Nepatiklios šio vaikino akys ir truputį netvarkingi drabužiai išdavė, kad jo gyvenimas nėra visiškai įprastas. Ir tai yra tiesa. Visi trys autobusu važiavę žmonės – alkoholikai. Gaila, tačiau du vos ant kojų stovintys piliečiai to dar nesuvokė ir nešini pigaus vyno buteliais, nukulniavo gerti toliau. O visiškai blaivus 26 metų vaikinas atvirkščiai – tą žinojo ir skubėjo į anoniminių alkoholikų susirinkimą.
Jam įkandin nuėjo ir šių eilučių autorė – savaitgalį į anoniminių alkoholikų susirinkimą buvo kviečiami atvykti visi, kuriems įdomu sužinoti apie tokius susibūrimus.
Kas tai per susirinkimai ir kokie žmonės ten eina? Anoniminių alkoholikų (AA) grupė „Versmė“ šventė grupės įkūrimo 20 metų jubiliejų. Šventinio renginio pradžioje įvyko atviras susirinkimas, kurio tikslas supažindinti visuomenę su Anoniminiais alkoholikais.
Anoniminiai alkoholikai – tai vyrų ir moterų draugija, kurie dalijasi savo patirtimi, jėgomis ir viltimi, norėdami padėti sau ir kitiems sveikti nuo alkoholizmo. Jų pagrindinis tikslas – būti blaiviems ir padėti kitiems alkoholikams pasiekti blaivybę.
Paliko spragų atmintyje
Jau minėtas jaunuolis iš autobuso - Vytautas, pasirėmęs galvą sėdėjo salės gale. Jis jau penkiasdešimt dienų yra visiškai negėręs. Tačiau užteks vienos taurelės ir jis nugrims į tokias daugiadienes, apie kokias net sunku pagalvoti.
Pavyzdžiui, Vytautas savo gyvenime neprisimena beveik pusmečio periodo - vienos vasaros ir rudens. Neprisimena, nes kiekvieną dieną gerdavo pigų, tačiau labai stiprų alų arba „rašalu“ vadinamą vyną. „Po dvi tokias bonkes, ir jau būdavo gerai“, - aiškino vaikinas. Jis neturėjo nei kur gyventi, nei pinigų - nieko. Neturi ir dabar - jis pasakojo, kad prie materialių vertybių nėra prisirišęs.
Vytautui skaudžiausia, kad daugiau nei penkerius metus pragėręs - nuo dvidešimties - jis pragėrė ir savo socialinius įgūdžius. Buvo akivaizdu, kad į susirinkimą atėjusią naują narę jam užkalbinti buvo sunku.
Tačiau užkalbino ir Vytautas papasakojo, kad jį alkoholis visiškai užvaldė kai jis buvo paauglys. Pinigų jis gaudavo elgetaudamas ir vilniečiams pasakodamas taip gerai žinomas istorijas apie tai, kad trūksta keleto litų buteliui. Žmonės nemeluojančiam vaikinui pinigų duodavo.
Jaunuolio svajonė - pratęsti studijas universitete, kurias teko nutraukti dėl pastovaus išgėrinėjimo.
Išgerti patikdavo visada
„Nežinau, kodėl aš alkoholikė, gal dėl to, kad tėvas buvo girtuoklis, gal dėl aplinkos kurioje užaugau? O gal dėl to, kad man visada patikdavo išgerti?“, – džiaugsmingai sveikstančia prisistatė Birutė.
Pirmą kartą ji pasigėrė 11 klasėje, per Naujųjų metų vakarėlį. „Visada gėriau su berniukais ir dar daugiau. Jeigu jie norėjo šokti ir dingdavo nuo stalo, aš likdavau sėdėti. O tuomet – greitai – most vieną taurelę, most antrą – kad man daugiau būtų“, – tai prisiminusi rankomis skėstelėjo Birutė.
Ji pasakojo, kad jai visuomet patikdavo išgerti. Ne tik paragauti alkoholio, tačiau nusigerti visiškai. Tai išryškėjo sukūrus šeimą.
„Atrodo ryte kaip normalus žmogus išeini į darbą, o vakare grįžti vaikščiodamas virvele. Kam tai galėjo patikti? Nepatiko nei vyrui, nei vaikams. Nuolat prižadėdavau, kad nebegersiu ir tikrai pati tikėdavau tuo, ką sakau. Bet man nieko neišeidavo, tik ateidavau iki darbo – iš karto pasiberdavo siūlymai išgerti alaus ir panašiai. Visi geria ir aš geriu. Aš niekada nesuprasdavau kodėl šeima ant manęs pyksta. Kartais išgeriu – kas čia tokio?“, – ką daranti blogai anuomet nesuprato Birutė.
Ji suprasdavo, kad kažkas vyksta ne taip darbe ir šeimoje. Ji kartais atkreipdavo dėmesį, kad išgeria daugiau nei kiti kartu geriantys žmonės - tiek vyrai, tiek moterys. Kartais Birutei šmėkstelėdavo mintis, kad reikėtų nustoti tiek daug gerti. Tačiau, kad reikėtų visiškai nustoti – niekada.
„Aš dariausi niekuo – nebuvau žmogumi, nebuvau moteris. Man neužtekdavo išgerti, man reikėdavo visiškai nusigerti. Kai prasiblaivydavau, aš baisiai pergyvendavau dėl to ką darau. Galvodavau, kad reikia negerti stiprių gėrimų, todėl gerdavau sausą vyną. Tačiau nieko man neišeidavo – aš tiesiog užsikabindavau už vyno, o paskui man reikėdavo dasimušti ir išgerti degtinės. Jeigu išgerdavau, man būtinai reikėdavo visiškai nusigerti tam, kad rezultatas būtų aiškus“, – pasakojo 16 metų nebegerianti moteris.
Matė mirštančius draugus
„Aš galvodavau, kad aš ne toks kaip visi – vienas degradavęs, kito gyvenimas sulaužytas – aš tai su mama gyvenu, man viskas gerai. Aš tiesiog gėriau ir nesusigaudžiau kas su manimi vyksta. Netyčia vedžiau vienoje psichiatrinėje sutiktą moterį, kuri buvo vaistų poveikyje. Aš mačiau, kad jeigu aš geriu, tuomet kai mirs mama, aš buityje juk nieko nemokėsiu daryti“, – vestuvių priežastį atskleidė kaunietis Arvydas.
Tačiau vyras pradėjo galvoti apie savo gyvenimo kelią, kai pradėjo mirti jo sugėrovai. Vieni pakankamai jauname amžiuje mirė dėl visiško prasigėrimo, kiti žuvo automobilių avarijose, dar kiti – nusižudė.
Arvydas pasakojo, kad potraukį svaigintis jautė nuo pat vaikystės. Anksti su kiemo draugais pradėję rūkyti, taip pat jie uostydavo klijus ir dažus. Prasidėjus gėrimui, Arvydas su savo sugėrovais prie kiosko gerdavo odekoloną.
„Sesuo būdavo mano autoritetas. Dėl ko? Ji turėjo vedėjos pareigas, reiškia, aš galėdavau išprašyti pinigų ir nusipirkti išgerti“, – sakė Arvydas. Sesuo ir nuvedė Arvydą į anoniminių alkoholikų susirinkimą.
„Pažiūrėjau į tuos žmones ir pagalvojau – jeigu jie gali, tai ir aš galiu. Juk aš ne koks kvailys, jeigu prie bonkės sugebėjau priprast, sugebėsiu ir baigti gerti“, – aiškino septyniolika metų nebegeriantis Arvydas.
Daugiau informacijos apie anoniminių alkoholikų draugijas ir teikiamą pagalbą galite rasti čia.
