Jis vogė žinomų firmų kostiumus ir kvepalus Vokietijos parduotuvėse, traukė grotuvus iš automobilių, už tai sėdėjo Vokietijos kalėjime. Elektrėnuose nudžiovė policijos komisaro rankinę, padirbęs jo parašą iš kortelės nusiėmė visus pareigūno pinigus.
Skaudžiausia 33 metų vyrui, kad jis negali matyti žmonos ir dvejų dar neturinčios dukrelės. Viskas – dėl nelemtų lošimų, alkoholio ir narkotikų.
„Jei surinkčiau viską, kas pralošta ir išleista narkotikams, turėčiau gražų namą už 300–400 tūkst. litų“, – nunarinęs akis prisipažįsta Kristaus amžiaus sulaukęs elektrėniškis.
Lošė nuo vaikystės
33-ejų Roberto (vardas pakeistas) nuodėmingas gyvenimas prasidėjo nekaltais vaikiškais lošimais. Būdamas 12 metų jis pradėjo retsykiais išgėrinėti.
Mokykloje ėmė praleidinėti pamokas, laiptinėse su draugais žaisdavo kortomis iš pinigų. Pradžioje lošdavo iš 10 ct, vėliau sumos didėjo. Vadinamieji „bankai“ augo iki 700 litų.
Vaikinas įsiskolino, slapstėsi nuo draugų. Yra ir lupti gavęs už skolas.
Tėvai labai rūpinosi Robertu. Gal net per daug. Kai kildavo sunkumų, visuomet jį traukdavo iš bėdos. „Tėvams gėda buvo už mane, vaikščiojo pas mokyklos direktorių. Buvau chuliganas. Petardos draugų gobtuvuose, klozete, kuris nuo smūgio sutrūko... Buvau banditas“, – prisipažino elektrėniškis.
Kaip tėvai dėl jo besistengė, jis nebaigė mokyklos. Devintoje klasėje po pirmo semestro pažymių knygelėje tarp semestro įvertinimų mirgėjo septyni dvejetai. Mokyklos pedagogai negalėjo ilgiau laikyti „bandito“.
Tuo metu Robertas lankė krepšinio treniruotes. „Man atrodė, kad nereikės matematikos. Maniau, kad valgysiu duoną iš krepšinio“, – teisinosi vaikinas. Jo ūgis – 188 cm.
Mulkindavo tėvus
16 metų jis pabandė narkotikų. Iš pradžių – tik vakarėliuose ir diskotekose, kad „be kompleksų prieitų prie panų“. „Maniau, kad atradau savo vaistą nuo visų baimių ir kompleksų“, – aiškino pašnekovas.
Tėvai pateikė ultimatumą – arba mokaisi, arba ieškai darbo. Robertas suskubo gelbėti patogų gyvenimą tėvų lizde – įstojo į technikumą. „Rinkausi bet kokią profesiją, nes ne sau. Net neatsimenu, kokia ji buvo. Niekada neprisiėmiau atsakomybės už savo gyvenimą“, – pripažino Robertas.
Jis lošdavo, vogdavo pinigus iš tėvų. Vaikino tėvas – tolimųjų reisų vairuotojas – uždirbdavo neblogus pinigus. „Doičmarkes“ dėdavo knygose. „Netyčia užuodžiau, pavogiau nemažą sumą. Bet kokia kaina siekiau to, ko norėjau“, – neslėpė elektrėniškis.
Nepraėjus nė metams, technikumas išmetė Robertą. Mama raudonuodavo prieš mokyklos vadovą. Priekaištaudavo sūnui, bet jam nerūpėjo. Norėjo gyventi lengvais pinigais, nenorėjo dirbti.
Policija irgi nedavė ramybės – kaltinimai dėl vagysčių, narkotikų prekybos jau sekiojo Robertą. „Man tai būdavo pragyvenimo šaltinis ir turėdavau pats ką vartoti“, – dėl narkotikų aiškinosi vyras. Pirmieji jo paragauti kvaišalai – amfetaminas, ekstazis ir „žolė“.
Policija jį sulaikė po pusės metų. Prekeiviai išsisuko administracine bauda. Roberto tėvai samdė advokatą – bijojo, kad sūnus sės į kalėjimą.
„Palošt, pavartot, pabaliavot – toks buvo mano gyvenimo būdas“, – pasakojo elektrėniškis.
Vagies krepšys – su folija
Išsisukęs iš Lietuvos policijos gniaužtų, jis pasekė savo draugų pėdomis. Jie iš Vokietijos parsiveždavo visokių vogtų daiktų – kvepalų, „Hugo Boss“, „Armani“ drabužių.
Į Vokietiją išvyko ir Robertas. Vogdavo ten kostiumus. Turėdavo specialius krepšius, į juos įsiūdavo folijos. Dėl folijos vartai parduotuvėse nepypsėdavo – jis saugiai prasinešdavo vogtus drabužius.
„Vokietijoje parduotuvių darbuotojai ne itin stebėdavo lankytojus, buvo neįprasta, kad kažkas vogtų. Vienas kostiumas – 1,2 tūkst. „doičmarkių“. Su krepšiu tris išnešdavau. „Doičmarkė“ – daugiau nei 3 litai buvo. Už pusę kainos parduodavau“, – neslėpė vagišius.
Ne tik kostiumai, bet ir kvepalai, magnetolos iš mašinų tapdavo Roberto grobiu. Viską vyras parduodavo Vokietijoje. Lietuvoje – tik vieną kitą daiktą, jei trūkdavo pinigų.
Pusę metų lietuvis Vokietijoje vagiliavo, kol jį pagavo pareigūnai. Atėmė pasą, kitą dieną ambasadoje pareikalavo, kad per 3 paras lietuvis paliktų Vokietiją. Tąkart vyras išvažiavo, bet tik trumpam. Netrukus jis ir vėl vagiliavo svečioje šalyje. Šįkart policija nebuvo tokia draugiška – Robertas Vokietijos kalėjime praleido 5 mėnesius.
Po 5 mėnesių jį deportavo į Lietuvą.
Apvogė policijos viršininką
Būdamas 25-erių Robertas pabandė heroino – vieną dieną pavartoja, kitą „pailsi“. Nė nepastebėjo, kaip praėjo 4,5 metų rūkant šį narkotiką.
Vokdavo heroinui. „Nenorėdavau jausti abstinencijos, kai nerasdavau vietos, jausdavau nerimą, sukdavo kojas, skrandį, skaudėdavo galvą, pykindavo. Viskas būdavo negerai. Vokdavau, atiminėdavau, su peiliu grasindavau. Radus silpnesnį, plėšdavom kartu, kad galėčiau jam suversti visą kaltę“, – pasakojo pašnekovas.
Nuo Roberto nukentėjo ir Elektrėnų policijos komisariato viršininkas. „Paėmiau jo rankinę. Jis buvo girtas. Disponavau jo parašu. Nuėmiau pinigų nuo kortelės. Tūkstantį su kapeikom išleidau. Daugiau ten ir nebuvo. Mes su juo susitarėm, mano tėvai susitarė“, – dėstė vyras.
Tėvai jį traukdavo ir traukdavo iš bėdų. Galiausia elektrėniškiui pagailo gimdytojų. Dėl jų aukštaūgis 2007 metais išvažiavo į Kėdainius gydytis nuo priklausomybės.
Pakartotinai jis gydėsi ir po trejų metų. Tąkart – Vilniuje. Gydydamasis susidomėjo sveikstančiųjų nuo priklausomybės judėjimu, dalyvavo likimo draugų konvente Kretingoje.
„Ten susipažinau su vilniete, irgi vartojusia. Nenorėjau grįžti į Elektrėnus. Pasilikau su ja Vilniuje. 2011 liepos 16 d. – mūsų vestuvės. Ispanijoje leidome medaus mėnesį“, – prisiminė Robertas.
Iš narkotikų – į nuosavą verslą
Žmona, jo žodžiais tariant, neprasta. Universitete moteris mokėsi ekonomikos, paskutinius egzaminus laikė Italijoje. Anot Roberto, dabar 5 metai, kai ji nebevartoja narkotikų. Moteris moka 5 kalbas, yra sukūrusi verslą. Ji veža medieną iš Ukrainos į Italiją. Kalba itališkai, ukrainietiškai, lenkiškai, lietuviškai ir rusiškai.
Nė 9 klasių nebaigusiam elektrėniškiui šalia tvirtos ir sumanios moters sunku jaustis vertingam. „Turėjau neoficialų darbą. Montavau pastolius. Bet grįžus iš Italijos man pasakė, kad darbo nebėra. Žmona jau laukėsi vaiko. Ėmiau save spausti: koks aš tėvas? Ką galiu duoti dukrai? Mano savivertė nukrito“, – pasakojo Robertas
Jis pradėjo lankytis klubuose, ieškojo pasitenkinimo, nusiraminimo, pradėjo vartoti narkotikus. „Elgiausi kaip beprotis“, – prisipažino elektrėniškis.
Žmona galiausia išvarė jį iš namų. Jis ir vėl šaukėsi tėvų pagalbos, apsistojo pas juos.
3 mėnesius vartojo kvaišalus. Nors sugebėjo rasti darbą ir dirbti, tai buvo pragaras, ne gyvenimas.
Jo ir vėl laukė reabilitacija.
Nuo savižudybės sulaikė mažylė
Po dar vieno nuopuolio, kai Robertas svaiginosi nuo praėjusių Kalėdų iki birželio, jis nuvažiavo į reabilitacijos centrą Meikštų dvare.
„Vis manydavau, kad vienas susitvarkysiu. Vogdavau, manipuliuodavau tėvų jausmais – prašydavau pinigų, neva kad nuvažiuočiau pas dukrytę, bet viską išleisdavau narkotikams. Net tėvystės pašalpa, kurią gaudavau“, – atviravo vyras.
Vartodamas jis galvojo apie savižudybę. „Dukra mane sulaikė. Mergaitei metai ir 7 mėnesiai. Tėvai gimtadieniui atvežė jos nuotraukų iš Italijos. Tuoj bus metai, kaip dukters nemačiau“, – graudinosi Robertas.
Meikštų dvare jis sparčiai sveiksta, daug geriau jaučiasi, mato savo klaidas. „Dar negaliu pasirūpinti savimi, kaip galėčiau pasirūpinti dukra?“ – apie ankstyvą išėjimą iš reabilitacijos centro svarstė pašnekovas.
Po poros mėnesių jis galės važiuoti į išvykas, tuomet būtinai nuvažiuos pas dukrą. „Turiu dėl ko gyventi, ji – didžiausias mano motyvas. Išleidau žmogutį į šitą pasaulį, turiu ja pasirūpinti. Jei ne ji, nemanau, kad čia būčiau“, – dėkingumo vaikui neslėpė tėvas.
Jis džiaugiasi, kad gali gydytis Meikštų dvare. Sako, kad tik kartu su tokio pat likimo žmonėmis gali kapstytis iš priklausomybės.
