Kiekvieno nėštumo metu Birutė priaugdavo 30–35 kilogramus. Moters svoris persirisdavo per 100 kilogramų, bet ji neturėdavo laiko rūpintis savimi – praėjus pusmečiui po gimdymo, vėl grįždavo dirbti.
B.Jakučionytė Vilniuje buvo populiari renginių vedėja, o pagrindinė jos darbo vieta – Trakų pilis. Ten organizuodavo įvairius renginius – ir valstybinius, kuriuose dalyvaudavo 1000 svečių, ir privačius pokylius keliasdešimčiai dalyvių.
Po renginių namo grįždavo tokia pavargusi, kad nepajėgdavo išlipti iš automobilio. Pasnausdavo tiesiog padėjusi galvą ant vairo, tada – į lovą.
Dar Birutė dirbo draudimo bendrovėje, kurioje irgi siekė maksimumo, tad nekart buvo pripažinta geriausia Baltijos šalių regiono draudimo agente.
Tarsi to būtų maža, ji visuomet prisigalvodavo įvairiausios veiklos.
Pagimdžiusi trečią sūnų su televizijos žurnaliste Gabija Vitkevičiūte ir dar trimis moterimis prekybos centruose kovojo už nėščiųjų teises. Tai jų nuopelnas – tik nėščias moteris ir tėvus su mažais vaikais aptarnaujančios kasos, šeimoms skirtos automobilių stovėjimo vietos.
Apie atliekų rūšiavimą ir jų antrinį naudojimą Birutė apskritai gali kalbėti nesustodama.
Kai su šeima pradėjo jas rūšiuoti ir garsiai apie tai kalbėti, kai kažkas, o gal pati save pavadino šiukšlių karaliene, iš to atsirado dar keletas projektų: konkursai su saldainių popierėliais ir butelių kamšteliais, daugybė kūrybinių dirbtuvių.
Savo namų kieme Gerviniuose (Trakų rajone) prieš metus ji suorganizavo Ekologiškų daiktų festivalį, į kurį susirinko per 2000 žmonių.
Žodžiu, ši moteris – tarsi ugnis, ji nuolat dega darbu, draugyste, vaikų auklėjimu, savęs tobulinimu ir naujų kelių ieškojimu.
Kai po skyrybų nuėjo į pirmą psichoterapeuto konsultaciją, jis pasiūlė išmatuoti Birutės vidinį greitį, laiko pojūtį. Paėmęs laikrodį pasiūlė: „Kai duosiu ženklą, pradėsim. Pasakysi „stop“, kai bus praėjusi minutė“.
Gavusi ženklą ji ilgai laukė ir kai jau manė, jog tikrai praėjo kokios dvi minutės, pasakė „stop“. Buvo praėjusios 32 sekundės.
Psichoterapeutas pasakė, kad gyvenant tokiu greičiu neįmanoma neatsitrenkti į sieną.
Dabar Birutė svarsto, kad savo santuoką ji visuomet dailino ir gražino, nors „nebuvo nei gražu, nei ką“.
„Mano vyras – ramus, santūrus, apsiskaitęs, geras žmogus. Tačiau to per maža, kad galėtum sėkmingai gyventi susituokus. Reikia, kad žmogus norėtų ir gebėtų prisiimti atsakomybę už savo šeimą.
Jam vis reikėdavo priminti, jį raginti ir prašyti, kad labiau rūpintųsi šeima. Ir kai jam pagaliau pavyko sukurti savo verslą, o aš nustojau arti ir pradėjau svajoti, kad būsiu tiktai keturių berniukų mama, jis išėjo“, – net stebina, kaip ramiai Birutė apie tai pasakoja – juk po skyrybų nepraėjo nė metų.
Ji kvatoja: „Dabar jau normaliai“.
Sugrąžinti šilumą ir džiugesį į jos plačią širdį padėjo arčiausiai esantys žmonės. Vaikai, kartu gyvenanti sesuo Rasa, draugai.
„Daugiausia, ką gali gauti ir duoti šiame gyvenime, yra draugystė. Tas apsikeitimas energija, srautas, kai tu būni su tais, kuriuos myli, kurie tau patinka, iš kurių mokaisi, su kuriais daliniesi. Lietuvoje turiu fantastiškų žmonių, draugų.
Visada sakydavau, kad aš juos kolekcionuoju. Todėl išvažiuodama iš čia žinojau, kad dėl kalbos barjero, dėl laiko stokos greitai nesukaupsiu tokios vertingos kolekcijos“, – dienoraštyje iš Londono, kuriame įsikūrė prieš pusmetį, draugams rašė ji.
Iš pradžių Birutė svajojo apie Gruziją, tačiau nutarusi, kad vaikams tai nėra geriausia šalis, nutarė aplankyti Londoną. Sugalvojo taip: nuskrenda ir, jei pirmas įspūdis tinka, ten suka naują lizdą.
Tiko. Tačiau įsikurti Londone, ir dar rajone, kuriame yra gera mokykla, vien įspūdžio neužtenka.
Vaikystės draugas, dabar vienos didžiausių Europoje antrinių polietileno žaliavų perdirbėjos ir gamintojos generalinis direktorius paskolino pinigų keliems mėnesiams išsinuomoti butą, surado britą laiduotoją.
O kai jau ten įsikūrusi su vaikais ir seserimi po kelių savaičių grįžo trumpam į Lietuvą, dar ir darbą pasiūlė – tapti jo bendrovės atstove Jungtinėje Karalystėje.
„Juk beveik nemoku angliškai!“ – nustėro išgirdusi naujieną. „Tai išmok“, – žodžių į vatą nevyniojo draugas.
„Žliumbiau, – prisiminė. – Nes nieko negalėjau sau padaryti, niekaip neprisiversdavau paimti telefono ir paskambinti pardavėjams, nors ir turėjau surinkusi visus kontaktinius duomenis, pasidariusi žemėlapį su vėliavėlėmis, kur galėčiau rasti tiekėjų.
Bet kartą įkvėpiau giliai oro ir paskambinau: „Hello, Mister, I am from...“ Toliau pusę suprantu, ką sako, pusės – ne. Bet britai buvo suinteresuoti parduoti, tad nelabai kreipė dėmesį, ką šneku. Svarbu – kad pirkčiau.“
Vėliau į Londoną atvažiavo du pagalbininkai iš Lietuvos, kartu padirbėjo savaitę ir dabar Birutei viskas atrodo ne taip sudėtinga. Jau pusę šalies apvažiavo ieškodama tinkamų atliekų "Plastai".
Anglų kalbos moteris mokėsi netradiciškai – megzdama pažintis interneto svetainėse. Vaikščiodama į pasimatymus tobulino ne tik anglų kalbos žinias, bet ir flirto bei koketavimo įgūdžius.
„Pastaraisiais metais jaučiausi tai per stora, tai negraži, tai vėl nėščia – tokia maišuose paslėpta moteris.
Tad gavusi pirmą kvietimą į pasimatymą, prisipirkau drabužių, nuėjau į grožio saloną, netgi dalyvavau erotinėje fotosesijoje. Ir man tai labai patiko“, – Birutė mielai prisimena tąsyk užplūdusias emocijas.
Per kelis mėnesius ji spėjo nueiti į pasimatymus su daugiau nei dešimt vyrų ir dar su keliais šimtais pabendrauti internetu.
Todėl dabar save laiko internetinių pažinčių eksperte: „Jau suprantu, kas užkoduota vyrų anketose pažinčių portaluose, kokią informaciją suteikia pirmas susitikimas, pirmas prisilietimas, kiek realus vyras skiriasi nuo virtualaus.
Supratau, kad nesvarbu, kiek savaičių ar mėnesių bendrauji su žmogumi internetu, nesvarbu kokį įspūdį jis palieka rašydamas laiškus, internetiniai santykiai lygūs nuliui. Viskas prasideda tik tada, kai iš tiesų susitinki. Arba neprasideda.
Visi norėtų sekso po pirmo pasimatymo – nėra laiko romantikai, per dideli atstumai, laikas per brangus santykiams puoselėti. Nuolatinė nuoširdi draugystė kone neįmanoma.“
Nors po skyrybų moteris manė nebenorėsianti kito vyro, naujų santykių, tikėjo galėsianti gyventi ir „be to“, šiandien jos nuomonė kitokia.
Birutė nori naujų santykių ir tuo džiaugiasi.
„Gyvenime sutikau vyrą, kuris padovanojo man nuostabius sūnus. Tikiu, kad atsiras tas, kuris padės juos užauginti“, – neslepia moteris.
Tiktai savo žmogaus Birutė lauks ramiai, nedalins emocijų kiekvienam, į jos pašto dėžutę atsiuntusiam saldų laišką.
B.Jakučionytė mėgaujasi galimybe pažinti kitą šalį, jos žmones, kultūrą, džiaugiasi, kad jos mažyliams ten gerai, kad turi galimybę ir būtinybę užsidirbti pinigų, plečiasi jų visų akiratis, kaupiasi nauja patirtis.
Netgi skyrybas Birutė jau vadina privalumu.
Tik dėl to, kad jos įvyko, ji su vaikais gyvena Londone, jos vaikų tėvas turi draugę, kuri turi motociklą. Vaikams dabar smagu ir pas tėvą pasisvečiuoti, ir su mama gyventi.
Birutė įsitikinusi, kad skyrybų siaubą vaikams sukuria patys suaugusieji – neva, vargšas vaikelis, kaip jis gyvens, kai tėvai išsiskyrė.
„Nežinau, su kokiais sielos juoduliais ir traumomis užaugs mano vaikai, bet mūsų skyrybos jiems nebuvo tragedija. Mano kančių jie nematė“, – berniukams ji nekrauna savo problemų, kad ir kokios nepakeliamos jos kartais atrodo.
Kol kas moteris viena atsako už save, vaikus, namus ir pinigus. Trejais metais vyresnė sesuo Londone prižiūri buitį ir rūpinasi valgio ruošimu.
Įsikibusios viena kitos jos tiki, kad kiekvienas turi įveikti savo kalnus. O kai dangų užgula juodi debesys, Birutė tuoj sugalvoja, ką reikia daryti, kad nors kiek pašviesėtų. Ir daro.
