokios naudos. Kartą Liubos vartą vyras buvo pašauktas dirbti pusmetį plėšiniuose. Tai tapo didžiausiu moters džiaugsmu ir vargu, nes tuomet sutiko Aleksandrą.

„Tai buvo tokia ūmi aistra. Lyg stogas nučiuožė! Prikrėčiau kvailysčių. Viskas dėl tos aistros... Nė vienam vyrui to nejaučiau, nes nieko kito neturėjau. Tarp mūsų su vyru viskas buvo vienoda. O čia kaip kine“, - prisiminė Liubovė.

Aleksandras žinojo apie nėštumą, bet jis buvo plevėsa. Jis išėjo, o Liubovė paskui jį sekti nė neketino, nes turėjo dvi dukras.

Vyrui sugrįžus iš komandiruotės reikėjo kažkaip pasiaiškinti. Tačiau Liubovė niekaip nerasdavo tinkamų žodžių, o ir jis vengė šios temos.

Liuba laukė bent mažo paskatinimo pasilikti vaiką. Tačiau reikalo ėmėsi Liubovės motina, kadaise dar paauglę dukrą ištekinusi už vyro. Ji ir šįkart tikino, kad padarys taip, kaip visiems būtų geriau.

„Kai pasakiau, kad laikas vykti į gimdymo namus, jis pasakė, kad jis su mano motina jau viską sutvarkė“, - prisiminė moteris.

Gimus mergaitei teisininkė Liubovei į rankas įkišo dokumentą, kuriuo motina turėjo atsisakyti naujagimės. Ginčytis moteris negalėjo, nes kitaip būtų praradusi kitas dvi dukras.

Dar teisininkė pasiteiravo, ar ji sutinka, kad mergaitė būtų pavadinta Kristina. Anot jos, buvo šeima, kuri norėjo auginti mergaitę tokiu vardu.

„Ligoninėje mane visi pasmerkė. Kai viskas baigėsi, visi metė savo darbus. Visiems buvo įdomu pažiūrėti, kaip aš išeinu viena, be vaiko. Žinoma, buvo labai gėda“, - tikino Liuba.

Tačiau gyvenimas tęsėsi. Ji grįžo pas vaikus, gyvenime vėl atsirado rutina ir viskas pamažu pasimiršo. Juolab, kad niekas niekada Liubovei neprikaišiojo dėl Kristinos. O gimus Olgai viskas grįžo į savo vėžes.

„Kartais prisimindavau Kristiną, bet suimdavau save į rankas, galvodama, kad ji turi kitą šeimą. Tik retsykiais pagalvodavau, kad gal ji norės mane susirasti, gal kada nors kas nors tokio nutiks šiame gyvenime.

Ne tiek laukiau, kiek tikėjausi, kad tai gali nutikti. Visuomet kažkodėl to bijojau. Nedrįsau apie tai net svajoti. Neturėjau net teisės to norėti. Tiesiog galvodavau apie tai.

Būna, išplaukia prisiminimai ir tada pagalvoju: kur ji? Kokia ji? Tada pasimeldžiu, kad duok Dieve, jai viskas būtų gerai. Štai taip ir nusiraminu“, - tarsi išpažintį sakė Liubovė.

Pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais Liubovė supirkdavo Gariūnuose parduodamus madingus rūbus ir veždavo traukiniu juos į Kijevo turgų. Iš pradžių ji dar pati prekiaudavo, o paskui parduodavo drabužius turguje dirbančioms moterims.

Per vieną tokią kelionę į Kijevą Liubovė susipažino su traukinio palydovu Andrejumi. Jiedu nuoširdžiai pasikalbėjo, Andrejus nunešė Liubos lagaminus iki viešbučio. Viskas tuo ir baigėsi. Bent jau laikinai.

Netgi atstumtas Andrejus nenuleido rankų. Budėdavo prie viešbučio durų ir laukdavo, kol Liubovė vėl pasirodys.

Vėliau jie ėmė susitikinėti. Pasimatymai baigėsi tuo, kad jiedu jau 20 metų. Daug jaunesnis už Liubovę Andrejus nerūko, negeria. Tai visai kitoks gyvenimas negu Liuba buvo pripratusi.

„Andrejus pasakė, kad aš simpatiška, žavinga... Man niekas to anksčiau nebuvo sakęs“, - paklausta, kuo ją sužavėjo Andrejus, atsakė Liuba.

„Aš ilgai neįstengiau suvokti, kaip buvo galima šitaip pasielgti. Kai žiūriu filmus ar laidas tokiomis temomis, man tai niekaip netelpa galvoje. Nenoriu nieko smerkti. Gal tokie laikai buvo... Tačiau jeigu būčiau jos vietoje, padėčiau savo dukrai, net jei likčiau be vyro“, - tvirtino antroji Liubos duktė Tatjana.

Jaunėlė Olga pridūrė, kad sužinojusi, jog Kristina ją surado, Liubovė labai jaudinosi, bijojo susitikti su kartą pamesta dukterimi. Iš baimės Liuba nepajėgė užmigti kelias dienas.

Ne mažiau susitikimo bijojo ir Lietuvoje gyvenanti Kristina. Ją kaustė baimė, kad motina jos gali išsižadėti antrą sykį.

Tačiau viskas praėjo daug geriau nei moterys galėjo tikėtis.

Į susitikimą su Kristina Liubovė atėjo kartu su Tatjana ir Olga. Vos pamačiusi savo biologinę mamą ir seseris Kristina nė nesusimąsčiusi puolė į jų glėbį.

Kone iškart Kristina kreipėsi į Liubą žodžiu „mama“, o Tatjaną ir Olgą meiliai vadino „sesutėmis“.

„Tai mano šeima. Jos visos tokios šaunios!“ - džiaugėsi Kristina, planuodama jau kitą susitikimą su seserimis ir mama.