2013 metų „Forbes“ duomenimis, J.Baturinos turtas įkainotas 1,1 mlrd. JAV doleriais ir ji užima 98 vietą turtingiausių rusų verslininkų šimtuke. Tačiau to paties „Forbes“ duomenimis, 2010 metais J.Baturinos turtas siekė 3 mlrd. JAV dolerių ir tada ji buvo užėmusi garbingą 28 vietą rusų turtuolių reitingo lentelėje.
Rusijos verslo auksiniame šimtuke J.Baturina – vienintelė moteris. Tai gali pradžiuginti (arba nuliūdinti) nebent feministes. O kitus, ko gero, labiau domina J.Baturinos šeimyninis gyvenimas ir tai, kaip ji uždirbo pirmąjį savo milijoną.
J.Lužkovas žmonos bijojo kaip ugnies
„Aš visada užstojau Jurijų Lužkovą. Ir 1993 metais, kai įsiutę deputatai norėjo jį išmesti iš mero posto. Juk tada sostinė buvo apleista ir nuskurusi! Iš tikrųjų J.Lužkovas – šeimininkiškas ir stiprus žmogus. O kas įvyko su juo vėliau, dėl visko kalta Jelena Baturina, – tvirtino J.Lužkovo jaunystės laikų draugas ir ištikimas bendražygis Jurijus Gechtas. – Pirmoji J.Lužkovo žmona, SSRS chemijos pramonės ministro pirmojo pavaduotojo duktė Marina Bašilova ir sukūrė jį. O ta matrona (J.Baturina. – Red.) padarė iš Juros korupcijos pradininką Rusijoje! Aš asmeniškai dalyvavau, kai J.Lužkovas pusvelčiui supirkinėjo žemės sklypus Sočyje.“
J.Baturinos tėvai dirbo staklininkais „Frezer“ fabrike. Jelenos tėvas buvo alkoholikas, todėl duktė, baigusi vidurinę mokyklą, stojo ne į aukštąją mokyklą, o prie staklių. Tik po kiek laiko mokėsi ir baigė aukštosios mokyklos vakarinį skyrių. Ir iš karto atsidūrė šiltoje vietoje – Maskvos miesto vykdomajame komitete, kooperatyvų veiklos komisijoje.
„Kaip pasakojo man J.Lužkovas, jis užsuko ten trumpam kažkokiu reikalu. Susipažino. Jelena buvo neišvaizdi, nors ir jaunesnė už jį ketvirtį amžiaus. Tačiau iš karto stvėrė J.Lužkovui už atlapų ir daugiau nebepaleido!“ – tvirtino J.Gechtas. Jo teigimu, J.Lužkovui užėmus miesto mero postą, tapo jo dešiniąja ranka. Todėl iš dėkingumo senam draugui jam teko sukandus dantis kentėti J.Lužkovo žmonos storžieviškumą.
„Aš buvau ne vien dažnas svečias jų namuose, bet asmeniškai pasirūpinau, kad J.Baturina gimdytų geriausiuose Maskvos gimdymo namuose. Juk ji tada jau buvo ne jauna, todėl baisiai bijojo pirmojo gimdymo. Po savaitės aš įteikiau Jelenai dovanų naujagimio gimimo proga – laikrodį už 300 JAV dolerių. Tada tai buvo dideli pinigai. Tačiau ji neįvertino to. Žaidė su tuo laikroduku kaip vaikas, – dalijosi prisiminimais J.Gechtas. – Tais laikais parduotuvėse nebuvo importinių prekių, o aš dažnai važinėjau į užsienį. Rengiau ir aviau ir jų abi mergaites. Aš ir su J.Lužkovo vaikais iš pirmosios santuokos palaikiau ryšius. O Jelena jų neprileisdavo net iki slenksčio. Jaunesnysis Aleksandras dar galėdavo ateiti pas tėvą į darbą, o vyresnysis Michailas bijojo. Kad žinotumėt, kaip Jelena elgėsi su savo vyru! Miša sunkiai išgyveno tėvo išdavystę. Pradėjo gerti. Aišku, J.Lužkovui tai nepatiko.“
Michailas dirbo dujų pramonėje, o kai tik J.Lužkovas buvo atstatydintas, ir sūnaus buvo paprašyta palikti darbą.
„Lužkovas bijojo žmonos kaip ugnies. Tempė mane į savo namus kiekvieną šeštadienį. Kartą sėdime pas jį su Zurabu Cereteliu. Jau artėja pusiaunaktis, o šeimininkas mūsų nepaleidžia. Mes suprantame: bręsta dar vienas skandalas. Netikėtai pasirodžiusi į chalatą susisupusi Jelena rikteli: „Laikas miegoti!“ Jurijus nereaguoja. Tada ji prieina, nusiauna šlepetę ir tvoja jam per plikę! – tvirtino J.Gechtas. – O ką ji išdarinėjo 2004 metais Londone, ruošiantis į priėmimą pas karalienę... Kaip tik į valdžią atėjo Tony Blairas. Visi susirinko, sėdime, laukiame J.Baturinos. Jurijus bėgioja, nervinasi. O jos kaip nėra, taip nėra. Galų gale įžengia į viešbutį su rakete rankose. Lužkovas jai sako: „Lena, juk mūsų karalienė laukia.“ „Nieko baisaus, palauks!“ – atšauna ji. Po septynių minučių Jurijus, raudonomis dėmėmis išmuštu veidu, iššoka į vestibiulį ir sušunka: „Važiuojame be jos!“ O JAV prekybos centre Jelena visiems girdint taip pradeda rėkti ant Lužkovo, kad mes visa delegacija galvojame, jog sudegsime iš gėdos.“
Spaudžiant „Inteko“ atstovams, teko perspausdinti „Forbes“ tiražą
Oficialiais duomenimis, jau 1999 metais J.Baturinos valdoma „Inteko“ jungė daugiau kaip dešimtis įvairių kompanijų. Ne mažiau stebino ir kompanijos augimo tempai. Praėjus vos keleriems metams „Inteko“ jau priklausė namų statybos bendrovė, kuri pastatydavo 500 tūkst. kv.m gyvenamųjų namų per metus, ir Starokolsko cemento fabrikas, ir prekybos namai „Moskva-reka“, tiekusi grūdus šalies regionams, ir Rusijos žemės ūkio bankas, ir filialai Belgorode, Sočyje... Netrukus kompanijos grynasis pelnas išaugo daugiau kaip 5 kartus. Skirtingais vertinimais, tada kompanija pastatydavo 10–20 proc. gyvenamųjų namų Maskvoje.
Tarptautinėje Maskvos kelionių ir turizmo parodoje „Mitt-2004“ Sočio administracija pristatė bendrą su „Inteko“ projektą dėl kurorto pakrančių zonų gerinimo. Tai reiškė dirbtinį jų praplatinimą, taip pat jachtų klubų ir šiuolaikinių viešbučių statybą. Prie Kaliningrado J.Baturina turėjo žirgyną, kur buvo auginami elitinių veislių žirgai. Ir tai tik saujelė jos verslo.
Prieš kelerius metus „Inteko“ savininkė pagrasino paduoti į teismą Rusijoje leidžiamo žurnalo „Forbes“ redakciją, kai jame buvo paskelbtos publikacijos apie J.Baturinos verslą ir kad ji – vienintelė moteris milijardierė Rusijoje. „Akivaizdu, kad daug faktų straipsnyje iškreipti. Mes išsiuntėme „Forbes“ paklausimą dėl informacijos šaltinių. Ir jei jie mums nebus pasakyti, paduosime didžiulį ieškinį prieš žurnalą“, – tada laikraščiui „Komersant“ pareiškė „Inteko“ spaudos tarnybos vadovas Genadijus Terebkovas. Anot jo, taip pat buvo pakeistas ir publikacijos formatas, jis iš anksto aptartas su leidėjais.
O kai įsiplieskė kitas skandalas, leidyklos generalinė direktorė Regina von Flemming pavedė perspausdinti „Forbes“ numerį, išėmusi iš jo medžiagą apie kompanijos „Inteko“ vadovę J.Baturiną. Straipsnyje buvo pateikti išsamūs vertinimai dėl J.Baturinos verslo perspektyvų atsistatydinus jos vyrui, Maskvos merui J.Lužkovui. Sprendimas sunaikinti tiražą buvo priimtas spaudžiant „Inteko“ atstovams, prigrasinusiems „Forbes Russia“ didžiuliu ieškiniu teisme.
Moteris su unikalia nuojauta
Buvo šilta rudens diena. Miunchene įvyko stambiausio Europoje nekilnojamojo turto ir investicijų tarptautinė paroda „Expo Real-2006“ atidarymas. „Džiaugiuosi galėdamas pasveikinti Maskvos merą, poną Jurijų Lužkovą, – griaudint plojimams iš tribūnos kalbėjo Bavarijos ekonomikos ministras Martinas Zeilas. – Ir jo žmoną, ponią Jeleną Baturiną.“ Tuo metu J.Lužkovas sėdėjo pirmoje eilėje ir ruošėsi atsakomajai kalbai. O kur J.Baturina? Greta vyro jos nebuvo.
Norint surasti ją minioje, reikėjo labai pasistengti. Štai ji. Galvos linktelėjimu pasikviesdavo tai vieną, tai kitą „Inteko“ vadybininką ir pusbalsiu trumpai nurodinėdavo. Kol J.Lužkovas sakė ugningą kalbą, J.Baturina suspėjo persimesti keliais žodžiais su savo pavaldiniais, kurie tučtuojau pasišalino ir puolė vykdyti pavedimus arba griebėsi telefonų. „Aš žaviuosi savo žmona ne tik kaip sutuoktine ir savo vaikų motina, bet ir jos unikalia verslo nuojauta“, – sakė J.Lužkovas savo interviu vokiečių žurnalui „Der Spiegel“.
O kai žinomas Rusijos drabužių dizaineris Valentinas Judaškinas pristatė žiūrovams savo naują mados kolekciją, kurią skyrė karo metų filmams, į renginį susirinko ir daug įžymybių svečių. Tarp jų – ir tuomečio Maskvos mero žmona J.Baturina. Tada taip pat vyro nebuvo šalia. Užtat į greta esančią tuščią krėslą iš pradžių prisėdo dainininkas Aleksandras Buinovas, po to Olegas Gazmanovas... Tik kažin ar jų dėmesį patraukė spinduliuojanti Jelenos išvaizda, trumputė madinga šukuosena ir akivaizdžiai padailėjusi figūra. Kalba aiškiai sukosi apie verslą. Ir nieko nuostabaus – juk J.Baturina ne šiaip sau sostinės mero žmona, ji jau tada buvo turtingiausia Rusijos verslininkė.
Iš „Sberbank“ ir „Gazprom“ nusipirko akcijų už 1,5 mlrd. JAV dolerių
Mat jau praėjo tie laikai, kai „Inteko“ buvo žinoma dėl to, kad gamina įvairią produkciją iš plastmasės, dar labiau kompanija išgarsėjo, kai laimėjo skandalingą konkursą dėl plastikinių kėdžių tiekimo „Lužniki“ stadionui. Paprasčiau būtų buvę pasakyti taip: sostinė mero žmona – vienintelis oficialus asmuo kompanijoje, kuriam priklausė daugiau kaip 3 mlrd. dolerių vertės aktyvų.
Kas įėjo į tą skaičių? Žemės sklypai Maskvoje ir už jos ribų. Daugiau kaip už 1,5 mlrd. JAV dolerių iš „Sberbank“ ir „Gazprom“ nupirktos akcijos. Statybų bendrovės ir jų padaliniai, kurių projektų įgyvendinimas kasmet atnešdavo apie 600 mln. JAV dolerių pelną. Žirgynas Kaliningrado srityje, vienkartinių indų gamyba Rusijoje, užimanti 25 proc. rinkos ir dar daug kas.
J.Baturinos imperija išaugo ir reikalavo nenuilstamo darbo. Tai daug svarbiau, nei stovėti greta vyro renginiuose. Nors kaip prisipažino „Inteko“ savininkė viename savo interviu „Forbes“, visiškai atsisakyti miesto vadovo sutuoktinės įsipareigojimų jai nepavyksta: „Niekas neatšaukė man prievolės dalyvauti kaip mero žmonai oficialiuose renginiuose.“
J.Baturina nepavargdavo kartoti, kad kompanijos „Inteko“ plėtra niekaip nesusijusi su jos vyro užimamomis pareigomis, kad jokių nuolaidų iš sostinės valdžios ji nesulaukia. Jos kolegos, Maskvos statytojai dėl to paprastai nesiginčydavo. „Visos kalbos apie tai, kad ji naudojasi administraciniais resursais, – vien mitai. Komandos, kurią ji sukūrė, 90 proc. kitų kompanijų tiesiog pavydi“, – tada komplimentų negailėjo tuometis kompanijos „Mirax Group“ prezidentas, milijonierius Sergejus Polonskis.
Tuo tarpu kitas rusų oligarchas, verslininkas Aleksandras Lebedevas, kuris buvo iškėlęs savo kandidatūrą Maskvos mero rinkimuose 2003 metais, – vienas iš aršiausių J.Baturinos oponentų.
„Šeiminė-valstybinė partnerystė – tai mano naujas ekonominis atradimas“, – tvirtino A.Lebedevas savo interviu „Forbes“. Jis net parašė atvirą laišką partijos „Vieninga Rusija“ lyderiui Borisui Gryzlovui, kuriai priklausė ir J.Lužkovas, paprašęs atkreipti dėmesį į ypatingus „Inteko“ ryšius su sostinės valdžia. Savo ruožtu J.Baturina pagrasino paduoti A.Lebedevą į teismą, bet taip jo ir nepasiekė.
Tačiau buvo aišku viena: bet kuriam naujam statybos projektui reikėjo daugybės suderinimų su valdžia. O tam, ką statydavo J.Baturinos vadovaujama kompanija, užtekdavo J.Lužkovo arba jo tiesioginių pavaldinių palaiminimo. Oficialiais duomenimis, tuo metu „Inteko“ statė arba rengėsi statyti sostinėje 27 naujus оbjektus.
Užtat J.Baturina savo interviu „Forbes“ tvirtino visai ką kita: „Mes nedažnai bendradarbiaujame su miesto valdžia.“
„Jai nereikalinga mano pagalba ar protegavimas. Tai galva kvadratu, ji gimė su vyrišku protu, – liaupsino savo žmoną Maskvos meras laikraščiui „Izvestija“. – Iš tikrųjų dauguma linkę priskirti visus šios talentingos moters pasiekimus mano įtakai. Jums reikėtų patiems su ja pakalbėti – pamatysite, kokia ji unikali. Kodėl ji, sėkminga ir galinga verslininkė, turėtų atsisakyti savo mėgstamos veiklos? Kaip aš galiu ją sustabdyti, kokią aš turiu teisę?“
Superkant žemės sklypus neapsieita ir be kraujo praliejimo
Kompanijos „MFS-6“ direktorius ir bendraturtis Viktoras Nesterenka nuo 1990 metų mynė valstybinių institucijų slenksčius dėl teisės buvusiame oro uoste pradėti gyvenamųjų namų statybas, tačiau tik 2002 metais, kai į projektą buvo įtraukta „Inteko“, statybos užvirė. Netrukus tuo pačiu keliu pasekė ir kitos nedidelės bei neįtakingos statybų kompanijos.
Kelis hektarus žemės už 14 mln. JAV dolerių J.Baturina nusipirko ir pačioje sostinės širdyje. O žemę kartu su XX amžiaus vidurio pastatais Iljinkoje, Astrachanės srityje, kur „Inteko“ planavo pastatyti ir penkių žvaigždučių viešbutį, ji įsigijo iš „Sberbanko“. „Kodėl aš negaliu nusipirkti žemės sklypų iš „Sberbanko“ ar „Vneštorgbanko?“ – stebėjosi J.Baturina.
Tačiau užvirė negailestinga kova superkant geriausius žemės sklypus. Neapsieita ir be kraujo praliejimo. Dar 1996 metais savo mašinoje šūviu į galvą buvo nužudytas įmonės „Matvejevskoje“ direktorius Nikolajus Dubovskis. Po trijų dienų savo namo laiptinėje nušautas jo pirmtakas Viktoras Babaninas. Nei vienu, nei kitu atvejais žudikai nebuvo surasti. Pasikeitus ne vienam vadovui, „Matvejevskoje“ 2004 metais atiteko Čiukotkos gubernatoriaus Romanui Abramovičiui. Tačiau dar iki R.Abramovičiaus vertingiausias „Matvejevskoje“ žemes, kurių bendras plotas siekė apie 180 hа, supirko „Inteko“. Tiesa, sandorio sumos kompanijos atstovai neatskleidė, tačiau kompanijos „Vesco Consulting“ tyrimo duomenimis, tos žemės rinkos kainomis siekia daugiau kaip 1 mlrd. JAV dolerių.
J.Lužkovas išdavė savo jaunystės draugą
J.Baturinos rūstybę užsitraukė ir Jurijus Gechtas. Jųdviejų rimtas susirėmimas įvyko 2004 metais mero pavaduotojo Vladimiro Resino kabinete, kuris kontroliavo statybas sostinėje. „Ten aš sužinojau: Lena užsimanė trijų senos statybos namų greta metro stotelės „Arbatskaja“, kurie priklausė man. Aš norėjau vietoj tų namų pastatyti viešbutį. Iškėliau 240 šeimų, asmeniškai pakalbėjau su kiekvienu gyventoju atskirai. Nesulaukiau iš jų nė vieno skundo. Investavau į objektą 23 mln. JAV dolerių. Tačiau partneriams nevykdant finansinių įsipareigojimų, negalėjau pradėti statybų. Tada supratau, kad yra prie ko prisikabinti ir Lena taip lengvai neatsitrauks. Aš sutikau pasirašyti sutartį dėl objektų perdavimo jai, bet tik su sąlyga, kad bus sumokėta kompensacija: „Lena, grąžink man tai, ką išleidau!“
„Tegul tau draugas Lužkovas kompensuoja“, – atšovė ji. Tada J.Gechtas neištvėrė ir tvojo kumščiu per stalą: „Tu esi kaimietė, storžievė!“ Iš pradžių J.Lužkovas mėgino padėti savo jaunystės draugui, tačiau J.Baturina laikėsi savo. Kol galų gale atnešė visų objektų pirkimų sutartis ir kompensacijos sumą – 50 tūkst. rublių! Bet supratę, kad J.Gechtas nepasirašys, J.Baturina, J.Lužkovas ir V.Resinas pasiūlė jam tris apšiurusius pastatus Arbate – avarinės būklės patalpas, kurių gyventojus reikėjo iškeldinti. J.Gechtas suprato, kad jam ir 150 mln. JAV dolerių neužtektų! Tada atėjo pas V.Resiną ir pasakė: „Tai ką, dabar turėsiu savo sąskaita visą Maskvą iškeldinti?“ Dar pasakė, kad nepasirašys sutarties, kol gyventojai nebus iškeldinti už merijos pinigus. Tačiau J.Lužkovas išdavė savo jaunystės draugą ir tokio potvarkio nepasirašė.
Netrukus trys artimi J.Lužkovui žmonės įspėjo J.Gechtą, kad ruošiamas pasikėsinimas į jį. Iš tikrųjų netrukus taip ir nutiko – J.Gechtas pateko į autoavariją. Kelią jo mašinai užkirto sunkvežimis. J.Gechtas ir jo vairuotojas tik per stebuklą liko gyvi.
„Po kiek laiko buvau apkaltintas Vladimiro Baryšnikovo-Kuparenkos pagrobimu, jis į mano fabriką turėjo pristatyti vokiečių įrenginius, tačiau apgavo: technika nepasiekė laiku. Aš trenkiau į marmūzę tam Baryšnikovui ir prigrasinau nutraukti sutartį bei išieškoti iš jo jau sumokėtą sumą ir už patirtus nuostolius, – teigė J.Gechtas. – Tas niekšas pamatė ant mano stalo žurnalą „Kompromat“, prie kurio išleidimo ir aš prisidėjau. Naujausiame jo numeryje išsamiai buvo parašyta, kaip J.Baturinai žemės sklypai statyboms atiteko be konkurso ir kaip per „Mosbiznesbank“ ir „Bank Moskvi“ buvo pervedami biudžetiniai pinigai, skirti jos užmojams finansuoti.“
V.Baryšnikovas nusprendė pasinaudoti J.Gechto ir J.Baturinos konfliktu, todėl nuvažiavo pas ją į priėmimą su tuo žurnalu. Jelena kaip mat išpirko visą žurnalo tiražą ir jie sukūrė planą, kaip pašalinti J.Lužkovo jaunystės draugą iš verslo. Anot J.Gechto, šiai operacijai vadovavo buvęs Maskvos milicijos viršininkas, generolas-pulkininkas Vladimiras Proninas.
„V.Baryšnikovas inscenizavo savo pagrobimą, neva mano užsakymu, – pasakojo J.Gechtas. – Imitavo pabėgimą iš mano kabineto, kur „pagrobėjai“ neva laikė jį uždarytą per išeigines, o jis nuėjo į tualetą, išlindo pro langą ir atvažiavo taksi į Maskvos meriją. O paskui kreipėsi į teisėsaugos organus su pareiškimu.“ Po to J.Gechtas buvo priverstas sprukti į Izraelį.
Verslininkė išspyrė brolį
Tuo metu tikrasis J.Baturinos brolis Viktoras Baturinas supirkinėjo žemes Belgorodo srityje ir kituose Rusijos regionuose. Pavyko įsigyti daugiau kaip 100 tūkst. ha, bet mažiausiai pusės iš jų nuosavybę dar reikėjo įrodyti teismuose. Tačiau toje pačioje Belgorodo srityje „Inteko“ susidūrė su vietos valdžia. Konfliktas baigėsi koviniais veiksmais: buvo užpulti kompanijos vadybininkai, o „Inteko“ advokatas Dmitrijus Šteinbergas nužudytas.
Kol galų gale J.Baturina nusprendė dalį verslo perleisti į brolio rankas: žemės ir Sočio projektus, kur „Inteko“ taip pat susidūrė su rimtomis problemomis.
Ukrainos sostinėje Kijeve „Inteko“ planavo pastatyti iki 150 tūkst. kv.metrų gyvenamojo ploto. Derybos buvo pradėtos 2004 metais, „oranžinės“ revoliucijos išvakarėse. „Kol kas projektas trypčioja vietoje, – tada sakė J.Baturina. – Visai kitas reikalas, kai su valdžiomis pavyksta susitarti.“
Verslininkė neslėpė, kad vienas iš sėkmingiausių „Inteko“ projektų už Maskvos ribų – biurų-viešbučių centro statyba Kazachstano sostinėje, taip pat Astanoje. Ten pakankamai sklandžiai buvo vykdomi visi susitarimai. Mat Astanos vyriausybę kontroliavo pats Nursultanas Nazarbajevas ir tai, žinoma, padarė magišką poveikį valdininkams. Privertė juos dirbti labai greitai ir iš peties. J.Baturina plėtė savo verslo apimtis, bet stengėsi nesivelti į politinius ir darbinius konfliktus.
Tačiau šios painios verslo sistemos valdymo vairą laikė savo rankose du žmonės: Jelena ir Viktoras Baturinai.
„Aš prižiūrėjau ūkį“, – tvirtino V.Baturinas interviu „Forbes“. Turėta galvoje, kad būtent jis vadovavo „Inteko“ kompanijai. Netikėtai iškilus verslo problemoms, operatyviai priimdavo sprendimus, dairydavosi naujų projektų. Tačiau vis dėlto paskutinį žodį tardavo Jelena. „Žinoma, aš ruošiu ataskaitas seseriai“, – sakė V.Baturinas, patikindamas, kad nė karto nebuvo atvejo, jog jo sprendimams nebūtų pritarta.
Tačiau 2005 metų pabaigoje, žemės konfliktų Belgorodo srityje įkarštyje, J.Baturina išspyrė brolį iš bendro verslo, sumokėjusi jam 20 mln. JAV dolerių kompensaciją.
Tačiau net amžinasis J.Lužkovo ir J.Baturinos oponentas A.Lebedevas pripažino, kad kažin ar „Inteko“ atsiras problemų pasikeitus sostinės miesto viršininkui. „Galvoju, kad vietoj jo bus kuris nors kitas žmogus, suderintas su jais“, – teigė oligarchas. O ką tada galvojo pati J.Baturina? Ją trikdė net užuominos, kad „Inteko“ ateitis galėtų atsidurti pavojuje, jei J.Lužkovas paliktų Maskvos mero kėdę. „Na ir kas? Juk ne revoliucija įvyks, ne valdžios užgrobimas kariniu keliu. Man, kaip ir bet kuriam kitam investuotojui, garantuojamos teisės į nuosavybę, – tada kalbėjo J.Baturina. – O jei taip, vadinasi, jos ir mano vyrui palikus postą garantuoja pareigas savo kompanijoje. Tačiau kiek patylėjusi pridūrė: „Tokie žmonės turi dirbti valstybei.“
Buvusio mero žmona susidūrė su pirmaisiais sunkumais emigracijoje
Kai J.Baturina šventė savo jubiliejų, į savo ištaigingus namus Londone pakvietė tik artimiausius žmones. Iš žinomų buvo Zurabas Ceretelis ir Armenas Džigarchanianas. Jubiliatė pasidovanojo sau dovaną – pasikvietė dainininką Janą Martį. „Jano repertuare yra daina „Lena, Lenočka“. Tikriausiai verslininkė ją tapatina su savimi, – pasakojo atlikėjo draugas. – Honoraras nebuvo iš anksto aptartas. Jis ir nemokamai būtų sudainavęs Jelenai. Bet šeimininkė buvo daugiau nei dosni – padovanojo Janui „Bentley“, kuris laukė jo Maskvoje.“
Tačiau J.Lužkovas ir J.Baturina daugiausia laiko praleidžia Austrijoje. Šios šalies ištaigingą Alpių kurortą Kitzbuhelį pora nusižiūrėjo dar 2009 metais, kai J.Lužkovas tebesėdėjo mero kėdėje. Iš pradžių J.Baturina nusipirko ten prestižinį golfo klubą „Helheim“, už jį sumokėjo 15 mln. eurų, o paskui už 25 mln. eurų nusipirko penkių žvaigždučių viešbutį „Grand Tirolia“.
Jelena rengėsi nupirkti namą ir mamai už 10 mln. eurų, tačiau jai nebuvo leista. Mat Tirolios regiono valdžia nusprendė, kad neįmanoma, jog tokį didelį kiekį nekilnojamojo turto galėtų nusipirkti vienas asmuo. Todėl priėmė sprendimą, kad J.Baturinos investicijos pažeidžia visuomenės ir valstybės interesus. J.Baturina padavė vietos valdžią į teismą. Teismų procesai truko trejus metus. Visai neseniai Tirolios valdžios sprendimą patvirtino ir Austrijos Konstitucinis teismas. „Dėl visko kalti advokatai, kurie per visus tuos metus nematė reikalo man pasakyti, kad aš turėjau formaliai deklaruoti savo gyvenamąją vietą Kitzbuhelyje. Oficialiai esu registruota Vienoje, bet dabar mėginu išspręsti šią problemą“, – pasakojo J.Baturina.
