Knyga „Atkąstas obuolys: prisiminimai apie mano gyvenimą su Steve‘u Jobsu“ („The Bite in the Apple: A Memoir of My Life With Steve Jobs“) Amerikos knygų lentynose turėtų pasirodyti spalio 29 dieną.
Ch.Brennan ir S.Jobsas susipažino 1972 metais. Tuo metu jiedu mokėsi Kalifornijos universitete. Pora penkerius metus palaikė artimus santykius.
Negalėjo gyventi vienas be kito
1977 metais S.Jobsas išsinuomojo namą Kupertino mieste ir apsigyveno jame su Chrisann ir savo geriausiu draugu Danieliu Kottke. Jis buvo kompiuterių inžinierius ir vienas iš pirmųjų „Apple“ bendradarbių, kai kompanija tik pradėjo savo veiklą.
Steve‘as sakydavo Chrisann, kad jis dažnai sapnuoja kitą savo gyvenimą, kuriame per Antrąjį pasaulinį karą jis buvo pilotu. Taip pat papasakojo, kaip kartą vairuodamas automobilį labai norėjo patraukti į save vairą tarsi lėktuvo šturvalą – buvo pasiruošęs pakilti. O po to pats juokėsi iš to.
Iš pažiūros, Steve‘as buvo labai paprastas, niekuo neišsiskiriantis iš minios vyras. Kaip ir kiti keturiasdešimtmečiai, jis taip pat mėgo garsiai klausyti džiazo trombonininko Tommy Dorsey, klarnetininko Benny Goodmano ir pianisto Counto Basie įrašų. Per pirmąjį „Apple“ surengtą vakarėlį jis šoko taip, tarsi būtų atkeliavęs iš ketvirtojo dešimtmečio.
„Steve‘as buvo jaunas vyras iš kito laikmečio, mąstė paprastai, teisingai arba neteisingai“, – sakė Ch.Brennan. Tačiau, anot jos, 1977 metais mylimasis ėmė keistis neatpažįstamai. Tuo metu „Apple“ populiarumas kilo kaip ant mielių.
Tai buvo maždaug tuo metu, kai Steve‘as, Chrisann ir Danielis persikėlė į Kupertiną. Jie gyveno keturių miegamųjų name, netoli pirmojo „Apple“ biuro.
Steve‘as iš karto įspėjo savo draugę, kad nenorėtų nuomotis namo tik dėl jų abiejų. Jo nuomone, Danielio buvimas padės sumažinti įtampą, kuri vis dažniau atsirasdavo tarp įsimylėjėlių.
„Mūsų santykiai būdavo tai aistringi, tai šalti. Mes negalėjome gyventi vienas be kito, tačiau neretai ir nuobodžiaudavome būdami drauge. Aš pasiūliau Steve‘ui bent trumpam išsiskirti, bet jis pasakė, kad negali prisiversti to padaryti. Žinoma, man buvo malonu tai girdėti, – pasakojo Ch.Brennan. – Steve‘as nenorėjo, kad mes gyventume viename kambaryje. Sakė, kad pats nuspręs, kada jam reikėtų imtis šeiminės atsakomybės. Man buvo skaudu girdėti šiuos žodžius, bet paskui pagalvojau, kad jis teisus. Mums abiems reikėjo laisvės ir pasirinkimo pojūčio. Todėl ir toliau taip gyvenome.“
S.Jobsas tiesiog dievino tantrinį seksą
Kai trijulė atsikraustė į namą, S.Jobsas užėmė miegamąjį priekinėje namo dalyje. Jis visada norėdavo būti pirmas ir priekyje, kaip ir prie vairo ar šturvalo. Jis visada lenktyniaudavo dėl geriausios pozicijos. Bet nutiko taip, kad Chrisann išsirinko geriausią miegamąjį. O Danielis buvo gana keistas žmogus: jis pasiklojo ir miegojo tiesiog ant grindų svetainėje, už savo pianino.
Tačiau po mėnesio Steve‘as stvėrė Chrisann su visais jos daiktais į glėbį ir išnešė iš jos kambario. S.Jobsas netikėtai suprato, kad Chrisann atiteko geriausias kambarys su vonia ir išėjimu į vidinį kiemą. Steve‘as mokėjo už nuomą, todėl galvojo, kad jis turi teisę gyventi tame kambaryje, kuriame nori. Nors jis pasielgė negražiai, gal net žeminančiai, tačiau pora ir toliau gana dažnai leisdavo naktis viename kambaryje.
Steve‘as švelniai glamonėdavo Chrisann krūtis, ištepęs jas lubrikantu. Pasklisdavo jazminų kvapas, kuris moteriai visada primindavo vasaros pradžią. Krūtys tapdavo kvapnios ir slidžios, todėl glamonėjant slysdavo iš vyro rankų. Tada jis dar labiau susijaudindavo, stipriau spustelėdavo rankomis krūtis, kol nebeišlaikydavo ir bespalvis skystis trykštelėdavo ant moters veido, kaklo, krūtinės...
Po kiek laiko ji išgirsdavo: „Ačiū, tau, mieloji.“ Ir švelniai priglusdavo lūpomis prie jos skruosto. „Jis tiesiog dievino tantrinį seksą. Mes mylėdavomės audringai ir aistringai. Užtat net ir praėjus 15 metų jis netikėtai paskambindavo man ir padėkodavo už tas naktis. Tuo metu Steve‘as jau buvo vedęs, todėl man belikdavo tik pagalvoti: „Iš tikrųjų mūsų intymūs santykiai buvo ypatingi. Jis buvo nepaprastai seksualus vyras!“
Padėjusi telefono ragelį, moteris dar kurį laiką stovėdavo kaip įbesta ir svarstydavo: „O gal Steve‘as nori mane susigrąžinti?.. Bet kodėl jis paskambino dabar?“
Pakilimai įkvėpdavo S.Jobsą, o kritimai būdavo labai skausmingi
Tačiau moteris, gyvendama su Steve‘u Kupertine, įsivaizdavo visai kitokį gyvenimą. Nors jie dažnai kartu pusryčiaudavo, neretai praleisdavo kartu puikius vakarus, tačiau Chrisann kažko trūko. Jie buvo emociškai gana artimi, tačiau moteris nelaikė tų santykių rimtais.
„Mūsų santykiai buvo panašūs į žaidimą „Gyvatė ir laiptai“, kur Steve‘as buvo pagrindinis žaidėjas (tai – vaikiškas žaidimas, kur gyvatė juda kvadratais, jei pasiekia kvadratą laiptų pradžioje, akimirksniu pakyla aukštyn, jei viršuje – taip pat akimirksniu nukrenta žemyn). Pakilimai įkvėpdavo S.Jobsą, o kritimai būdavo labai skausmingi. Tačiau Steve‘as nemėgo laikytis žaidimo taisyklių. Jis žaidė tik dėl to, kad laimėtų. Ir laimėtų bet kokia kaina“, – sakė „Apple“ įkūrėjo draugė. Moteris žinojo, kad palaikyti tvirtus santykius – ne vieno žmogaus darbas, tačiau iki šiol negali suprasti, kodėl jų meilė taip greitai subyrėjo į šipulius.
Steve‘as ir Danielis kasdien išvykdavo į „Apple“ biurą, o Chrisann likdavo viena namuose. Moteris labai išgyveno ir nusivylė, kai ilgai nebuvo įkvėpimo. Ji nusprendė, kad bus dailininkė, tačiau neturėjo supratimo, nuo ko pradėti. Todėl, kai jos draugė Ellen pasisiūlė padėti įsidarbinti padavėja Palo Alto miesto restorane, Chrisann nedvejodama sutiko.
Jai norėjosi būti tarp kitų žmonių, užsidirbti pinigų ir bent trumpam atitrūkti nuo Steve‘o ir Danielio. Jai norėjosi savo gyvenimo ir galimybės bet kuriuo momentu išsikraustyti iš tų namų. Ji tikėjosi, kad bendraudama su kitais žmonėmis išsiaiškins, kas jai įdomu ir ko ji nori. Galvojo, kad tada pasikeis ir jos santykiai su Steve‘u. Galų gale, jei tektų išsiskirti, neprapultų užsidirbusi pinigų.
Tačiau to pasiūlymo teko atsisakyti, nes Chrisann neturėjo automobilio ir galimybės kasdien važinėti į Palo Altą.
Таip Chrisann ir pateko į „Apple“: rytais jie trise važiuodavo į darbą viena mašina, o po darbo, jei su Steve‘u neturėdavo bendrų planų vakare, ji grįždavo namo pėstute.
Tuo metu kompanija užėmė apie tūkstantį kvadratinių metrų plotą ir buvo padalyta į tris atskiras patalpas: surinkimo skyrių, tyrimų ir naujausių technologijų išradimo laboratoriją bei vieną didelį biurą, kuriame visi ir sėdėjo. Moteris dirbo kompanijos surinkimo skyriuje. Jai tas darbas nebuvo prie širdies, tačiau liūdėti neleisdavo jos kolegų Richardo Johnsono ir Bobo Martinengo šmaikštūs pokštavimai.
Vis dėlto po kiek laiko Chrisann spjovė į surinkėjos darbą ir pradėjo dirbti piešimo mokytoja vietos mokykloje, kuri buvo pakeliui tarp „Apple“ biuro ir namų.
Aktyviai metėsi į budizmą
„Kai mudu neturėdavome bendrų planų vakare, o taip nutikdavo vis dažniau ir dažniau, Steve‘as grįždavo namo labai vėlai. Tada žadindavo mane, norėdamas pasikalbėti arba mylėtis. Bet būdavo naktų, kai Steve‘as norėdavo tik pasikalbėti. O tai reiškė, kad jis lankėsi pas japonų zen budizmo meistrą Kobuną Chino Otogawą, kuris gana ilgai buvo S.Jobso sielos ganytoju.
Kartais Chrisann prabusdavo ir aptikdavo Steve‘ą tylioje ekstazėje, kalbantį užuominomis ir simboliais, ir puikiai kopijuojantį Kobuno kalbėjimo manierą. „S.Jobsas daug kartų man kartojo, kad bus apdovanotas „penkiomis deimantinėmis gėlėmis“. Jis tiesiog švytėdavo tai sakydamas. O aš tuo metu mėgindavau atspėti, kas slypi po tuo simboliu“, – sakė moteris. Praėjus keliems apmąstymų mėnesiams Ch.Brennan nusprendė, kad tos deimantinės gėlės – tai penki skirtingi žmonės, kuriems Steve‘as padės tobulėti.
„Kai po kiek laiko Steve‘as vėl užsiminė apie deimantinę gėlelę, jis palietė mano nosį, tarsi būtų norėjęs pasakyti: „Tai tu!“ Tačiau vėliau tų gėlių atsirado trys, paskui – dar dvi. Man buvo labai įdomu, o kas tie likusieji“. Anot jos, tai buvo savita kalba tarp Steve‘o ir Kobuno. Tokiu būdu jis suteikė galimybę S.Jobsui jaustis aukščiau už kitus.
Tačiau Ch.Brennan tvirtino, kad ji visai nenorėjo būti viena iš tų „deimantinių gėlelių“, nes nesuprato jos paskirties. Todėl jautėsi nejaukiai, galvodama, kad Steve‘as vėl ketina įtraukti ją į nežinia kokius bandymus. Juk prieš kelerius metus S.Jobsas jau mėgino surengti jai rėkimo terapiją. Tada abu išbandė narkotikų LSD poveikį. Apkvaitęs Steve‘as liepė kad Chrisann rėkti: „Tėte, mama, tėte, mama!“
Chrisann tvirtinimu, S.Jobsas mėgdavo kartoti, kad jis yra tinginys. „Jis dirbdavo kaip maniakas, paskui atlošdavo galvą, užsimerkdavo ir užtraukdavo: „Aš viso labo pats didžiausias tinginys šioje žemėje.“ Maždaug tik po dešimto šio priedainio supratau, kad taip jis sėmėsi įkvėpimo. Apimtas įkvėpimo jis galėdavo kalnus nuversti.“
Tačiau Ch. Brennan galvojo, kad vis dažniau ji jam būdavo reikalinga tik dėl naktinių pokalbių – lyg tarp mokytojo ir moksleivės. Tiesa, mergina jo klausydavosi pusiau snausdama. Nors kai kas iš to, ką jis kalbėjo, buvo iš tikrųjų įdomu, tad ji džiūgavo, kad Steve‘as norėdavo su ja pasidalyti. Vis dėlto S.Jobsas visada pirmiausia jai buvo meilužis, o ne guru.
Siekė būti lyderiu menkindamas kitus
„Kartą mes su Steve‘u namuose surengėme vakarėlį. Pasikvietėme jo artimiausius bendražygius. Tarp jų buvo ir Billas Fernandezas, Steve‘as Wozniakas ir, aišku, Danielis bei jų draugės“, – pasakojo Chrisann. Tačiau jai ilgam įstrigo ne vakarėlis, o kitos dienos rytas.
Vos prabudęs Steve‘as apsidairė aplink ir pašnibždomis paklausė: „Ką dabar darysime su „tuo“? Chrisann iš karto suprato, ką jis norėjo tuo pasakyti, ir užkišo savo ranką jam už apatinių. Steve‘as tvirtai prispaudė jos ranką savąja. Tik tada moteris susiprotėjo, kad reikėtų išsikviesti namų tvarkytojus, jog šie išplautų kalnus nešvarių indų. Mat S.Jobsas negalėdavo pakęsti, ir, aišku, mylėtis, kai namuose – didžiulė netvarka.
Pats Steve‘as niekada neplaudavo indų. Jis galvojo, kad tai – moters darbas. Todėl jo mergina turėtų tuo pasirūpinti. O jis tuo metu galėtų sutelkti dėmesį ties daug svarbesniais darbais. Tačiau, kai Chrisann atsisakė būti jo patarnautoja, namus sutvarkydavo iš agentūros iškviesti žmonės.
Praėjus kelioms savaitėms po šio vakarėlio Steve‘as ėmė priekaištauti Chrisann, kad turi daug raukšlių ant kaktos. „Turiu airiško ir prancūziško kraujo, todėl paveldėjau puikią odą“, – tvirtino S.Jobso draugė. Tiesa, moteris neslėpė, kad kai plastikos chirurgas šiek tiek pakėlė antakius, netrukus atsirado daugybė smulkių raukšlelių apie akis.
„Užkliuvo jam ir mano motina, kuri turėjo įprotį raukšlėti kaktą. Man niekada nepatiko šis motinos įprotis, bet dar labiau nepatiko, kad taip kalbėjo mano vaikinas. Aš ne iš tų moterų, kurios liguistai išgyventų dėl savo išvaizdos. Stengiausi atrodyti natūraliai, tačiau Steve‘as mane pribloškė. Iki tol visada jam patikdavau, o dabar jau ne? Aš verkiau iš nuoskaudos ir nenorėjau to pripažinti. Tik vėliau supratau, kad menkindamas kitus jis nori būti lyderiu“, – tvirtino Chrisann.
Su restorano darbuotojais elgdavosi kaip tironas
Didėjant „Apple“ populiarumui, augo ir Steve‘o pasitikėjimas savimi. Atrodė, kad jiedu tobulėjo paraleliai. Tačiau išvien su Steve‘o sėkme dažnėjo ir jo išsišokimų. Ir jie nebuvo nekalti, kaip galėjo atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Greičiau priešingai – iš anksto apgalvoti, kandūs ir įžeidžiantys. „Prisimenu, kaip vakarieniaujant restorane jis tyčiojosi iš darbuotojų. Užsakant patiekalus padavėjas perklausė: „Du“, o Steve‘as atšovė: „Ne, penkiolika!“, leisdamas suprasti, kad neuždavinėtų kvailų klausimų“, – sakė Ch.Brennan.
Didėjant „Apple“ apyvartai ir atsiradus daugiau pinigų, pora vis dažniau užsukdavo į restoranus, tačiau Steve‘as su aptarnaujančiu personalu elgdavosi kaip tironas. Įdomu tai, kad S.Jobsas visą laiką užsisakydavo tą patį patiekalą. Tačiau kiekvieną sykį garsiai skųsdavosi, kad patiekale mažai padažo, kad patiekalas per riebus, nusūdytas, neskanus. Jis norėjo, kad restorane visi žinotų, jog „tapetų klijų“ padavė ne tik jam, bet ir visiems kitiems. Jis be jokio reikalo užsipuldavo restorano darbuotojus aiškindamas, kaip jie turėtų elgtis. Nurodinėdavo, kad jie pasirodytų tik tada, kai jam jų prireiks. Steve‘o išpuoliai buvo nekontroliuojami ir jis negalėdavo sustoti.
„Tikriausiai žmogus turi būtų truputį kvaištelėjęs, kad būdamas 22 metų pasiektų tokios sėkmės karjeroje“, – sakė Ch.Brennan. Anot jos, Steve‘as buvo neįtikėtinai prieštaringas: dosnus, tačiau sunkiai susitvarkydavo su savo didėjančia šlove ir įtaka. Galima sakyti, jis buvo teigiamas despotas. Vienas iš jo išskirtinių bruožų – siekimas būti tobulu. Tačiau tai jis naudojo kaip ginklą, nes norėjo, kad ir kiti tobulėtų. O jei žmogus nepateisindavo jo lūkesčių, jausdavosi prastai ir tyčiodavosi iš jo.
„Aš buvau pirmoji jo mergina ir geriausiai žinau, ką reiškia, kai artimas žmogus tau tampa priešiškas. Tada ir supratau, kad mums nebe pakeliui, – sakė Chrisann. – O dar taip neseniai jis žavėjosi mano grožiu, sakė, kad myli. Galvoju, kad būtent dėl tos priežasties jis ir paskambino man po 15 metų ir prisipažino, kad jis nė su viena moterimi nepatyrė to, ką išgyveno su manimi. Tačiau ne tik jis, bet ir aš tomis meilės naktimis „išsijungdavau“, atrodydavo, kad dar akimirka ir neteksiu sąmonės. Kai mes mylėdavomės, mano širdis apmirdavo. Aš, kaip ir jis, nebepajėgdavau ištarti nė žodžio, galvodavau, tuoj tuoj užtrokšiu.“
Tačiau kad ir kaip Chrisann stengėsi prisiderinti prie Steve‘o pasikeitusio elgesio ir charakterio, ji vis neįtikdavo. Ir netrukus suprato, kad tai – beprasmiška.
Jiedu išsiskyrė 1977 metais. Tuo metu Chrisann jau laukėsi kūdikio. S.Jobsas kelerius metus atkakliai neigė, kad gimusi mergaitė vardu Lisa – jo duktė. Net ir tada, kai 1979 metais atlikus DNR tyrimą mėgino paneigti savo tėvystę. Jis bylinėjosi teismuose įrodinėdamas negalintis turėti vaikų.
Nepaisant to, sukandęs dantis 1983 metais jis duodavo Ch.Brennan po 500 JAV dolerių per mėnesį mergaitės išlaikymui. Tačiau savo interviu žurnalui „Time“ pareiškė, kad jos „tėvu galėjo būti 28 proc. Valstijų vyriškos lyties atstovų“.
Dabar Lisa Brennan-Jobs – dailininkė ir grafikos dizainerė. Ji gyvena Kalifornijoje. Mergina baigė Harvardo universitetą, ten įgijo žurnalistės specialybę. Lisos mokslus apmokėjo S.Jobsas.
Parengė Sniegė Pilypienė
