Moteriai šis kvapas patiko, nes jos vardas Eglė. Be palydos iš Prancūzijos į Lietuvą atvykęs neregys kvepalų kūrėjas linktelėjo galva: „Malonu tai girdėti, Egle.“
Neregio G.Peltier ir E.Jokužytės pažintis prasidėjo elektroniniais laiškais. Moteris yra socialinio projekto „Kvapų pasaulis neregiams“ sumanytoja ir ieškojo žmogaus, kuris būtų įdomus aromatų kūrimo paslapčių besimokančiam jaunimui su regos negalia.
„Mano draugė, kuri gyvena Prancūzijoje, pažinojo žmogų, kuris galėtų būti pavyzdys, kaip, nepaisant negalios, galima siekti savo svajonių.
Taip prasidėjo mano susirašinėjimas su Galiu. Pamaniau, kad būtų smagu jį pasikviesti į Lietuvą ir supažindinti su projekte dalyvaujančiais neregiais ir silpnaregiais“, – sakė Eglė.
Derindama prancūzo kelionės detales moteris pirmiausia pasidomėjo, ar bus jį lydintis asmuo. Neregys patikino, kad vedlys nėra būtinas ir į Lietuvą jis atvyks vienas.
„Apie Lietuvą žinojau vienintelį dalyką – kad ji yra Europoje.
Tai kiek gąsdino, bet tėvas nuo pat mažens ragino mane keliauti.
Jis mokė, kad tai geriausias būdas pažinti pasaulį. Nekėliau sau klausimo – važiuoti ar ne, man užteko žinoti, kad galiu tai padaryti“, – šyptelėjo aromatų kūrėjas.
Galio kelionė į Lietuvą prasidėjo Monpeljė mieste, kuriame jis turi nedideles kvepalų dirbtuves. Pasiekęs Paryžių neregys lėktuvu skrido į Frankfurtą prie Maino, o iš jo – į Vilnių. Kelionė truko beveik dešimt valandų.
„Kuo buvau arčiau Lietuvos, tuo malonesnius žmones sutikau“, – įžengęs pro atvykimo vartus pasidžiaugė prancūzas ir angliškai padėkojo jį palydėjusiam vaikinui.
Keliauti vienam Galiui nėra sudėtinga. Nuo pat vaikystės tėvai jį mokė būti savarankišką ir kuo daugiau visko daryti pačiam.
„Regėjimo netekau būdamas devynerių. Nuo gimimo progresavo reta liga, todėl ir aš, ir mano tėvai žinojome, kad vieną dieną negalėsiu matyti.
Ruošėmės tam, bet prireikė laiko, kad ir aš, ir mano šeima susitaikytume su negalia“, – neslėpė G.Peltier.
Dieną, kai apako, pasikeitė ne tik jo, bet ir šeimos gyvenimas. Motina, tėvas ir trejais metais jaunesnis brolis kartu su Galiu daugelio dalykų mokėsi iš naujo.
Motina greičiau susitaikė su jo negalia, tėvui prireikė daugiau laiko.
„Nesakysiu, kad tai buvo lengvas metas. Ypač kai esi vaikas, dar tik mokaisi pažinti pasaulį ir staiga netenki galimybės jį matyti.
Bet neužsisklendžiau, pradėjau lankyti neregiams skirtą mokyklą.
Ten įgijau ne tik žinių, bet ir pasitikėjimo savimi“, – savo gyvenimo istorija dalijosi prancūzas.
Galis puikiai žino, ką išgyvena regėjimo netekę žmonės, todėl drąsiai kalba apie savo patirtį. Kartą laiptinėje jį užkalbino namą remontuojantis statybininkas. Darbininkas prisipažino, kad jau kurį laiką stebėjo Galį, tačiau vis nesiryžo pradėti pokalbio.
„Jis paklausė manęs, kaip galėtų padėti savo broliui ūkininkui, kuris neseniai prarado regėjimą ir yra labai prislėgtas. Pasakiau, kad susitaikyti su negalia reikia laiko, mažiausiai metų, o kartais ir daugiau.
Dažniausiai vien šeimos narių pagalbos neužtenka, reikėtų kreiptis į specialistus. Po kurio laiko sužinojau, kad neregys ūkininkas lankosi pas psichologą ir jo dvasinė būklė gerėja“, – pasakojo Galis.
Būdamas paauglys jis svajojo būti psichologu, bet perskaitęs kelias knygas apie kvepalus susidomėjo jų kūrimu. Norą tapti aromatų kūrėju sustiprino kelionė į Graso mieste įsikūrusį kvepalų muziejų.
„Ten buvo galima patiems pagal jau užrašytą formulę sumaišyti aromatus. Man tai buvo pirmas susidūrimas su kvapiosiomis medžiagomis. Būtent tame muziejuje supratau, kad kvepalų kūrimas gali būti mano ateitis, mano amatas“, – sakė jis.
Galis stačia galva nėrė į kvepalų kūrimo mokslus. Baigęs mokyklą atliko praktiką parfumerijos namuose, o sulaukęs 21-erių įkūrė savo įmonę.
„Kai dabar prisimenu praeitį, suprantu, kad tuo metu buvau truputį išprotėjęs. Bet man reikėjo ko nors imtis – bijojau nieko neveikti.
Nežinojau, kaip į mane reaguos kiti žmonės. Baimė būti atstumtam kausto, bet man pavyko ją įveikti“, – atviravo prancūzas.
Pradėjęs kurti kvepalus jis susidūrė su problema, kaip tiksliai pasverti medžiagas. Be matančio žmogaus pagalbos to padaryti jis negalėjo.
Šią problemą Galis išsprendė tik po aštuonerių metų, kai geranoriškas inžinierius pasisiūlė sukurti svarstykles su integruotu kalbos sintezatoriumi.
„Kai gavau patobulintas svarstykles, pradėjau aktyviai įgyvendinti savo idėjas. Baisu net pagalvoti, kas nutiktų, jeigu svarstyklės sugestų.
Tokių niekas neparduoda, todėl man tektų ieškoti, kas galėtų jas pataisyti ar patobulinti“, – paaiškino Galis.
Su problema, kaip tiksliai pasverti medžiagas ar suskaičiuoti lašus, susidūrė ir Lietuvos neregiai, todėl projekto metu jie turėjo pagalbininkų.
Kuriant kvepalus jiems talkino projekto partnerio „Kvapų namai“ specialistės, o į dirbtuves lydėjo ir namo grįžti padėjo Vilniaus atviro jaunimo centro „Mes“ savanoriai.
„Pirmojoje stovykloje savanoriai stebėjo aplinką. Tada buvo nuspręsta surengti jiems mokymus, kad nesijaustų nejaukiai šalia neregių.
Jaunimas susidraugavo, kartu važiuodavo į mokymus, kartu eidavo pietauti. Manau, jie ir toliau išlaikys šią draugystę“, – tikisi E.Jokužytė.
Bendrauti su neregiais moteris pradėjo prieš penkerius metus. Eglė pastebėjo, kad daugelis jų labai uždari, užsisklendę savo pasaulyje, bet smalsūs ir kūrybingi žmonės.
„Viename susitikime neregė mergaitė šūktelėjo man: „Labas, Egle, aš žinau, kad tu čia esi, nes užuodžiu tave.“ Mane tai labai nustebino.
Tada toptelėjo mintis, kad šių žmonių jutimo galia didesnė nei mūsų. Taip kilo mintis suteikti jiems galimybę pasinaudoti savo gebėjimais, juos lavinti ir įgyti žinių, kurios galbūt pravers ateityje“, – pasakojo projekto „Kvapų pasaulis neregiams“ iniciatorė.
Įkalbinti regos negalią turinčius jaunuolius dalyvauti projekte buvo nelengva. Bet jau per pirmą susitikimą jie noriai įsitraukė į kūrybinę veiklą.
„Mačiau, kaip jie keitėsi, drąsėjo. Šis projektas daug davė ir man pačiai. Būdama šalia šių žmonių mokiausi.
Neregiai greitai perpranta žmogų, jį pajunta, todėl kai su jais kalbi, turi būti nuoširdus. Šie žmonės mane moko sustoti bent akimirką ir bendrauti širdimi“, – prisipažino E.Jokužytė.
Projekto dalyvių tikslas buvo išmokti pažinti ir maišyti aromatus. Pusmetį jie darbavosi kūrybinėse dirbtuvėse – mokėsi kvepalų kūrimo paslapčių.
Projekto baigiamoji dalis buvo emociją išreiškiančio aromato kūrimas. Neregiai ir silpnaregiai sukūrė dvylika skirtingų aromatų, kuriuos įvertino ir G.Peltier.
„Projekto dalyviai žengė tiktai mažą žingsnelį, tačiau galiu pasakyti, kad keletas aromatų man padarė įspūdį. Svarbiausia nesustoti, nebijoti, kad kas nors nepasiseks.
Kai netekau regėjimo, supratau, kad mokytis galėsiu tik tada, kai nebijosiu rizikuoti. Visko buvo: ir numesdavau ką nors, ir susižeisdavau, bet tai yra mokymosi dalis“, – patarimais neregiams dalijosi kvepalų kūrėjas.
E.Jokužytė pritarė, kad savarankiškumo ugdymas yra svarbi neregių integracijos į visuomenę dalis.
„Bendraudama su neregiais pastebėjau, kad kartais jie jaučiasi nejaukiai, tarsi būtų mums našta. Tačiau tai, kad jie nemato, dar nereiškia, jog neturi kitų gebėjimų“, – sakė ji.
Klausydamasis Eglės Galis šypsojosi. Jis neslėpė, kad perdėtas aplinkinių noras padėti ir atvirai demonstruojamas gailestis yra vienas labiausiai erzinančių dalykų.
„Man malonu, kad žmonės, kuriuos sutikau viešėdamas Lietuvoje, nesistengia perdėtai padėti. Jie tai daro natūraliai ir be užuojautos. Nemėgstu, kai mano negalia yra sureikšminama.
Tai, kad nematau aplinkos, nereiškia, kad jos nejaučiu. Esu savarankiškas, kad galėčiau savimi pasirūpinti“, – pietaudamas kavinėje kalbėjo jis.
Virtuvėje eksperimentuoti mėgstantis vyras paprašė jam užsakyti tradicinį lietuvišką patiekalą. Padavėjas pasiūlė paragauti bulvinių blynų su mėsa ir grietine.
„Skanu, – paragavęs nusišypsojo. – Skonis neįprastas, bet man patinka.
Mėgstamiausias mano desertas – braškių putėsiai su bazilikais ir apelsinų likeriu. Gal nebūčiau sugalvojęs šio recepto, jei neturėčiau žinių, kaip kurti aromatus.“
Galis suskaičiavo, kad savo dirbtuvėse turi sukaupęs daugiau nei 330 įvairiausių kvepalų buteliukų. Labiausiai jam patinka pilkosios ambros kvapas, tabako, odos aromatai.
„Norint sukurti ką nors originalaus, reikia turėti ne tik žinių, bet ir idėjų.
Todėl daug skaitau, vaikštau į parodas, koncertus, keliauju. Man svarbu lavinti savo vaizduotę, skonį ir kritinį mąstymą“, – pasakojo neregys.
Kad G.Peltier turi skonį, nesunku pasakyti ir iš jo aprangos. Stilingi marškiniai, verstos odos batai, dailiai gulantis paltukas, prie jo priderintas šalikas. Paklaustas, kas jam pataria renkantis drabužius, vyriškis nusijuokė.
„Kažkodėl visi mano, kad jei žmogus nemato, tai jam visai nesvarbu, kaip jis atrodo. Aš mėgstu gražiai rengtis.
Iš vaikystės dar išsaugojau atmintyje spalvas, žinau, kaip jas derinti. Be to, visada smagiau apsipirkinėti su draugais, kurie pataria“, – kalbėjo jis.
Pasisukus kalbai apie širdies reikalus prancūzas neišsisukinėjo: „Aš visai nenoriu kurti šeimos ir nesiruošiu turėti vaikų. Norėčiau turėti mylimąją, bet nenorėčiau gyventi po vienu stogu. Man svarbu išsaugoti savo nepriklausomybę“.
Savo kelyje jis sutiko ir geranoriškų žmonių, kurie norėjo padėti, ir tokių, kurie atvirai abejojo jo sugebėjimais. Jis ne kartą girdėjo argumentus, kad negalėtų būti toks pat produktyvus darbuotojas kaip matantis žmogus.
„Tokie pasakymai mane tik dar labiau skatina judėti į priekį ir įrodyti, ko esu vertas“, – sakė neregys.
Regos negalią turintiems Lietuvos jaunuoliams jis palinkėjo labiau pasitikėti savimi ir drąsiai siekti savo svajonių.
Atsisveikinant kalba vėl pasisuko apie aromatus.
Sakoma, kad kiekviena šalis, kaip ir žmogus, turi savo kvapą.
Paklaustas, kuo jam kvepia Lietuva, G.Peltier susimąstė: „Vaikščiodamas senamiesčio gatvėmis jaučiau, kaip lazdelė atsitrenkdavo į akmeninį grindinį.
Gal todėl Vilnius man kvepia šaltu akmeniu ir šiltais žmonėmis.“
Neregių gebėjimai sukelia nuostabą
Ar neregys turi geresnę, labiau išlavintą uoslę? Mokslininkai yra atlikę keletą tyrimų, tačiau jie nepatvirtino teiginio, kad regos negalią turinčių žmonių uoslė jautresnė.
Projekto „Kvapų pasaulis neregiams“ dalyviams mokymus vedusi „Kvapų namų“ specialistė Laimė Kiškūnė pasakojo, kad iš pradžių ir pati citavo šias mokslininkų padarytas išvadas.
Tačiau dabar, projektui pasibaigus, šiuo klausimu turi savo nuomonę.
„Mane nustebino regos negalią turinčių žmonių gebėjimas įsiminti aromatus. Jie turi fantastišką atmintį – pauostę nežinomą aromatą kitą kartą jį puikiai atpažįsta ir apibūdina.
Neregiai, su kuriais dirbome, be vargo gali išvardinti uostytus aromatus eilės tvarka, įsiminti formules ir pasakyti, kiek lašų reikia lašinti.
Tai irgi didelis talentas, nes ne kiekvienas matantis žmogus tai sugeba“, – žavėjosi L.Kiškūnė.
Beveik pusmetį neregius aromatų kūrimo paslapčių mokiusi aromatų režisierė, kolekcininkė ir antropologė pastebėjo ir dar vieną mokinių bruožą – smalsumą.
„Neįgalūs jaunuoliai ištroškę žinių. Jie labai imlūs, kruopštūs ir darbštūs.
Iš tiesų kiekvienas galėtume iš jų pasimokyti atidumo, noro ir užsidegimo kurti“, – sakė ji.
