Ji pusantrų metų diena iš dienos stebėjo, kaip po insulto gaunasi jos gyvenimo draugas. Vyras turėjo mokytis visko kaip kūdikis – ryti maistą, kalbėti, vaikščioti.
Kai atsigavo, ligos nebuvo nė žymės, jis net sėdo prie automobilio vairo. Tačiau netrukus vyrą vėl ištiko insultas. Jis mirė.
Skaudžią netektį R.Vaitkienė prisimena ir šiandien. Slaugydama motiną ji mena viską, ko išmoko kovodama už draugo gyvybę.
„Greitai bus 8 metai, kaip netekau jo“, - prislėgtu balsu pasakojo politikės dukra.
49 metų vyras mirė po pusantrų metų kovos su nepaklusniu kūnu ir protu. Po pirmojo insulto jis nieko negalėjo padaryti pats. „Jam reikėjo išmokti net maisto rijimo – pradžioje maitinau per zondą. Atsisėsti, atsistoti, vaikščioti, rašyti, kalbėti – viską mokėmės iš naujo“, - pasakojo moteris.
Ji kasdien buvo šalia draugo ir jam padėdavo – mankštindavo kūną, mokė kasdienių užsiėmimų.
Kai atrodė, kad liga jau nugalėta, ji smogė vyrui antrąkart. Šįkart – nepalikdama jokios vilties. „Buvo labai skaudu, kad jis mirė būtent tada, kai šitiek iškentėjome, kai jau atsistatė“, - apgailestavo R.Vaitkienė.
Ji žavėjosi, kokią didelę pažangą draugas buvo padaręs. „Tai, kad jis vairavo, buvo stebuklas. Kas anksčiau jo nepažinojo, net negalėjo įtarti, ką jis perėjo“, - pasakojo moteris.
Paklausta, kodėl, jos manymu, vyrą ištiko antrasis insultas, ji sakė: „Kai jis susirgo, paaiškėjo, kad iš dalies tai buvo paveldėti kraujotakos sutrikimai. Tai pagrindinė priežastis. Aišku, susidėjo ir rūpesčiai, ir stresas, bet pavojus patirti insultą jau buvo nuo gimimo.“
Kai draugas mirė, Rasai buvo 43 metai. „Labai sunkiai išgyvenau jo mirtį. Iki šiol žaizdos tebegyja“, - atsiduso pašnekovė.
Kartu pora neturėjo bendrų vaikų. Rasai netektį išgyventi padėjo du suaugę jos sūnūs iš pirmosios santuokos. Jie niekur nepalikdavo mamos vienos. „Net su draugų kompanija vesdavosi mane. Ir slaugyti vyrą labai padėjo – nesamdėme slaugių. Neįsivaizdavau, kad kitas žmogus gali padaryti kažką geriau negu aš“, - pasakojo R.Vaitkienė.
Jai sunku palyginti, ar dabartinė jos motinos K.Prunskienės situacija yra lengvesnė. „Šiaip ar taip, ji vyresnė, amžius solidesnis, dėl to ir atsistatymo procesai lėtesni“, - aiškino politikės dukra.
Moteriai vėl reikia patirti tą pačią nežinią, ilgus reabilitacijos mėnesius, kantrybės reikalaujančius užsiėmimus. „Su savo žmogumi buvau pusantrų metų, slaugiau jį diena iš dienos. Įgijau labai daug įgūdžių. Viską panaudoju, kai dirbam su mama“, - pasakojo pašnekovė.
Stiprinti motiną jai labai padeda brolis Vaidotas Prunskus ir sesuo. „Dabar lengviau, nei slaugant draugą. Darbą dirbame trise“, - šypsojosi K.Prunskienės dukra.
Ji neįsivaizduoja, kaip galėtų apleisti gimdytoją ligoje. „Slaugyti motiną nėra auka, tai šventa vaiko pareiga“, - sakė R.Vaitkienė. Dabar moteriai 51-eri.
Nuo mamos slaugymo ji pailsi, kai kimba į darbus – konsultuoja verslo ir nekilnojamojo turto klausimais. Moteris dirba pagal individualios veiklos pažymėjimą, tad darbo grafiką susidaro pati.
Liga politikę pakirto pernai vasarį. Lietuvos liaudies partijos pirmininkė blogai pasijuto netrukus po savo 69-ojo gimtadienio.
