Šiaulių rajone, Kentraičių kaime, gyvenantys pedagogė Diana ir mokyklos sargas Sergejus – abu iš gausių šeimų, mokantys sąžiningai dirbti ir taupyti. Sutuoktiniai augina keturias atžalas, rašo „Lietuvos ryto” priedas „Gyvenimo būdas”.
Šeimos svajonė – turėti namus, tačiau jai nelemta taip paprastai išsipildyti. Sutuoktiniai dar dabar prisimena, kaip įsigijo pirmąjį savo būstą – už arklį.
Gyvenimas – permainingas
„Kai jau turėjome du vaikus, ėmėme ieškoti, kur gyventi, juk pas uošvius amžinai nesiglausi. Turėjome arklį. Bet kai žmona rado nedidelį dviejų kambarių butuką, pardavėme tą arklį jos močiutei ir nusipirkome butą. Kainavo jis gal 1000 litų. Tuo metu mums, keturių asmenų šeimai, mėnesiui užtekdavo 180 litų – Diana suskaičiuodavo, kiek reikia miltų, cukraus, aliejaus, ir taip pragyvendavome”, – pasakojo Sergejus.
Vyras prisipažįsta, kad įsigijęs nedidelį butą visada svajojo turėti sodybą. „Prie to buto nei tvarto nėra. O norėjosi šiek tiek ūkio. Juk vis dėlto trys vaikai, o paskui ir ketvirtas atsirado”, – sakė jis.
„Mūsų gyvenimas – permainingas. Vos tik pradedame tvarkytis, vos tik viskas stoja į vėžes, tuoj ir vėl apvirsta aukštyn kojomis”, – karčiai šypsosi Diana.
Tinkamos trobos jiems irgi teko paieškoti. Tik iš trečio karto pavyko sėkmingai įsigyti savo svajonių sodybą. Diana ir Sergejus negailėdami nei jėgų, nei laiko puolė lipdyti savo naujų namų. Jiems skirdavo viską, ką pavykdavo uždirbti ar sutaupyti.
Gaisras užklupo miegančius
Priešpaskutinę pavasario dieną, gegužės 30-ąją, vaikų laukė smagi šventė – paskutinė mokslo metų diena. Tačiau viskas netikėtai sugriuvo. Šeimos rytas prasidėjo vos po vidurnakčio.
Dieną prieš nelaimę šeima sunkiai dirbo. Diana ravėjo braškes, paskui kartu su vyru skubėjo iškalti kuo daugiau kambario lubų lentomis. Šeima visada dirba kartu, todėl pavargę buvo visi – ir tėvai, ir vaikai.
„Mano vyras šiaip neina anksti miegoti, bet tą vakarą anksti visi kritome į lovas. Buvome kietai įmigę, bet staiga prabundu ir net nesuprantu dėl ko, bet tiesiog galvoju, kad kažkas ne taip.
Pamačiau, kad lauke šviesu, nors buvo gal pusė pirmos nakties. Pažadinau vyrą sakydama, kad nesuprantu, kas vyksta. Jis nulėkė į vaikų kambarį ir išgirdau, kaip šaukia: „Bėgam! Degam!” – prisiminė moteris.
Kai šeima sujudo bėgti, jau poškėjo namo stogas, kaimynai skubėjo į pagalbą. Gaisrą išgirdo aplinkiniai, bet ne išvargusi šeima.
Išsigelbėjo per stebuklą
„Dar penkios minutės, ir būtume nespėję išbėgti. Vaikų kambaryje jau krito žarijos nuo lubų. Koridoriuje buvo padėtas benzino bakelis, dažų, lako skardinių – žodžiu, viskas, kas gerai dega. Mūsų kambarys taip pat netrukus pradėjo liepsnoti. Tad jei nebūtume atsitiktinai prabudę, nė vienas nebūtume išsigelbėjęs – būtume uždusę dūmuose”, – įsitikinęs Sergejus.
Pabėgti iš degančio namo nebuvo paprasta – visas prieangis jau skendo liepsnose.
„Pasiėmiau ant rankų savo mažąją, užvilkau jai striukę, bet atidariusi duris nesiryžau kelti kojos – prieangyje degė visos lubos. Atidariau langą ir pribėgusiam kaimynui liepiau paimti dukrytę. Kiti vaikai paskui tėvą išbėgo pro duris, nors ten viskas liepsnojo. Dėkoju Dievui, kad net žarija neužkrito jiems ant galvų”, – pasakojo Diana.
„Maniau, kad iš proto išsikraustysiu, nes su žmona sunkiai dirbome visus metus. Dieną prieš gaisrą pakeitėme lubas, o per naktį viskas sudegė”, – sielojasi Sergejus.
Padegėjas teisme šypsojosi
Gaisras, kurio židinys vaikų kambaryje, nebuvo nelaimingas atsitikimas. Šeima netrukus sužinojo, kad nukentėjo nuo padegėjo rankos. Naktį miegančios šeimos namą užkūręs vyras pats prisipažino.
„Jis yra buvęs žmonos sesers draugas. Jie kartu gyveno, susilaukė vaiko, bet jis pradėjo moterį skriausti, labai jos pavydėjo kitiems. Paskutinį kartą, kai parsivežėme žmonos seserį į savo namus, jis jai į galvą buvo sulaužęs dvi kėdes”, – LRT televizijos studijoje pasakojo Sergejus.
Diana norėjo padėti seseriai, pasirūpino, kad ši išvyktų į Angliją ir nutrauktų santykius su smurtautoju. Tai ir įsiutino jos buvusį draugą. Vyras nusprendė atkeršyti Dianai su Sergejumi už neva išardytą šeimą.
„Iš pradžių, kai parašiau pareiškimą policijai, dar maniau, gal be reikalo, gal jis nėra toks jau blogas žmogus. Net sąžinė graužė. Tačiau jis pats prisipažino, ką padaręs ir kad nė kiek to nesigaili.
Teisme jis šypsojosi ir po teismo šypsojosi. Jis sveikas ir viską puikiai suvokia”, – baisėjosi Diana.
Teko kviesti medikus
Padegimas nėra laikomas pasikėsinimu į gyvybę, o tik turto sunaikinimu. Tad padegėjui teismas skyrė pusantrų metų laisvės atėmimo lygtinai. Šeima nesitiki gauti kompensacijos iš girtaujančio vyro, todėl net nesivelia į tolesnius teismus.
„Man liko tik vienas klausimas: kodėl vaikai? Ateik, išplūsk ar kitaip atkeršyk. Bet kodėl vaikai? Kiekvienas tėvas pasirengęs už savo vaikus kovoti. Nežinau, ką galėčiau padaryti juos nuskriaudusiam žmogui”, – sakė Sergejus.
„Norėčiau paklausti, kokį nusikaltimą mano vaikai padarė, kad jis norėjo juos sudeginti. Aš tik svarstau, ar jis jau mums atkeršijo, ar dar ne.
Mano vyrui buvo labai sunku – jis šaukė, rėkė, teko net greitąją jam iškviesti. Aš iš pradžių reagavau ramiai – prireikė gal savaitės, kad suprasčiau, kas atsitiko”, – prisipažino Diana.
Svajonę kelia iš pelenų
Sudegus trobai Sergejus, Diana ir keturi jų vaikai vėl glaudžiasi savo dviejų kambarių bute, ten ketina ir peržiemoti.
Gaisravietė jau išvalyta, išlieti nauji namo pamatai. Šeima nusipirko blokelių ir kitų statybinių medžiagų, bet santaupos baigėsi ir statybos sustojo.
Auksarankis Sergejus viską daro pats – taip ir pigiau, ir patikimiau. Kuo gali, prie statybų prisideda ir žmona su vaikais.
„Dirba visi. Mažoji, kuriai dar tik ketveri, irgi prisideda. Ką ji gali? Akmenuką pamatams gali atnešti. Visi po akmenuką taip ir nešė”, – šypsojosi Diana.
Šeima nedvejodama pradeda statybas nuo pradžių ir tikisi, kad šį kartą – jau visam laikui.
„Niekas geriau nepadarys, kaip pats. Sau pasidarai geriausiai. Abu su žmona triūsiame. Ir vaikai padeda. Prieš mokslo metus reikėjo suruošti vaikus į mokyklą, tai darbai sustojo”, – prisipažino Sergejus.
Juokas – pro ašaras
Net ir atsidūrę beviltiškoje padėtyje sutuoktiniai juokauja.
„Vis skųsdavausi, kad nusibodo tos lūšnos, noriu naujo namo. Tai dabar juokiamės su vyru, kad tokį ir turėsime. Kalbėdavau kaimynei, kad savo namą galėčiau po plytą susinešti. Vyras sako: dabar ir galėsi susinešti. Negalima man kalbėti – viskas, ką pasakau, išsipildo”, – juokėsi keturių vaikų motina.
Tuoj po gaisro Sergejui ir Dianai labai padėjo kaimynai ir draugai – sunešė ir patalų, ir drabužių. Giminės davė šiek tiek pinigų.
„Bėdų turgaus” bėdų pirkliai padovanojo naujakuriams 100 maišų cemento ir paaukojo 10 tūkst. litų.
Liepsnojantis vaikų kambarys vidury nakties – tokį vaizdą atsitiktinai iš miegų prabudę išvydo Diana ir Sergejus. Tik per plauką gyvi likę ir iš pleškančios trobos išbėgę sutuoktiniai su gausia šeimyna stato naują namą.
Valstybė remia veltėdžius
– Kuo jus sujaudino Dianos ir Sergejaus istorija? – paklausėme „Bėdų turgaus” vedėjos Editos Mildažytės.
– Mane sukrėtė tai, kad keturis vaikus auginanti šeima po tokios nelaimės negauna jokios paramos iš valstybės. Tokie žmonės yra mūsų valstybės raumenys ir kraujas, o valstybė jais nesirūpina.
Turėtų būti koks nors gaisrų fondas, parama – ne daiktais, o pinigais.
Juk žmonėms tikrai ne visada lieka pinigų, kad mokėtų draudimą nuo nelaimingų atsitikimų.
Jeigu būtų mano valia, atimčiau pašalpas iš tų, kurie augina vaikus, bet nieko nedirba, neturi nei daržo, nei ožkos. Veltėdžiai gauna po kelis tūkstančius litų pašalpų, o tvarkingos daugiavaikės šeimos tėvai pluša nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro, kad bent šiek tiek užsidirbtų.
Jau nekalbu apie teismo sprendimą – šešis žmones myriop pasmerkęs vyras gavo juokingą bausmę. Jis puikiai suvokė, ką daro.
– Žmonių, kuriems reikia pagalbos, Lietuvoje yra daug. Ko gero, į jus kreipiasi daugiau, nei matome TV laidoje. Kaip juos atrenkate?
– Pasitaiko ir klaidingų pranešimų. Arba žmogus prašo nupirkti jam telefoną. Kiekvieną kandidatą į mūsų pagalbą redaktorės kruopščiai patikrina – ir per kaimynus, ir per socialinius darbuotojus.
Padedame tiems žmonėms, kurie turi paramos gavėjo statusą, kuriems yra nutikusi kokia nors nelaimė.
– Nuolat susiduriate su kitų žmonių nepritekliumi, nelaimėmis, ligomis. Gal tuomet ir savos problemos neatrodo tokios didelės?
– Man atrodo, kad aš visai neturiu problemų. Esu laiminga. Man visada viskas gerai. Iš tiesų, kai matai kitų nelaimes, juokingai skamba skundai, kad kas nors negali apsikirpti prabangioje kirpykloje arba nusipirkti dizainerio suknelės.
Tie žmonės gal net mums reikalingesni nei mes jiems. Mūsų laida – puiki proga palyginti ir suprasti, kad mums nieko netrūksta.
Kai manęs klausia, kodėl turėčiau kam nors padėti, atsakau, kad turite dvi rankas, kojas, darbą, esate sveiki ir sąlyginai laimingi.
