Tuomet, kai Rake į galvą šauna kokia nors idėja, moteris nemėgsta žodžio ne“. O jos tėvas R.Rakauskas mėgsta pradėti sakinį kartodamas keliskart „ne, ne, ne“. Toks sąskambis dažniausiai reiškia pritarimą. Bet, norint tai suprasti, reikia būti kauniečio fotografo dukterimi, rašo „Lietuvos rytas".
Eglė įnoringa. Neseniai prašė tėvo įamžinti ją kaip Danijos sostinės Kopenhagos garsiausią skulptūrą „Undinėlė“, sėdinčią ant Puntuko akmens. Šią nuotrauką R.Rakauskas naudos ruošiamai portretų knygai apie šalies menininkus.
Jei ne tie „ne, ne, ne“, galbūt tėvas ir duktė neprisimintų prarajos, kuri juos skyrė daugiau nei septynerius metus. Tiek laiko jie vienas su kitu nekalbėjo, nežinojo, ką kas veikia.
Rake, Rake – taip dabar vadina draugai Eglę, sutrumpinusią savo pavardę. Menininkė apgailestavo, kad to nepadarė kur kas anksčiau.
Galbūt karjera būtų dar sėkmingiau susiklosčiusi, jei užsienyje pirmieji jos darbai būtų pristatyti Rake, o ne Rakauskaitės pavarde.
„Kelk, tėvai, kelk, kiek gali, labiau pritūpk“, – garsiai pratrūko Eglė, o jos tėvas tapo klusniu pagalbininku.
Fotografui pavyko užfiksuoti, kaip legendomis ir padavimais apipintas vienas didžiausių Lietuvoje riedulių – Puntuko akmuo tarsi pakilo šiek tiek nuo žemės ir atsidūrė tarp dviejų menininkų rankų.
Taip atsirado dar vienas suklastotas vaizdas, nes iš tikrųjų niekas Puntuko nekėlė. Suklastotų vaizdų Eglė nevadina iliuzijomis, jai tai – neįvykęs projektas.
Neseniai sostinės galerijoje „Artifex“ atidaryta E.Rakauskaitės paroda taip ir vadinasi „Ne(į)vykę projektai“. Joje pasakojama apie tai, kas galėtų būti, jeigu būtų.
Žiemą vasarą galėtų čiulbėti kregždės greta Nacionalinės dailės galerijos, Arkikatedroje galėtų būti klausykla laisvamaniams, kad pabeldę triskart galėtų sugalvoti tris norus, arba gigantiška Budos skulptūra, iškilusi Trijų Kryžių kalno kaimynystėje.
Jei konditerininkai lietų Nukryžiuotąjį iš baltojo šokolado, Kristaus kūnas būtų saldus, kvepėtų pienu ir tirptų burnoje. Tokiu šokoladiniu gardėsiu Eglė vaišino svečius, atėjusius į jos parodą.
Ši idėja nėra nauja. Kai 1995-aisiais Eglė pirmą kartą padarė iš šokolado Nukryžiuotąjį, jis buvo juodas.
Kitas Eglės darbas – „Neperskaityta knyga“ atsirado prieš trejetą metų išsinuomojus Paryžiuje studiją, kurioje praleido ne vieną mėnesį.
Neperskaityta knyga yra prancūzų enciklopedija, išleista 1991 metais. Tai – metai, kai pasaulyje prasidėjo interneto era.
Šią knygą Eglė rado vienoje Paryžiaus gatvių. Daugelis žodžių iš šios knygos yra išpjaustyti peiliu, kurio neįmanoma pagaląsti.
Alkis ir pamąstymas apie kasdienį darbą, suteikiantį socialines garantijas, padėjo Eglei taip susikaupti, kad kartais knygai pjaustyti skirdavo 8 valandas per dieną.
Gyvendama Paryžiuje Eglė negaudavo jokios stipendijos, todėl skurdo ir vargo.
Moteris taupė net maistui. Kai grįžusią iš Paryžiaus ją pamatė tėvai, iš Eglės buvo likę vien kaulai, nes svėrė vos 54 kilogramus.
Kai Eglė sumanė šiai parodai naudoti populiarią savo tėvo nuotrauką, kurioje po žydinčia obelimi stovi skarele apsigobusi sena moteris, ji buvo įspėta nesityčioti.
Mat Eglė vietoj senos moters įmontavo nuotraukos autorių – savo tėvą. R.Rakauskas šio Eglės darbo dar nematė, bet degė nekantrumu jį išvysti.
Tėvas – ne tik simbolinė figūra, bet ir didžiausias Eglės kritikas. Eglė į tėvą kreipiasi „tu“, o į motiną „jūs“.
Ji įsitikinusi, kad motina turėjo karališką gyvenimą – išsaugojo privilegiją auginti vaikus, būti moterimi, tai – tikras džiaugsmas, o ne tragedija.
Eglė mano, kad apie tokį gyvenimą kiekviena moteris gali tik svajoti.
Kur kas mažiau iškalbinga Rake pasidarė, kai kalba pakrypo apie jos buvusį sutuoktinį Gintarą.
„Aš vedžiau, o jis tekėjo, po 12 ar 13 metų pasiūliau jam gyventi atskirai, šalia norėjau ne brolio, ne draugo, bendramokslio, o vyro“, – prasitarė pašnekovė.
Svajojančiai turėti šeimą, daug vaikų ir nuosavą būstą menininkei dar nepavyko įgyvendinti šių norų.
„Mane motina įspėjo – jei turėsiu vaikų, ji man nepadės. Neturėjau į ką kreiptis pagalbos.
Esu paskenduolė, mano tokia dalia – skandinau save taukuose, bet niekas mano kūrinio taip neinterpretavo“, – prisipažino menininkė.
Motina Eglei nėra pavyzdys, nes ji ištekėjo už R.Rakausko būdama 19 metų, nesiekė mokslo, niekur nedirbo, pasiaukojo šeimai.
Menininkės požiūriu, šiuolaikinės moterys taip pat augina vaikus, aukojasi dėl šeimos ir dar užsidirba duonai. Ir tai daro be jokios kančios.
Neištvėręs R.Rakauskas pertraukė dukterį: „Ne, ne, ne, Egle, tas karališkas gyvenimas – kietas riešutėlis.“
Dabar R.Rakauskui šeima – didžiausia vertybė. Bet toks požiūris atsirado tik kauniečiui pražilus.
Jaunystėje fotografas buvo mažiau sutramdomo būdo nei dabar, nevengė išlenkti taurelės, mėgo lėkti beprotišku greičiu apsižergęs motociklą.
O kai ruošdavosi parodoms, fotografija jam būdavo vienintelė religija. Gal dėl šios priežasties jau užaugus dukterims fotografas skyrėsi su žmona Dalia, išsidalino turtą.
Bet praėjus vos dvejiems metams po skyrybų fotomenininkas suprato, kad yra didžiausias kvailys, todėl vėl oficialiai susituokė su buvusia žmona.
Antrajai santuokai Rakauskai netgi pasirinko tą pačią dieną kaip ir prieš daugelį metų, kai pirmą kartą tuokėsi.
Dabar R.Rakauskas neslepia, kad dievina šešeriais metais jaunesnę žmoną Dalią, kuri yra ūkininkė, darbštuolė, o jam leido tapti menininku. Kai Eglė ko nors prašydavo tėvo, jis patardavo kreiptis į motiną.
Ne vieną tėvo charakterio bruožą paveldėjo ir Eglė. Ketveriais metais jaunesnė jos sesuo Lina kur kas tvirčiau stovi ant žemės, verčiasi nekilnojamuoju turtu ir jau 15 metų su šeima gyvena JAV.
Eglę gelbėja drąsa rizikuoti, gebėjimas plaukti prieš srovę. Nuogai lipti į įkaitintus taukus, į medų – tokias vaizdo instaliacijas surengusi Eglė nenusivylė.
Kad taukai sustingtų, menininkei Rake teko laukti visą naktį. Kai ji išlipdavo iš vonios, prilipusius taukus tekdavo grandyti pasitelkus indų ploviklį. Dailininkės kūnas kentėjo, bet dėl to ji nė kiek nenusiminė.
Kai taukai atvėso iki 36,6 laipsnio šilumos ir pasiekė kūno temperatūrą, Eglę apėmė nenusakomas pojūtis. Atrodė, kad ji plūduriuoja įsčiose nejausdama kūno svorio.
Kitąsyk Rake Šiuolaikinio meno centre Vilniuje nuoga mirko meduje. Kaip tyčia dingo karštas vanduo, nebuvo dušo, kuriame išlipusi iš medaus vonios menininkė galėtų nusiprausti.
„Ar jūs taip pasiaukotumėte dėl meno?“ – pasiteiravau R.Rakausko.
Eglės tėvas prisipažino, kad niekada negalėtų taip pasielgti. Tik jo žmona Dalia norėtų, kad fotografas mažiau dirbtų.
Ruošdamas spaudai „Triveidę knygą“, kur bus įamžinti šalies menininkai, R.Rakauskas vėl dirba išsijuosęs kaip jaunystėje.
„Esu besotis, jei žmogus leidžiasi fotografuojamas. Jei žinau, kad režisierių Rimą Tuminą fotografuoju pirmą ir paskutinį kartą, kaip galiu pasitraukti, man vis norisi jo nepaleisti“, – prisipažino žinomas fotografas.
Kai 1967-aisiais Eglė gimė Vilniuje, iš ligoninės ji buvo parvežta tiesiai į Kauną, kur jos tėvas, pradėjęs dirbti tuomet leidžiamame žurnale „Nemunas“, gavo butą.
Vyras tikėjosi Kaune praleisti ne daugiau kaip trejus metus – tol, kol atidirbs už butą, ir grįžti į Vilnių, kur buvo laukiamas žurnalo „Mūsų gamta“ redakcijoje.
Bet legendinis „Nemunas“ tais laikais buvo vienintelis leidinys, spausdinantis nuotrauką per visą puslapį. Taip Kaunas prisijaukino R.Rakauską.
Jo duktė Eglė ir žurnalas „Nemunas“ – bendraamžiai. Tačiau per visus žurnalo leidybos metus nebuvo nė vienos iliustracijos, nė vienos eilutės, kuriomis būtų pristatoma E.Rakauskaitės kūryba.
„Koks švarus tėvas, jokių protekcijų, jokios korupcijos“, – gyrėsi R.Rakauskas.
Eglė nenori su tuo sutikti. Būdama paauglė ir vartydama šį žurnalą ji aptikdavo ne vieno bendraamžio pavardę ir galvodavo, kad nėra teisybės – draugų tėvai jiems padeda, o jai – ne.
Sukūrusi apie tėvą filmą, Eglė tarsi įgėlė jam – nors tėvas nepadėjo, ji vis tiek jį garsina. Būti pagrindiniu filmo herojumi R.Rakauskui nepatiko.
„Kai fotografuoju kitus žmones, galiu juos įvaryti į neviltį. Tai kaip egzekucija. Tą patį patyriau, kai Eglė mane filmavo“, – dalinosi patirtimi R.Rakauskas.
Būsimos menininkės kietas charakteris išryškėjo vaikystėje. Eglė neslėpė, kad buvo sunkus vaikas. Ji būdavo dažnai baudžiama, kai jaunesnioji sesuo Lina išsitepdavo drabužius.
Motina norėjo išugdyti atsakomybės jausmą, bet vyresnioji duktė jo niekada neturėjo. Eglė prisipažino, kad turi daugiau egoizmo nei pareigingumo, tai būdinga ir jos tėvui, su kuriuo būta daug ginčų.
Esminis dukters ir tėvo konfliktas įsiplieskė, kai baigusi vidurinę mokyklą ji užsimanė stoti į Dailės akademiją, nors tėvas jai linkėjo rinktis teisės ar medicinos studijas.
18-metė Eglė vis dėlto išvyko iš Kauno į Vilnių studijuoti dailės. Bet tik tada, kai laikraščiai ėmė rašyti apie Eglės kūrybą, R.Rakauskas atlyžo ir prisipažino, kad tai – jo duktė.
„Ne, ne, ne, Eglė pati prasimušė į Dailės akademiją. Jos charakteris kietas, tik taip įmanoma ką nors pasiekti. Žinoma, ambicijų buvo ir iš mano pusės“, – neslėpė R.Rakauskas.
Jis nesisielojo dėl šio konflikto, nes kur kas didesnė trauma yra augti be tėvo. Tokią dalią jam skyrė likimas.
Romualdo tėvas, šaulių vadas, buvo ištremtas į Sibirą, bet atsidūręs toli nuo namų mokėjo verstis.
Būdamas lageryje jis parašė žmonai laišką prašydamas atsiųsti jo vestuvinį kostiumą, pasiūtą iš angliškos vilnos.
R.Rakausko motina įsižeidė, piktinosi, kad net Sibire jos vyras nori pasipuošti prieš mergas.
Tiesa paaiškėjo vėliau – padovanojęs kostiumą lagerio viršininkui lietuvis gavo darbą virtuvėje ir nustojo badauti.
Kai tėvas grįžo į Lietuvą, Romualdas jau buvo paauglys.
„Net dvejus metus pratinausi prie tėvo, jis šeimoje man buvo kaip svetimas žmogus. Net svarstydavau, iš kur jis atsirado“, – prisiminė fotografas.
Polinkį į fotografiją R.Rakauskas paveldėjo iš motinos. Iki šiol vyras išsaugojo jos darytas nuotraukas, kuriose įamžintas jis pats.
Vienoje nuotraukoje Romualdas stovi nuogas, gal metų amžiaus. Kad nebūtų matyti vienas daikčiukas, jo motina tą vietą nuotraukoje uždažė.
Ištrėmus tėvą R.Rakausko motina turėjo trauktis iš sodybos, bet negalėjo pasiimti su savimi daug daiktų, todėl savo fotoaparatą užkasė į žemę.
Taip Žemaitijoje gimęs Romualdas atsidūrė Aukštaitijoje, o Anykščiai tapo jo antrąja gimtine.
Niūronyse netoli Anykščių, kur Rakauskai įsigijo sodybą, ramu. Šioje sodyboje pasitinka būdoje tupintis žaislinis šuo, jo kailis tikras. Tokį šunį Eglė pirko Maskvos požeminėje perėjoje.
Prie namo stovi koplytstulpis su nuspalvintais drožiniais, pavyzdžiui, Švč.Mergelės Marijos veidas yra žalias. Gal jis pažaliavo nuo išgyvenimų? O gal dėl to, kad Marija panaši į animacinio filmo personažą Šreką?
Niūronyse R.Rakauskas pailsi nuo miesto triukšmo, nes gali pasinerti į vienatvę.
Jaunystėje vyras turėjo ambicijų tapti rašytoju ir stojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros.
Romantiškumo daug ir kauniečio fotografijose. R.Rakausko bendražygiai patardavo jam baigti su saldybėmis, visokiais žiedeliais ir imtis rimtų temų.
Fotomenininkas nepakluso: „Likau išsiskiriantis – lyriškas, poetiškas, ir ačiū Dievui. Negaliu fotografuoti benamių, kurie rausiasi konteineriuose. Manęs tai netraukia.“
Apie save R.Rakauskas kalba droviai: „Be didelio maivymosi sakau: esu vidutinio ūgio ir vidutinių gabumų.“
„O už ką jums buvo įteikta Nacionalinė premija?“ – paklausiau.
„Klauskite jų. Gal už poetiškumą?“ – svarstė fotografas.
Jis manė, kad šiek tiek buvo atsižvelgta į ankstesnes temas, kaip „Žydėjimas“, „Įkvėpimo žemė“, „Švelnumas“, nebuvo užmirštos ir „Pavasario mergaitės“.
Apie 80 procentų „Pavasario mergaičių“, kurias įamžino fotografas, buvo ne lietuvės, o svetimtautės.
Maskvoje tais laikais būdavo organizuojamas konkursas „Mis foto SSRS“, suvažiuodavo gražių panelių iš Ukrainos, Kazachstano, Tolimųjų Rytų.
Atveždavo gražių panelių ir į Lietuvą. Su jomis dirbdavo trys vilniečiai ir trys kauniečiai, tarp jų – ir R.Rakauskas.
Kauniečio erotinės nuotraukos, ypač aktai, rūpėjo ir ilgapirščiams. Kartą Šiauliuose buvo atidaryta R.Rakausko paroda „Žydėjimas“.
Kai darbai buvo sukabinti, prie budinčios moters priėję keli parodos lankytojai įspėjo, kad kelios fotografijos apspjaudytos. Kol susijaudinusi budėtoja nuvalė darbus, vienas aktas paslaptingai dingo.
Šis įvykis laikraštyje „Šiaulių kraštas“ buvo pavadintas kultūringiausia vagyste.
