Ligos sukaustyta moteris jau nuo vaikystės dienas leido „sunkiausio režimo kalėjime“ – gyvybę palaikančiame aparate. Tačiau apverktina situacija nepalaužė moters dvasios – Marthos gyvenimas buvo neįtikėtinai turiningas: moteris mokyklą ir koledžą sugebėjo baigti geriausiais pažymiais, dažnai rengdavo susitikimus su draugais ir netgi parašė knygą, kurioje nupasakojo visą savo gyvenimą istoriją, įskaitant visus džiaugsmus ir nuopuolius.
Martha gimė 1937-ųjų gegužės 31 dieną. Sulaukus 11 metų Marthos šeimą sugniuždė brolio Gastono mirtis. Gastonas užsikrėtė poliomielitu, dėl jo liko paralyžiuotas ir dienas leido „geležiniame plautyje“. Berniuko dienos buvo suskaičiuotos – klastinga liga galop pasiglemžė vaiko gyvybę. Visai netrukus po laidotuvių Martha pajuto pirmuosius poliomielito simptomus, tačiau nedrįso apie tai prabilti, matydama vos prieš keletą dienų sūnų palaidojusių tėvų ašaras.
„Žinojau, kad sergu poliomielitu, tačiau nenorėjau, kad kiti apie tai sužinotų“, – savo knygoje dėstė Martha, pridurdama, kad nesitikėjo, jog jos sveiki plaučiai netrukus nustos funkcionavę. Tačiau visai netrukus Martha atsidūrė tame pačiame kalėjime, kuriame savo dienas skaičiavo ir velionis jos brolis.
M.Mason bene visą savo gyvenimą praleido „geležiniame plautyje“, jis padėjo plaučiams susitraukti ir išsiplėsti, mat mergaitės raumenys buvo per silpni, kad tą darytų patys. Daktarai Marthos tėvams patarė parsivežti dukrą namo ir pasistengti, kad paskutinius metus ji būtų labai laiminga – tik tiek, pasak medikų prognozių, jai ir tebuvo likę gyventi. Tačiau Martha dėl savo nepažabojamo smalsumo ir noro pažinti pasaulį sulaukė dar ne vieno gimtadienių.
„Geležinis plautis“ nesumenkino Marthos noro mėgautis gyvenimu ir pasiimti viską, ką jai atneša nauja diena. Motinos ir mokyklos draugų dėka ji sugebėjo baigti mokyklą kaip pati gabiausia mokinė tarp savo bendraklasių. Laikui bėgant ji įgijo net 2 bakalauro diplomus.
Martha buvo gabi moteris – ji tapo vieno vietinio laikraščio žurnaliste. Darbas nebuvo lengvas, jai reikėjo pagalbos – kiekvieną žodį Martha rūpestingai diktuodavo savo motinai ir ji visas dukters mintis užrašydavo ant popieriaus lapo. Taip tęsėsi iki tol, kol Marthos tėvas patyrė širdies smūgį, po kurio tapo neįgalus. Marthos motinai teko prižiūrėti vyrą, todėl laiko rašymui nebeužteko. Dėl modernių technologijų atsiradimo XX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje Martha ir vėl galėjo rašyti – ištariami žodžiai kaipmat atsirasdavo kompiuterio ekrane.
M.Mason visuomet būdavo apsupta mylinčių žmonių. Ji sakė: „Džiaugiuosi tuo, kuo esu ir ko esu pasiekusi. Jeigu galėčiau, niekuomet nesirinkčiau tokio gyvenimo, tačiau tikiu, kad atsidūrusi tokioje padėtyje nugyvenau tiesiog puikų gyvenimą ir man pasisekė kur kas labiau nei likimo broliams ar seserims.“
M.Mason tapo ilgiausiai „geležiniame plautyje“ išgyvenusiu žmogumi. Metams bėgant jai buvo pasiūlyti ir kiti plaučių ventiliavimo įrenginiai, tačiau Martha teigė, kad „geležinis plautis“ jai suteikė daugiausia laisvės.
