Abejingai stebėti Artūro susitikimą su motina ir seserimi buvo neįmanoma. Filmuodami šią istoriją nesigėdydami ašaras braukė ir operatoriai, ir redaktoriai.
„Tai pasakojimas apie stebėtinai atkaklų sūnų, kuris šitiek metų ieškojo savo motinos. Tai pasakojimas apie motinos širdgėlą ir nuojautą, kad kada nors sūnus būtinai grįš”, – filmo scenarijaus vertą istoriją pristatė laidos vedėja Palmira Galkontaitė.
Išvežė į Azerbaidžaną
A.Karajevas gimė ir augo Kaune. Kai vaikui sukako aštuoneri, tėvas jį pasiėmė ir išvyko į gimtąjį Azerbaidžaną.
Artūrui buvo paaiškinta, kad Azerbaidžane jis turės praleisti kelias žiemos atostogų savaites. Jos užtruko 17 metų. Tačiau per tą laiką Artūro troškimas grįžti į Lietuvą nė kiek nesumažėjo.
Lietuvoje liko ne tik jo motina Aušra, bet ir vyresnysis brolis Nedas bei sesuo Mantė, kito tėvo vaikai. Kol Artūras gyveno Lietuvoje, vaikai buvo neišskiriami.
„Mokykloje sesuo mokėsi iš ryto, o aš po pietų. Atbėgdavau pas ją į pamokas ir sėdėdavau klasėje, – laidoje pasakojo Artūras. – O po pietų ji sėdėdavo mano klasėje ir laukdavo, kol man pamokos baigsis.”
Santykiai su tėvu – šalti
Vyras pasakojo, kaip gyvendamas Azerbaidžane ilgėdavosi brolio, sesers ir motinos, koks vienišas jautėsi be jų.
Artūras prasitarė nepamenantis jų veido bruožų. „Tik prisimenu, kad mamos buvo labai gražios akys”, – virpančiu iš susijaudinimo balsu pasakojo studijos svečias.
„Ar klausinėdavote savo tėvo apie motiną?” – pasiteiravo Artūro laidos vedėja P.Galkontaitė.
„Ne. Mūsų santykiai buvo ne tokie, kad apie tai kalbėtumėmės, – papurtė galvą Artūras. – Nesiguodžiau jam, kai man būdavo bloga ar susirgdavau. O jis per daug ir nesigilindavo į mano rūpesčius. Mes bendraudavome šaltai ir dalykiškai.
Tėvas jautėsi svarbus vien dėl to, kad davė man gyvybę. Apie jausmus, nuotaikas ar išgyvenimus nesikalbėdavome.”
Gyvenimas Baku gatvėse
Su aštuonmečiu Artūru atvykęs į Azerbaidžaną tėvas vedė kitą moterį, tačiau su ja nebuvo laimingas.
Netrukus pora išsiskyrė ir Artūro tėvas grįžo į Lietuvą, palikęs sūnų su menkai pažįstamais seneliais, dėdėmis bei pamote.
„Man buvo negera. Visą laiką jaučiau, kad visiems esu svetimas”, – savo tuomečius išgyvenimus prisiminė Artūras.
Sulaukęs 14 metų vaikinas nusprendė keliauti į Lietuvą, bet apie savo ketinimus niekam neprasitarė.
Vieną rytą užmiestyje esančiuose senelių namuose jis atsikėlė anksčiau už namiškius. Tyliai, kad nieko nepažadintų, susirinko kai kuriuos daiktus ir išėjo. Daugiau į tuos namus Artūras niekada negrįžo.
Jis tris paras keliavo per kalnus, miegodavo ant akmenų. Vėliau slapčia įsmuko į sunkvežimį ir juo nusigavo iki sostinės Baku.
Čia vaikinas suprato, kad taip paprastai Lietuvos nepasieks. Teko mokytis išgyventi gatvėje.
Dienomis Artūras perpardavinėdavo gatvėje pyragėlius, turguje daržoves arba dirbdavo statybose, o naktimis šildydavosi prie laužų, kuriuos susikurdavo iš to, ką rasdavo šiukšlių konteineriuose.
„Taip gyvenau dvejus metus, kol mane priėmė į Baku geležinkelio stotį apdailos darbininku.
Ten išdirbau septynerius metus”, – sunkią paauglystę prisiminė Artūras.
Sulaukęs pilnametystės jis jau buvo susitaupęs šiek tiek pinigų.
Tapo sumaniu kariu
A.Karajevui teko tarnauti Azerbaidžano armijoje. Ten jis puikiai įvaldė daugybę ginklų.
Gabų ir sumanų vaikiną vertino ir tarnybos draugai, ir karininkai. Pasibaigus tarnybos laikui Artūrui buvo siūloma likti armijoje. Vaikino laukė geras atlyginimas ir aprūpinta ateitis, bet jis atsisakė.
„Nesijaučiau esąs azerbaidžanietis. Visą laiką laikiau save lietuviu, – apsisprendimo motyvus aiškino Artūras. – Mano širdyje tebedegė noras grįžti į Lietuvą ir susirasti motiną.”
„Ar dabar, atvykus į Lietuvą, šis noras toks pat stiprus?” – klausinėjo P.Galkontaitė.
„Noras niekur nedingo, tačiau jaučiu ir šiokį tokį šaltuką. Kankina klausimas, kodėl mama manęs neieškojo...” – Artūro akyse sužvilgo ašaros, jis rankos mostu paprašė išjungti filmavimo kamerą.
„Nežinau, ką man jaučia motina, brolis ir sesuo, – tęsė jis susitvardęs. – Tačiau būsiu jiems dėkingas net ir tuo atveju, jeigu jie nenorės su manimi susitikti.”
Motina patyrė insultą
Artūras savo motiną Aušrą rado sunkiai sergančią. Insultą patyrusi moteris sakė neišeinanti iš namų, negalinti nei skaityti, nei rašyti. Jai sunku bendrauti su žmonėmis.
Pastarąjį kartą sūnų Artūrą ji matė tada, kai jis buvo tokio amžiaus, kokio dabar yra jos jaunėlis sūnus Ervinas.
Tačiau moteris puikiai prisiminė Artūro gerumą.
„Jis atsikeldavo 4–5 valandą ryto, išvirdavo arbatos, sutepdavo sumuštinių ir laukdavo, kol kiti šeimos nariai prabus”, – apie tuomet nė aštuonerių neturinčio Artūro paslaugumą pasakojo motina.
Kodėl Aušra tiek metų neieškojo savo sūnaus?
„Artūro tėvas man sakė pranešęs sūnui, kad aš žuvau per lėktuvo katastrofą, – braukdama ašaras pasakojo motina. – Kai Artūras buvo mažas, rašydavau jam laiškus, skambindavau, tačiau jis su manimi nekalbėdavo – sakydavo, kad jo mama mirusi.”
Apie brolį nesikalbėdavo
Artūro sesuo Mantė negalėjo sulaikyti ašarų, kalbėdama apie brolį, su kuriuo buvo išskirta prieš 17 metų.
„Atsimenu, kaip labai pykau ant mamos, nesuprasdama, kodėl ji iš manęs atėmė brolį.
Kai tai pasakiau, mama ant savęs supyko. Todėl daugiau apie tai nešnekėdavome, – braukdama ašaras pasakojo Mantė. – O prieš dvejus metus mane apėmė jausmas, kad Artūras grįš. Gal dėl to, kad tuomet mamos sveikata labai suprastėjo.”
Ji sakė žinanti, kad brolio tėvas gyvena Kaune.
Ketina apsigyventi Lietuvoje
Kai Artūras susitiko su motina ir seserimi, jie ilgai be žodžių laikė vienas kitą glėbyje, o ašaros riedėjo skruostais.
Artūras aplankė ir savo brolį, tačiau šio susitikimo „Nacionalinė paieškų tarnyba” nefilmavo.
Paviešėjęs dvi savaites vaikinas išvyko į Azerbaidžaną ir iškart ėmė tvarkyti dokumentus, kad galėtų Lietuvoje apsigyventi visam laikui. Jis tvirtino norintis būti šalia artimųjų, kuriems jaučiasi labai reikalingas.
Žada padovanoti sklypą
Po laidos P.Galkontaitė gavo vieno žiūrovo laišką. Ši istorija jį taip sujaudino, kad vyras nutarė padovanoti Artūrui Alytaus rajone esantį 12 arų žemės sklypą.
Žiūrovas rašė puikiai suprantantis, kaip sunku yra pradėti naują gyvenimą.
„Mūsų laidos herojus į Lietuvą turėjo atvykti rugpjūtį, tačiau dokumentų tvarkymas užtruko, todėl jo laukiame rugsėjį, – pasakojo P.Galkontaitė. – Žemės sklypą dovanoti jam ketinantis žiūrovas mums jau skambino. Jis teiravosi, ar Artūras nepersigalvojo, ar tikrai ketina gyventi Lietuvoje.”
– Žinau, kad buvo keblumų Artūrui iš Azerbaidžano atvykti į Lietuvą?
– Kilo sunkumų dėl vizos. Ilgai susirašinėjome su Lietuvos ambasada Azerbaidžane.
Jo mama buvo labai silpna – bijojome, kad Artūras gali pavėluoti. Todėl ir skubėjome. Turėjome nusiųsti specialų kvietimą, aš prisiėmiau už jį atsakomybę.
– Koks iš pradžių jums pasirodė Artūras?
– Tiesą sakant, iš pradžių ant Artūro buvau supykusi. Jis atvyko banko kortelės sąskaitoje neturėdamas pinigų. Pamaniau – kaip neatsakinga, gal jis čia veržiasi tik pasismaginti?
Atvykęs jis susitiko su tėvu, kuris filmuotis atsisakė. Po to susitikimo ir Artūras ėmė abejoti, ar verta dalyvauti laidoje. Nors anksčiau buvome susitarę, kad jis papasakos mums savo istoriją. Tačiau pagaliau sutiko.
– Tuomet pakeitėte apie jį nuomonę?
– Kai ėjome į studiją, Artūras virpėjo iš jaudulio. Mums su operatoriumi teko jį raminti.
Kai pradėjome kalbėti, pajutau jam didelę simpatiją. Nepaisydamas patirtų nuoskaudų, jis apie motiną kalbėjo kaip apie tobulybę. Be to, jis taip stipriai myli brolį ir seserį.
