Seserys – panašių veido bruožų, beveik vienodo ūgio, o apsivilkusios vienodais drabužiais atrodo kaip dvynės, nors Vida – aštuoneriais metais vyresnė už Dalią, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“.
Jaunatviškas moteris sieja ne tiktai sporto pomėgis. Palaikydamos Lietuvos krepšinio rinktinę seserys prisimena savo motiną – vieną pirmųjų krepšinio pedagogių Lietuvoje, mokytoją Emiliją Gaškienę, kuri su savo vyru agronomu Aleksandru Gaška susilaukė penkių vaikų.
Vidos gimtinė – Molėtai. Vėliau šeima persikėlė gyventi į Žeimelį, kur tėvas Aleksandras dirbo rajono agronomu ir tapo pirmuoju Žeimelio žemės ūkio mokyklos direktoriumi.
Žeimelyje 1943-iaisiais gimė Dalia su dvyniu broliu Kęstučiu. Tuo metu Gaškų šeimoje jau augo sūnūs Remigijus ir Aleksandras, duktė Vida.
Kai 1944-aisiais šeima traukėsi į Vakarus, dvyniai, kuriems buvo vos vieni metai, liko Lietuvoje su močiute ir aukle.
Išsiskyrimas iš pradžių atrodė laikinas, bet praėjo net 23 metai, kol seserys susitiko akis į akį. Nedaug trūko, kad jos būtų nesimačiusios dar ilgiau. Milijoniniame Prahos mieste, kur turėjo susitikti, jos būtų prasilenkusios, jeigu ne atsitiktinė detalė.
Pirmiau pasiekusi Austriją 1945-aisiais Gaškų šeimyna persikėlė į Miuncheną, nes ieškojo, kur vaikai galėtų lankyti lietuvišką mokyklą.
Miunchene jų nelaukė pyragai. Viename kambaryje, be Gaškų, gyveno dar trys šeimos – iš viso 21 žmogus. Erdves skyrė kabančios paklodės, o kambario viduryje stovėjo krosnelė, kuri amžinai rūkdavo.
Vaikams būryje buvo smagu, o suaugusiuosius ši aplinka slėgė.
Vida prisiminė, kad naktimis jos motina dažnai verkdavo – ji negalėjo rasti ramybės, kodėl paliko Lietuvoje savo dvynius.
Pabėgėliams iš Lietuvos tik iš trečio karto pavyko gauti leidimą išvykti į JAV. Dukart teko tokią kelionę atidėti dėl sūnaus Aleksandro ligos – jam buvo nustatyta kaulų tuberkuliozė.
Dar vienas smūgis laukė Gaškų, kai Detroite jų laukusi šeima atsiuntė į Miuncheną laišką pranešdama, kad nesutinka jų globoti, nes per ilgai atidėliojama išvykimo data.
Stovyklos viršininkė, JAV karininkė, pakvietusi pokalbio A.Gašką, buvo atvira. Ji žadėjo sunaikinti globėjų laišką ir išleisti šeimą į JAV, jeigu prisieks, kad nevyks į Detroitą.
Šeima išvyko pas A.Gaškos brolį Antaną, įsikūrusį Čikagoje.
1951-ųjų kovo 15-oji – pirmas rytas, kai po sunkios kelionės iš Vokietijos į JAV pusrūsyje išsimiegoję Vida su broliais Remigijumi ir Aleksandru išsiruošė pasižiūrėti, kaip atrodo Amerika. Bet šis rytas buvo nelaimingas.
Kaustė šaltis, o gatvėje telkšančias balas aptraukė ledas. Pasiramsčiuodamas lazda Aleksandras paslydo ant ledo ir griūdamas smarkiai susižeidė koją – keliose vietose lūžo kaulai.
Susižeidusiam devynmečiam berniukui reikėjo skubios pagalbos, jis buvo nugabentas į ligoninę, tačiau Gaškos neturėjo nei sveikatos draudimo, nei pinigų, kad galėtų sumokėti už sūnaus operaciją.
Aleksandrą gydęs chirurgas buvo kilęs iš Vokietijos. Juodu galėjo susikalbėti vokiškai – Miunchene vaikas buvo pramokęs šios kalbos. Medikui pagailo Aleksandro, jis sutiko, kad už gydymą būtų sumokėta vėliau.
Įvykus nelaimei, Gaškų šeimoje dar niekas nedirbo. Dėdės Antano žmona prisiminė, kad skalbyklai, kurioje ji dirba, reikia darbininkių. Vidai tada buvo 15 metų.
Į skalbyklą susiruošė ne tik Vida, primokyta sakyti, kad jai – 18 metų, bet ir jos motina Emilija.
Bet po testų judesių koordinacijai ir vikrumui nustatyti pasiūlymo dirbti sulaukė tik Vida.
Pirmą dieną mergina manė patekusi į katorgą. Ji dirbo prie lyginimo konvejerio. Už išlygintus marškinius buvo mokamas centas.
Vida dirbo be jokios pertraukos. Kai baigėsi pirmoji darbo diena, grįžusi namo ji užsidarė tualete ir ėmė verkti – atrodė, kad tokio darbo neištvers.
Baigusi gimnaziją Vida įstojo į Ilinojaus universitetą, kur įgijo finansų apskaitos bakalauro laipsnį, studijavo verslo vadybą Indianos universitete.
1958-aisiais Vida ištekėjo už Juozo Bandžio, o 1960 metais persikėlė į Heidelbergą (Vokietija), kur jos vyras studijavo mediciną.
Kitaip klostėsi Lietuvoje likusių dviejų Gaškų vaikų likimas. Iki septynerių metų Dalia ir jos brolis Kęstutis augo su močiute ir aukle.
Nors iki karo Dalios ir Kęstučio tėvams priklausė ūkis, o jų motina Žeimelyje turėjo tris mūrinius namus, dvynių vaikystė buvo sunki. Vaikai nuolat jautė alkį, sirgo tuberkulioze.
Vėliau juos įsivaikino Ignas Gaška – tėvo Aleksandro dėdė.
Gavęs laišką, kad dvyniai badauja, vyras susigraudino – tuo metu jis gyveno Vilniuje ir buvo Lietuvos leidyklų ir poligrafijos pramonės ministras.
Į Žeimelį pirma atvyko I.Gaškos žmona ir išsivežė Dalią, o vėliau pasiėmė ir brolį Kęstutį su aukle. Močiutė tuo metu jau buvo mirusi.
„Pasikeitė tik mano tėvavardis. Buvau Dalia Gaškaitė Aleksandro, o kai mane įdukrino, tapau Dalia Gaškaitė Igno“, – pasakojo moteris.
Daug kartų kreipęsi į Raudonojo Kryžiaus organizaciją 1951-aisiais Gaškos sužinojo, kad jų vaikai Dalia ir Kęstutis – gyvi ir įvaikinti.
Tuo metu I.Gaška buvo LSSR užsienio reikalų ministras. 1956-aisiais kaip Sovietų Sąjungos oficialios delegacijos atstovas jis vyko į Niujorką.
Čikagoje gyvenęs Aleksandras norėjo susitikti su savo dėde Ignu, įsivaikinusiu dvynius, bet iš jo gavo atsakymą: „Abiem būtų geriau, jeigu nepasimatytume.“
I.Gaška niekada neslėpė nuo Dalios ir Kęstučio, kas yra jų biologiniai tėvai. 1956-aisiais jis parodė iš JAV atsiųstą nuotrauką, kurioje buvo įamžinti tėvai, du broliai ir sesuo Vida.
Daliai tuo metu buvo 13 metų.
Ji mokėsi Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje.
Baigusi ją įstojo į Vilniaus universitetą, kur studijavo biochemiją, o jos brolis Kęstutis – fiziką.
Kartą I.Gaška pažadėjo Daliai: „Gerai išlaikyk egzaminus universitete, aš tau padovanosiu kelionę į užsienį.“ Žiemos egzaminų sesija Daliai pasisekė ir jos įtėvis ištesėjo duotą žodį.
1965-ųjų vasarį studentės laukė turistinė kelionė į tuometę Vokietijos Demokratinę Respubliką ir Čekoslovakiją. Ši kelionė suvedė ją su seserimi, su kuria augo tiktai iki vienų metų.
Čikagoje įsikūrę Gaškos pirmiausia ryšį užmezgė su Lietuvoje likusia buvusia aukle. Iš JAV į Lietuvą ėmė plaukti ne tik laiškai, bet ir siuntiniai, skirti Daliai ir Kęstučiui.
Tuo metu Vida atsidūrė Heidelberge, kur jos vyras tęsė medicinos studijas. Vos Vida grįždavo iš Vokietijos į JAV, jos motina ragindavo užsukti į parduotuvę, kad išrinktų Daliai drabužių.
„Vida, pasimatuok, Dalytei reikia palto“, – 1963-iaisiais atostogų grįžusios vyresnės dukters paprašė E.Gaškienė. Motina Daliai buvo išrinkusi rudą paltą su pilka karakulio apykakle. Kadangi Vidai jo dydis tiko, paltas buvo išsiųstas į Lietuvą.
Artimųjų laiškai Dalią ir Kęstutį pasiekdavo tik iš JAV – Vokietijoje gyvenanti Vida negalėdavo tiesiogiai rašyti savo seseriai. Juos persiųsdavo motina.
Kartą E.Gaškienė persiuntė Vidai jos sesers Dalios laišką, kuriame buvo rašoma, kad 1965-ųjų vasario 21–24 dienomis Vilniuje bus didelė studentų šventė.
Kiti laiško puslapiai buvo skirti kasdieniams reikalams. O laiško gale – kelios svarbios eilutės, kur Dalia apgailestavo negalėsianti dalyvauti šioje šventėje – mat su vyresne seserimi Vida lankysis Prahoje.
Tai buvo užuomina apie būsimą pasimatymą su Vida, tuo metu gyvenusia Heidelberge, Vokietijoje.
Vida iš anksto Prahoje užsakė kambarį viename viešbutyje ir apie tai pranešė Daliai.
Tuo metu Prahoje buvo tik keli viešbučiai, kuriuose galėjo apsistoti turistai iš socialistinių šalių.
Vidai ir jos sutuoktiniui tuometė Čekoslovakija buvo išdavusi vizą trims paroms. Pirmąją dieną Vida viešbutyje nesulaukė jokios žinutės iš sesers Dalios.
Negavusi žinios Vida ėmė lankytis viešbučiuose ir klausytis, kokia kalba bendrauja atvykėliai.
Kai viza artėjo į pabaigą, Vidos nerimas augo su kiekviena akimirka. Buvo mažai vilties, kad karo audrų išskirtoms seserims pavyks susitikti.
Likus parai iki išvykimo Vida susigriebė Prahoje dar nieko nemačiusi, nes tiktai gėrusi kavą ir vaikščiojusi po viešbučius.
„Buvau emociškai išsekusi, vis galvojau, ką galėčiau dar padaryti, kad sutikčiau Dalią“, – pasakojo Vida.
Norėdama pailsėti moteris paprašė savo vyro nuvažiuoti automobiliu bent iki Prahos pilies.
Juozas pasiūlė užsisakyti angliškai kalbančio gido paslaugas. Pilies muziejaus kasoje paaiškėjo, kad laukti reikės gerą pusvalandį. Tada Vida su savo vyru patraukė į kavinę, įsikūrusią netoli aikštės.
Čia Vida pastebėjo turistų grupę. Jos vyras Juozas, išgirdęs kelis rusiškus žodžius, suprato, kad tai – turistai iš Sovietų Sąjungos.
Vidą tai labai nuvylė, tačiau artėdama prie turistų grupės ji pamatė jauną moterį, vilkinčią rudu paltu su pilka karakulio apykakle.
Moteriai net širdis suvirpėjo – būtent tokį paltą motina išsiuntė į Lietuvą Daliai.
Įsidrąsinusi Vida priėjo prie jaunos moters ir, uždėjusi ranką ant peties, paklausė: „Dalia?“ Kai nepažįstamoji atsisuko, neliko abejonių. Ji paklausė: „Vida, čia tu?“
Tai įvyko 1965-ųjų vasario 22-ąją. Tuomet Vidai buvo 31-eri, o Daliai – 22-eji.
Toliau įvykiai klostėsi lyg sapne. Čekoslovakijoje netrūko saugumo darbuotojų, kurie stebėdavo, kas su kuo susitinka.
„Dalia, ar mes galime kur nors susitikti?“ – paklausė Vida savo sesers. O ši nuėjo su kažkuo pasikalbėti.
Po kelių minučių pasirodė moteris, kuri įtartinai apžiūrėjo aikštėje stovinčią Vidą su vyru.
Tą vakarą Vida su Dalia kalbėjosi iki vėlumos.
Kitą rytą, vos Vida kirto Čekoslovakijos ir Vokietijos sieną, ji susijaudinusi parašė 15 puslapių laišką tėvams, aprašydama kiekvieną susitikimo smulkmeną.
Nuo to laiko Gaškų šeimoje Čikagoje dažni svečiai buvo Dalia ir Kęstutis.
Seserys apgailestauja jau netekusios brolio Kęstučio – pernai K.Gaška, buvęs Seimo narys, mirė.
1987 metais Dalia, gavusi tėvo kvietimą, persikėlė gyventi į JAV su dukterimi Egle ir sūnumi Audriumi. Buvusiai vilnietei pasisekė užkopti karjeros laiptais, nors lengva nebuvo.
Jos duktė Eglė tapo medike, o sūnus Audrius, baigęs teisę, dirba slaugytoju, slaugo ligonius po operacijų.
„Dabar jaučiuosi taip, lyg turėčiau ne vieną, o du gyvenimus, o tai nėra blogai“, – įsitikinusi Dalia, visas atostogas praleidžianti gimtinėje.
