Apie sudėtingą, narkotikų paženklintą moters gyvenimą išduoda nebent truputį paburkusios plaštakos. Ant kairiosios – plonas auksinis vestuvinis žiedas. Vėliau sužinosiu, kad jį moteriai užmovė antrasis jos vyras. Jie susituokė pataisos namuose. Jis kaip ir dabar prieš mane stovinti šiaulietė – priklausomas nuo narkotikų. Jie abu gydosi Meikštų dvare, kur ir susipažino.
Reabilitacijos centro bibliotekoje sėdame ant minkštasuolio. Pašnekovė suneria rankas, susigūžia ir kiek pasilenkia į priekį. Ne taip lengva pasakoti skausmingus „nuotykius“, kurių jos gyvenime – ne vienas ir ne du.
Pradėdama pokalbį nė nenutuokiau, kad artimiausią pusvalandį keliausiu iš moterų kalėjimo Lietuvoje į jaukius turtingo vokiečio – pirmojo Žanetos (tikras vardas redakcijai žinomas) vyro namus. Iš ten – į Afriką, kur pora sukišo visus pinigus aukso plovimo įrangai pirkti. Jų verslas taip ir neįsisuko. Žaneta vėl atsidūrė Šiauliuose, vėl „sėdo ant adatos“, kol ėmė gydytis reabilitacijos centre.
Moteris viską pasakoja be didelio skausmo, žvaliu balsu. Tik kūnas gūžiasi, tarsi norėtų pasislėpti.
Draugas pavartojo ir nusižudė
„Iki 23 metų negėriau ir nerūkiau. Nebuvau geras vaikas, kriminalas buvo nuo 16 metų. Bet baigiau dailės mokyklą, dailės technikumą“, - pasakojimą pradėjo šiaulietė.
Kriminalas – tai visokios šunybės, chuliganizmas, smulkios vagystės.
Būdama 22-ejų ji apsigyveno su vaikinu. Iš kalėjimo grįžęs draugas pasiūlė jam narkotikų. Taip vieną dieną Žaneta rado savo draugą apsvaigusį. „Susidomėjau. Nežinojau, kas tie narkotikai“, - sovietmetį prisiminė Žaneta.
Tada ji į veną susileido aguonų ekstrakto. Užsisuko karuselė. Šiaulietė skaičiuoja, kad tąkart narkotikus vartojo ketverius metus.
Ėmė vagiliauti iš parduotuvių. Iki šiol moteris neturi jokio darbo stažo.
Draugystė su vartojančiu vaikinu po kelerių metų nutrūko. Jis vartodamas nusižudė. Žaneta ne kartą mėgino mesti narkotikus, tačiau kvaišalai vėl patraukdavo ją.
„Tai stipriau negu aš. Verkdavau ir vėl durdavausi iš naujo“, - greitakalbe bėrė pašnekovė.
Po ketverių metų moteris sėdo į kalėjimą, gavo 10 metų. Jos namuose pareigūnai rado didelį kiekį narkotikų. „Dievas man davė išsigelbėjimo ratą. Jei ne kalėjimas, būčiau mirusi. Tuo metu Šiauliuose pasirodė labai nešvarus „kaifas“, daug mano pažįstamų dėl prastų narkotikų nebegali judėti, nerišliai kalba. Kalėjime narkotikų nevartojau, išskyrus kokius du kartus. Esu viena iš tų nedaugelio, kuriai kalėjimas padėjo“, - pasakojo moteris.
Ji buvo laimingesnė kalėjime nei laisvėje. Prieš sėsdama už grotų tiek buvo nusiritusi, kad kartais nakvodavo landynėse. „Nenorėjau gyventi, galvojau apie savižudybę, tik trūkdavo drąsos nutraukti gyvybę“, - prisipažino nelaimėlė.
Daug jos pažįstamų mirė užsikrėtę ŽIV ar patys pasitraukė iš gyvenimo.
Pirmasis vyras – vokietis
Iš kalėjimo Žaneta išėjo po 5 metų – už gerą elgesį ją išleido anksčiau. „Viskas buvo pasikeitę. Jaučiausi svetima. Įkalinimo įstaigose neruošė naujam gyvenimui. Verkiau ir norėjau grįžti atgal“, - aiškino moteris.
Ją išskėstomis rankomis priėmė tėvai. Jie – paprasti darbininkai. Mama dirbo sandėlininke „Rūtoje“, tėvas – sandėlininku „Gubernijoje“.
Žaneta laikėsi ir nevartojo. Vis ieškojo, kuo praskaidrinti gyvenimą. Galiausia susigundė draugės kvietimu išvažiuoti pas ją į Vokietiją.
Ten susipažino su būsimu vyru – šeimą jau sukūrusiu vokiečiu. Jiedu susituokė, kartu pragyveno 8 metus.
Nesuvokdama savo ligos, ji ėmė retkarčiais išgerti alkoholio. Nekaltas malonumas tapo kasdieniu ritualu. Vyras pastebėjo, kad Žanetai sunku, stengėsi jai padėti, bet kad ir kaip mėgintų, negalėjo įveikti priklausomybės.
Pagalius į ratus kišo ir tai, kad pora negalėjo susilaukti vaikų. Vyras su pirmąja žmona sulaukęs vaikelio, pasidarė sterilizaciją.
„Jaučiausi ten vieniša, nelaiminga, man trūko draugų, man buvo nuobodu“, - kodėl pradėjo gerti, o vėliau ir vartoti heroiną, aiškino pašnekovė.
Narkotikus leisdavosi ir džiunglėse
Po septynerių metų bendro gyvenimo, pora pardavė namą, jachtą ir Ganoje mėgino įkurti aukso plovyklą. „Nusipirkome aukso plovimo mašiną. Tik neapgalvojome, kad aukso telkiniai – džiunglėse, iki jų reikia nutiesti kelią mašinai, o kelią nutiesti kainuotų milijonus“, - kalbėjo moteris.
Net ir sėdėdama džiunglėse, ji imdavo šaukštą, kaitindavo narkotikus ir leisdavosi. „Narkomanas visur narkomanas. Nuo problemos niekur nepabėgsi“, - atsiduso Žaneta.
Verslo sumanymas žlugo. Pora prarado pinigus. Grįžę į Vokietiją jiedu susipyko. Žaneta grįžo į Šiaulius.
Draugė iš kalėjimo laikų jai patarė važiuoti gydytis. Pasiūlė Meikštų dvarą – priklausomybių reabilitacijos centrą. Pirmas bandymas – dviems mėnesiams. „Maniau, man užteks“, - prisiminė pašnekovė.
Tačiau vos išėjusi tą pačią dieną ji vėl čiupo butelį ir leidosi narkotikus. Po dviejų savaičių ir vėl grįžo į Meikštų dvarą – visam 14 mėnesių kursui.
Tuoktuvės – pataisos namuose
Dvare ji sutiko savo būsimą vyrą Antoną. Jis taip pat atvyko gydytis. Tačiau po pusės metų porą grasino išskirti teismo sprendimas įkalinti Antoną už narkotikų laikymą ir kanapių auginimą.
„Jis slapstėsi nuo policijos, o aš slapta pabėgdavau iš dvaro, kad mes susitiktume“, - pasakojo Žaneta.
Romantikos čia maža. Po kelių tokių slaptų pasimatymų moteris įkliuvo – buvo išgėrusi. Meikšto dvare pirmoji taisyklė – jokio alkoholio ir jokių narkotikų. Antroji – jokio sekso. Šiaulietė sulaužė ir antrąją.
Žaneta ir Antonas mėnesį praleido kartu. Galiausia vyrą pagavo policija, jis sėdo į kalėjimą – Kybartų pataisos namus. Ten pora netrukus susituokė.
Žaneta vis dar vartojo narkotikus. Buvo pastojusi, laukėsi, tačiau jos kūne gydytojai rado cistą. Ji buvo per didelė, kad moteris galėtų išnešioti vaikelį. Teko daryti išvalymą, operuoti cistą. „Viskas per narkotikus. Jei būčiau rūpinusis savimi, cistą būtų galima išoperuoti anksčiau“, - apgailestavo moteris.
Vyras paskatino gydytis ir žmoną
Kol laukė iš pataisos namų išeinančio Antono, Žaneta vartojo toliau. Pinigų narkotikams ji gaudavo iš pirmojo vyro, kuris dėl savo gerumo ją palaikydavo.
Antonui pagaliau išėjus į laisvę, jis griebė žmoną ir skubiai atvyko į Meikštų dvarą. Dabar jie kartu mokosi gyventi be narkotikų. „Tai bus pirmas žingsnis į sveiką, nevartojančią šeimą“, - viliasi šiaulietė.
Nėra paprasta atsilaikyti. Žaneta pasakojo, kad vienas jos bičiulis trylika kartų važiavo į reabilitacijos centrą, o išėjęs vėl atkrisdavo. Tik po trylikto karto pilnai perėjus kursą dabar jam pavyksta 5 metus gyventi blaiviam.
„Sunku susitaikyti, kad niekada negalėsiu išgerti. Nors didžiausias praradimas – kad vartodama nebesu laisva. Tik pirmi metai vartojimo buvo linksmi. Paskui – vienas vargas“, - prisipažino 42-ejų šiaulietė.
Tolimų planų ji neturi. „Planas – šiandien išlikti blaivai. Jei ateina nerimas dėl ateities – kaip reikės gyventi, iš kur gauti pinigų – viską pavedu Dievo valiai ir mąstau, kad viskas susitvarkys“, - aiškino Žaneta.
Nei ateitis, nei praeitis jos nejaudina taip smarkiai kaip šiandiena. Moteris mokosi gyventi blaiviai, nemeluoti, suvokti savo vertybes ir jų laikytis.
