Dešimčiai metų už žmogžudystę nuteistas ir jau devynerius kalintis A.Armonavičius šiuo metu dirba savanoriu šalia kalėjimo esančiuose senelių namuose.
Tvirtai sudėtas vyras padeda slaugėms, kai reikia fizinės jėgos, – sunkios būklės pacientus jis pakelia, apverčia ant kito šono, padeda juos išmaudyti, pakeičia sauskelnes. Tomis pačiomis rankomis, kuriomis kažkada nužudė 17 metų vyresnį savo brolį.
A.Armonavičius teistas 8 kartus. Kalinimo įstaigose iš viso jis yra praleidęs 15 metų.
Lepino ir būsimoji auka
Andrius augo karininko šeimoje. Buvo visų mylimas ir lepinamas. Jis gimė, kai vyriausiam broliui buvo 17, viduriniam – 13 metų.
„Mažas angeliukas. Lepūnėlis”, – taip savo jaunėlį apibūdino tėvas Romualdas. Jis iki šiol jaučia kaltę, kad nepakankamai griežtai auklėjo sūnų.
„Tikėjau Andriumi, maniau, kad jis pats turi savo galvą, žino, ką galima, ko negalima daryti. Bet, pasirodo, reikėjo būti griežtesniam”, – svarstė buvęs karininkas.
Andriaus motina Tamara, mintimis grįždama į praeitį, taip pat tvirtina, kad niekas nė numanyti negalėjo, kad jų šeimą ištiks tokia tragedija.
„Mes Andriuko labai laukėme, labai norėjome. Jis buvo toks šviesiaplaukis, garbanotas, žydromis akimis. Vyriausias brolis (kurį Andrius vėliau nužudė) jį ant rankų nešiodavo, labai juo rūpinosi, auklėjo”, – prisiminė Tamara.
Bandė išsikovoti autoritetą
Vaikystėje Andrių tėvai lepino saldainiais, paaugusiam negailėjo pinigų. Jis buvo įpratęs iškart gauti tai, ko nori.
„Jei negaudavau to, ko užsimanydavau, išsireikalaudavau ašaromis. Būdavo, tėvas duoda ir sako – tu tik mamai nesakyk. O mama duoda ir liepia tėvui nesakyti. Man tai buvo labai patogu.
Turėjau daug vyresnių draugų, man jie atrodė šaunūs, norėjau būti toks kaip jie, greičiau užaugti. Veldavausi į muštynes. Vyresnieji mano draugai kam nors trenkdavo vieną kartą, o aš – du. Troškau įsitvirtinti, įrodyti, kad ir aš galiu”, – prisiminė Andrius.
Vyresnių draugų kompanijoje A.Armonavičius netruko išbandyti alkoholio, o sulaukęs 15-os – ir narkotikų.
Kelis kartus teistas už vagystes, apgavęs ar apvogęs net artimiausius žmones – tokia buvo 24 metų sulaukusio vaikino biografija.
„Nuo 19-os vartojau narkotikus. Artimuosius vadindavau pajamų šaltiniu.
Kai nepavykdavo nieko pavogti gatvėje, eidavau prašyti tėvų. Žinojau, kad jei neduos, pats pasiimsiu ir už tai manęs nepasodins”, – prisipažino Andrius.
Užmušė ir apvogė
Tą lemtingą dieną atskirai nuo tėvų gyvenantis Andrius užsuko į jų namus neva pavedžioti šuns. Iš tiesų jam vėl reikėjo pinigų dar vienai narkotikų dozei.
Namie buvo tik vyresnysis brolis Aivaras. Jis ėmė priekaištauti Andriui dėl dingusio mobiliojo telefono, reikalavo atiduoti tėvų buto raktus ir išeiti.
Broliai apsistumdė. Aivaras mėgino atimti iš jaunėlio raktus.
„Mes susimušėme ir aš jam tvojau svarmeniu per galvą. Po to pasiėmiau daiktų, kuriuos būtų galima parduoti, ir išėjau”, – apie dramatišką įvykį pasakojo A.Armonavičius.
Išeidamas Andrius durų spynoje nulaužė raktus, kad artimieji negalėtų patekti į butą.
„Pardavęs daiktus nusipirkau keletą dozių narkotikų, visą dieną juos vartojau. Gyvenau su tokia moterimi, kuri taip pat buvo narkomanė. Vakare pas mus atėjo pareigūnas operatyvininkas, kuris jau ne sykį mane buvo suėmęs, ir pranešė: „Andriau, įvyko tragedija, užmušė tavo brolį.” Atsakau: „Žinau, aš pats tai ir padariau”, – savo šiurpų prisipažinimą prisiminė brolžudys.
Pripažino tik jėgą
Dabar A.Armonavičius su siaubu prisimena savo kelią iki to šiurpaus nusikaltimo. Su nusikalstamo pasaulio veikėjais bendraujantis vaikinas nepaisė nei tėvų, nei brolių pastabų.
„Gal reikėjo, kad tėvai manęs atsisakytų, išvarytų. Gal tai mane būtų sukrėtę, – svarstė kalinys laidoje „Kaltės kaina”. – Aš atsitokėjau tik tada, kai likau vienas.
Kartą atsiverčiau užrašų knygutę ir suvokiau, kad neturiu kam paskambinti – visus esu apgavęs. Vieni patys nenori su manimi bendrauti, kitų vengiu aš, nes esu jiems skolingas.”
Vyras buvo susikūręs savo filosofiją, kurios vienas iš principų buvo toks: „Jei žmogus negali pakovoti už savo daiktą, vadinasi, jis jo nevertas. Jei ne aš, tai kitas jį atims.”
Tėvai jaučia kaltę
Tuo metu, kai Andrius nužudė brolį, jų motina buvo išvykusi į užsienį.
Anksčiau ji dirbo skaičiavimo mašinų gamykloje, tačiau jai bankrutavus teko ieškoti darbo svetur. Draugė pasiūlė vykti į Prancūziją dirbti aukle. Ten motina ir sužinojo apie šeimą ištikusią tragediją.
„Kol Prancūzijoje prižiūrėjau vieną vaiką, čia netekau dviejų sūnų, – su siaubu tragediją prisiminė moteris. – Du vyresnieji mūsų vaikai suaugo, o Andrius taip ir liko tarsi mažas vaikas. Tikriausiai visada toks ir liks. Tai mes jam neleidome suaugti.”
„Tai mano kaltė. Neprižiūrėjau taip, kaip reikia. Jį auklėjo gatvė, netinkami draugai. O į tragediją įstūmė narkotikai”, – apgailestavo Romualdas.
Prižiūri neįgalius žmones
Nuo to laiko, kai nužudė savo brolį, Vilniaus pataisos namuose bausmę atliekantis Andrius smarkiai pasikeitė.
„Anksčiau sėdėdamas kalėjime planuodavau, kaip išėjęs vėl vogsiu ir plėšiu. Dabar mąstau kitaip. Matau, kad mano gyvenimas – vien praradimai”, – kalbėjo A.Armonavičius.
Savo ryžtą pradėti naują gyvenimą jis bando įrodyti darbais. Andrius sutiko dirbti savanoriu šalia pataisos namų esančiuose senelių namuose.
Apkabino sūnų žudiką
Baigiantis kalinimo laikui A.Armonavičiui buvo suteikta galimybė trims dienoms išvykti namo. Kalinio susitikimą su tėvais filmavo LRT televizijos kameros.
Peržengęs namų slenkstį A.Armonavičius apsikabino su motina ir tėvu, apžiūrėjo seniai matytą butą. Čia jį pasitiko ne tik artimųjų dėmesys, bet ir sunkūs prisiminimai.
„Įvyko tragedija. Bet aš Andriui iš karto pasakiau, kad atleidžiu. Tegul ir Dievas jam atleidžia. Jokio pykčio aš nejaučiu”, – apkabinęs sūnų kalbėjo Romualdas.
Prie krūtinės jį glaudė ir motina. „Tikiu Andrejumi, matau, kaip jis keičiasi. Jis dabar visai kitoks. Na, pasiklydo, bet tikiu, kad taps normaliu žmogumi”, – vylėsi moteris.
„Aš nežinau, ar būdamas tėvų vietoje galėčiau atleisti, – susigraudino Andrius. – Dažnai svarstau ir apie tai, kaip reikės pažiūrėti į akis nužudyto brolio žmonai, jų dukrai, ką reikės joms pasakyti.
Seniau kaltindavau savo artimuosius, jaučiau jiems daug pykčio. Paskui kaltinau ir smerkiau save. Bet laikas gydo. Dabar man lengviau apie tai kalbėti, taip savęs nebegraužiu.”
Idealią visuomenę ištiktų sąstingis
– Kuo laidos herojaus Andriaus atvejis yra tipiškas ir kuo išskirtinis? – pasiteiravau „Klaidos kainos” vedėjo, teisės profesoriaus Justino Žilinsko (39 m.)
– Pirmoji istorijos dalis – tipiškas kelias į nusikaltimą: vaikas susidėjo su bloga kompanija, pradėjo vartoti kvaišalus ir nuo smulkių nusikaltimų nuėjo iki paties didžiausio – žmogžudystės.
Tačiau nedažnai pasitaiko taip, kad žmogus po 15 kalėjimuose praleistų metų apsisprendžia keistis ir grįžti į visuomenę. Tam reikia ir ryžto, ir vidinės stiprybės.
Mūsų visuomenėje nėra sąlygų žmogui pasitaisyti. Elgesio nukrypimus reikia pradėti taisyti dar prieš prireikiant teisėsaugos institucijų pagalbos.
Aš nežinau, ar prasikaltęs vaikas arba jaunuolis, pasodintas kartu su tokiais pat, pasitaisys, ar priešingai. Tačiau kitos išeities nėra.
Stebina, kad Andrius sugeba atsitiesti būdamas jau suaugęs žmogus. Juk aplinka vis dėlto veikia.
– Kaip manote, kas jam padeda tiestis?
– Man atrodo, kad visą gyvenimą jis ieškojo pripažinimo. Jam reikėjo surasti savo vietą. Galbūt dabar jis save įtvirtina tapdamas išimtimi.
– Laidoje kalinių istorijas analizuojate ir teisiniu, ir psichologiniu aspektu. Kiek jums, kaip teisės profesoriui, svarbu gilintis į nusikaltimo priežastis?
– Visuomenėje apie nusikaltimus įprasta kalbėti labai supaprastintai. Primityviai suvokiama, kad su nusikaltimais reikia kovoti griežtinant bausmes. Tačiau tyrimai rodo, kad ilgesnė kaip penkerių metų nelaisvės bausmė žaloja žmogaus psichiką.
Kalinių daugėja. Taip prarandami visuomenės nariai. Man norisi būti idealistui ir tikėti, kad žmonės gali grįžti į visuomenę. Vienas laidos tikslų – paanalizuoti nusikaltimų priežastis. Matau čia šviečiamąją misiją, tik dėl to ir sutikau tapti šios laidos vedėju.
– Esate fantastikos mėgėjas. Galbūt turite idealios visuomenės, kurioje nebūtų nusikaltimų, viziją?
– Nebūna visuomenės be nusikaltimo. Tai, ką mes laikome nusikaltimu, yra susitarimo reikalas.
Ne vienas mūsų esame pažeidęs kokį nors susitarimą: viršijęs greitį, ne vietoje pastatęs automobilį, atsisiuntęs nelegalų filmą ar panašiai. Jei yra susitarimas, visada atsiranda ir kam jį pažeisti.
Idealią visuomenę ištiktų sąstingis. Juk jos turinys yra judėjimas – nuolatinis skirtingų norų ir lūkesčių susikirtimas. Žmogus yra per daug nenuspėjamas. Kiekvienam reikėtų pradėti nuo savęs ir gyventi taip, kad nedarytų blogo kitam.
Maišto elementų turi likti, tačiau jie neturi tapti taisyklėmis.
– Esate trijų vaikų tėvas. Kaip stengiatės juos auklėti, kad apsaugotumėte nuo klaidų?
– Klaidų niekas negali išvengti. Tikiu, kad žmogų formuoja aplinka, todėl viliuosi, kad sugebėsiu atriboti juos nuo tos visuomenės dalies, kuri galėtų nuvesti klystkeliais.
Taip, pasaulis, kuriame noriu auginti savo vaikus, galbūt yra netikras. Bet ar to vadinamojo tikro pasaulio reikia ir ar jis duos vaikui ką nors naudinga?
Pasaulį kuriame mes. Prievarta, agresija visada egzistuoja. Tačiau civilizacijos dėsniai rodo, kad žmogus, išmokdamas susivaldyti, tampa tobulesnis.
