Kai 1920 metų rugpjūtį Vinčesteryje, Kentukio valstijoje, gimė Helen Amelia Thomas, jos tėvai nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Anuomet moterys šalyje dar neturėjo balsavimo teisės.
Tapti žurnaliste – tokia mažos mergaitės svajonė, kurią ji ėmė puoselėti dar prieš eidama į mokyklą, tuomet atrodė tiesiog neįgyvendinama.
Helen nelaukė, kol kas nors atvers jai duris į žurnalistiką, – viską pasiekė pati, kitoms moterims žurnalistėms pramindama kelius ten, kur ilgus metus šeimininkavo tik vyrai.
Po H.Thomas mirties šių metų liepos 20-ąją įspūdingą jos karjerą pagerbė ir dabartinis JAV prezidentas Barackas Obama.
„Ji aprašė visus Baltuosius rūmus nuo prezidento Johno Fitzgeraldo Kennedy laikų ir per šį laiką nė karto nesuklydo versdama prezidentus, įskaitant ir mane, pasitempti.
Ilgi metai Baltųjų rūmų žurnalistų korpuse yra daugiau nei vien skaičiai. Tai buvo jos nuožmus tikėjimas, kad mūsų demokratija geriausiai veikia tuomet, kai užduodi sudėtingus klausimus ir neleidi mūsų lyderiams atsipūsti“, – sakė B.Obama.
H.Thomas neleido atsipūsti ir sau: dirbo neskaičiuodama laiko, negailėdama jėgų ir turėdama vienintelį tikslą, kad šalies prezidentai ir jų spaudos atstovai būtų atskaitingi visuomenei.
Imigrantų iš Libano, daržovių pardavėjo ir namų šeimininkės, šeimoje Helen buvo septinta iš devynių vaikų. Nors tėvai buvo neišsilavinę, siekė, kad mokslus baigtų visos jų atžalos.
Veino universitete 1942 metais būsimoji žurnalistikos legenda baigė anglų kalbos studijas ir gavo asistentės darbą laikraščio „Washington Daily News“ redakcijoje.
Jos pareigos buvo kopijuoti dokumentus, virti kavą redaktoriams, parūpinti spurgų ir atlikti kitas smulkias užduotis.
Tačiau gabi mergina netruko įrodyti esanti verta daugiau ir nepraėjus nė metams pradėjo dirbti reportere naujienų agentūroje „United Press“.
Ji rašė vietos naujienas ir istorijas apie moteris, vėliau – apie Vašingtono įžymybes ir vyriausybės darbą.
Į Baltuosius rūmus Helen pateko 1960 metais, kai prezidentu buvo išrinktas J.F.Kennedy.
Naujienų agentūra, kurioje dirbo, išsiuntė žurnalistę į Palm Bičą Floridoje aprašyti naujojo prezidento ir jo šeimos atostogų.
H.Thomas turėjo talentą įžvelgti dėmesio vertas istorijas, kol kiti jų nepastebėjo, atvirai klausti ir išklausyti.
J.F.Kennedy įpėdinis Baltuosiuose rūmuose Lyndonas Johnsonas skundėsi, kad apie dukters sužadėtuves sužinojo ne iš jos pačios, o iš Helen straipsnio.
Nors H.Thomas buvo pirmoji žurnalistė moteris Baltuosiuose rūmuose, jos netenkino rašymas apie prezidentų žmonų šukuosenas, atostogas ar gimusius jų palikuonius.
Helen įrodė, kad moterys gali vienodai sėkmingai informuoti visuomenę apie svarbias šaliai naujienas.
„Niekada nemaniau, kad pasaulis priklauso vyrams.
Niekada nesutikau su tuo – maniau, kad mano išsilavinimas toks pat geras kaip ir vyrų, troškau, kad mūsų galimybės būtų vienodos.
Aš kovojau už moterų teises, juodaodžių teises, piliečių teises, nors tai kurstė priešiškas daugybės žmonių nuotaikas.
Tačiau nebuvo jokios priežasties diskriminacijai pateisinti“, – sakė ji prieš porą metų duodama vieną paskutinių savo interviu pusseserės anūkui Markui Mondalekui, Detroite gyvenančiam žurnalistui ir redaktoriui.
Helen nebijojo kalbėti apie dalykus, kurie jos netenkino, ir kovoti, kad būtų kitaip.
„Mes, moterys, galėjome priklausyti Baltųjų rūmų korespondentų asociacijai, bet negalėjome dalyvauti kasmetėje vakarienėje, rengiamoje JAV prezidento garbei.
Nuėjome pas prezidentą J.F.Kennedy ir pasakėme, kad jei mes negalime ten eiti, nors esame narės, jis irgi neturėtų ten dalyvauti.
Jis suprato, kad tai – bloga nuostata, ir į renginį ėjo su sąlyga, kad ten bus ir asociacijai priklausančios žurnalistės.
Įsivaizduokite organizaciją, su kurios narėmis bendraujama šitaip: „Ne, tu negali. Kodėl? Nes esi moteris“, – apie pažiūras 1962 metais pasakojo H.Thomas.
1970-aisiais naujienų agentūra „United Press International“ paskyrė Helen savo atstove Baltuosiuose rūmuose. Ji buvo pirmoji moteris, einanti tokias pareigas.
H.Thomas tapo pirmąja spaudos žurnaliste, 1972 metais lydėjusia prezidentą Richardą Nixoną istorinio vizito į Kiniją metu.
Po dvejų metų ji tapo pirmąja moterimi, paskirta vadovauti „United Press International“ biurui Baltuosiuose rūmuose, dar po metų priimta į seniausią ir vieną prestižiškiausių žurnalistų klubų Vašingtone „Gridiron Club“, kuriam vėliau ir vadovavo.
1975–1976 metais Helen vadovavo Baltųjų rūmų korespondentų asociacijai – vėlgi pirmoji moteris tokiame poste.
H.Thomas tapo neatsiejamu Baltųjų rūmų spaudos korpuso šviesuliu, simboliu ir vienintele žurnaliste, turėjusia savo vietą pirmoje eilėje priešais prezidentą spaudos konferencijų kambaryje.
Žurnalistų susitikimus su prezidentu H.Thomas dažnai užbaigdavo fraze: „Ačiū, pone prezidente.“
Šie paprasti mandagūs žodžiai, ištarti per spaudos konferenciją, nesvarbu, kokios nuotaikos ten vyravo, leisdavo suprasti, kad visi tiesiog dirbo savo darbą ir stengėsi atlikti jį kuo geriau.
Helen buvo vadinama ir pirmąja žiniasklaidos ponia, ir buldogu iš „United Press International“, o dėl savo aštrių klausimų prezidentams atpažįstama visoje Amerikoje.
Ji niekino Baltųjų rūmų paslaptis ir stengėsi jas atskleisti.
„Žmonės niekada neįvertina, kaip sunku gauti informacijos, ypač jei ji užrakinta kabinetuose, į kuriuos politikai patenka pro slaptus įėjimus ir ant sienų ryškiai užsirašo: „Visiškai slaptai“, – sakė ji.
Vienas Baltųjų rūmų spaudos atstovų jos klausimus apibūdino kaip kankinimus, bet neslėpė esąs H.Thomas profesionalumo gerbėjas.
„Žurnalistikos studentai mokomi daugybės vertingų dalykų, bet to, ko išties reikia geram reporteriui, negalima išmokti – tai nuojauta. Arba turi ją, arba ne.
Helen nuojauta buvo išskirtinė, geresnė nei bet kurio kito jos kolegos. Ji kažkaip žinojo, kada tinkamiausias metas pasisukioti prie prezidento spaudos atstovų skyriaus, žvilgtelėti pro langą ar užtrukti ilgėliau prie tam tikrų durų.
Helen nuojauta buvo tokia gera, kad Larry Speakesas, Baltųjų rūmų spaudos tarnybos sekretorius, juodu su kolega Samu Donaldsonu iš „ABC News“ vadino barometrais.
Jei Helen ar Samas ko nors klausia, vertėtų į tai atkreipti dėmesį“, – prisiminimais po H.Thomas mirties dalijosi buvęs prezidento Ronaldo Reagano kalbų rašytojas ir patarėjas Markas D.Weinbergas.
Ji atrodė tiesiog nepavargstanti. Į darbą atskubėdavo pirma ir paprastai paskutinė iš jo išeidavo vėlai vakare.
Tikrų atostogų niekuomet neturėjo, tik kartais pasiimdavo laisvadienį kokiai nors kalbai parašyti ar dėl šeiminių priežasčių.
Į vizitus užsienyje kartu su JAV prezidentais H.Thomas vykdavo nedvejodama ir nedejuodama, nors tekdavo keturias penkias dienas iš eilės dirbti po aštuoniolika ar daugiau valandų.
Būti ten, kur yra prezidentas, stropiai fiksuoti įvykius, nedelsiant juos aprašyti ir paskelbti anksčiau nei kiti – jai tai atrodė savaime suprantama. Helen turėjo būti pirma visuomet.
Su JAV prezidentais ji apkeliavo visą pasaulį.
Nors H.Thomas buvo kone žymiausia Baltųjų rūmų reporterė šalyje, ji niekuomet nelaikė savęs įžymybe.
„Kai žmonės Helen atpažindavo gatvėje, ji atrodydavo truputį nustebusi, visuomet elgdavosi maloniai ir mandagiai, pati save laikė žurnaliste, o ne „asmenybe“, – pasakojo M.D.Weinbergas. Baltuosiuose rūmuose jie kartu dirbo aštuonerius metus.
Kolegos Helen vadino bebaime. Galingi žmonės žurnalistės nebaugino.
1988 metais per kelionę į Maskvą prezidentas R.Reaganas su pirmąja šalies ponia neplanuotai stabtelėjo prie turistų gausiai lankomos gatvės, kur prekiauja menininkai, amatininkai, antikvarinių daiktų pardavėjai.
Jie įsiliejo į minią, o KGB sargybiniai bandė juos saugoti apsupę ratu. H.Thomas prezidentą ir pirmąją šalies ponią lydėjo kartu su dar keliais žurnalistais.
Kai prezidentas dingo iš jos akiračio, Helen pamėgino prieiti arčiau ir vienas iš KGB sargybinių šiurkščiai sugriebė ją už rankos. Žurnalistė pradėjo šaukti ir Nancy Reagan atsisukusi liepė tuoj pat ją paleisti.
Ne visiems Baltuosiuose rūmuose patiko, kad pirmoji ponia gelbėjo Helen, bet pirmoji šalies pora neslėpė savo pagarbos patyrusiai žurnalistei ir niekada nebūtų leidusi kam nors nepagarbiai su ja elgtis.
Prezidentų ir jo aplinkos pagarbą H.Thomas vertino, bet niekuomet nesiekė tapti jų drauge ar juo labiau sąjungininke.
Neparankių ir painių klausimų ji pateikdavo tiems, kuriems jautė palankumą, o tuos, kuriems nejautė, negailestingai spausdavo į kampą, ginčydavosi, pertraukdavo.
H.Thomas sakydavo, kad visi prezidentai iš tiesų nekenčia reporterių, bet žurnalistais tampama ne todėl, kad būtum populiarus: „Mūsų darbas yra ieškoti tiesos ir spausti mūsų lyderius tol, kol išgirsime atsakymus.“
George’o W.Busho administracija neslėpė priešiškumo ją dirginančiai žurnalistei, išdrįsusiai ginčytis su prezidentu prieš prasidedant karui Irake ir po dvejų jo prezidentavimo metų pareiškusiai, kad jis – blogiausias prezidentas Amerikos istorijoje.
Po to pirmąsyk per keturis savo karjeros dešimtmečius Helen nebuvo pakviesta į prezidento spaudos konferenciją.
H.Thomas parašė prezidentui atsiprašymą, tačiau ir toliau kritikavo JAV vadovaujamą invaziją į Iraką teigdama, kad tūkstančių nekaltų žmonių mirtis turėtų slėgti prezidento sąžinę. Kiekvieną sprendimą pulti ji vadino klaidingu.
„Kodėl jūs iš tiesų taip norėjote kariauti?“ – spaudė ji prezidentą atsakyti 2005 metų kovą.
Kai G.W.Bushas pradėjo šabloniškai aiškinti, H.Thomas įsiterpė: „Jie nepadarė nieko jums ar mūsų šaliai.“
„Leiskite paaiškinti. Jie padarė. Talibanas tapo saugiu prieglobsčiu „Al Qaeda“. Štai kur „Al Qaeda“ kūrėsi“, – tęsė prezidentas.
„Aš kalbu apie Iraką“, – užbaigė Helena.
Baltuosiuose rūmuose šeimininkaujant G.W.Bushui H.Thomas neteko savo išskirtinės vietos spaudos konferencijų salėje, tačiau, atrodė, nesuka dėl to galvos: „Aš jiems nepatinku. Užduodu per daug esminių klausimų.“
2009 metų vasarį prezidentu tapus B.Obamai per pirmąją spaudos konferenciją Helen vėl sėdėjo pirmojoje eilėje. Prezidentas parodė jai palankumą, tačiau nesulaukė to paties iš jos.
H.Thomas paklausė, ar Artimųjų Rytų šalys turi branduolinį ginklą? B.Obama atsakė nenorintis spekuliuoti šiuo klausimu.
„Na, prezidentas neturėtų spėlioti, turi kas nors branduolinį ginklą ar ne. Jis turėtų tai žinoti“, – vėliau apie pirmąjį klausimą dabartiniam JAV prezidentui viename interviu sakė H.Thomas.
Jos nebaugino nei prezidentai, nei juo labiau jų spaudos atstovai.
„Kuo, po velnių, jie mus laiko – lėlėmis? Jie – mūsų valstybės tarnautojai. Mes jiems mokame“, – taip savo poziciją aiškino legendinė žurnalistė.
Per 89-ąjį H.Thomas gimtadienį į Baltųjų rūmų spaudos konferencijų salę iš anksto nepranešęs jos pasveikinti užsuko B.Obama ir paraginęs ten esančius žurnalistus prisijungti sudainavo Helen „Su gimimo diena“ ir įteikė keksiukų. Tądien pats Obama šventė 48-ąjį savo gimtadienį.
B.Obamai žurnalistikos veteranė pateikė ir paskutinį klausimą per savo ilgametę karjerą Baltuosiuose rūmuose.
Tuomet ji paklausė: „Pone prezidente, kada ketinate pasitraukti iš Afganistano? Kodėl mes ten toliau žudome ir patys mirštame?
Kokia yra tikroji dingstis? Ir nereikia mums čia jokių „bušizmų“, esą „jei mūsų nebus ten, jie visi atvyks čia“.
Tačiau ne šis klausimas užvėrė H.Thomas duris į Baltuosius rūmus.
Prieš trejus metus žurnalistė atsistatydino iš pareigų kilus nepasitenkinimo audrai dėl jos pastabų apie Izraelį, išsakytų nepriklausomam filmų kūrėjui rabinui Davidui Nesenoffui per Žydų kultūros paveldo šventę Baltuosiuose rūmuose.
Paklausta, ar norėtų ką nors pakomentuoti Izraelio klausimu, H.Thomas jam atsakė: „Pasakykite jiems, kad nešdintųsi velniop iš Palestinos.
Atminkite, šie žmonės okupuoti, tai yra jų žemė, ne vokiečių, ne lenkų. Jie gali keliauti namo – į Lenkiją, Vokietiją, Ameriką ir visur kitur“, – išsiliejo patyrusi žurnalistė, nenujausdama, kad vaizdo įrašas su šiais jos komentarais bus įkeltas į svetainę „YouTube“ ir žaibiškai išplis internete.
Baltųjų rūmų spaudos atstovas Robertas Gibbsas pareiškimą pavadino „įžeidžiamu ir smerktinu“.
Apie H.Thomas, ilgiausiai dirbusios Baltųjų rūmų žurnalistų korpuso narės, pasitraukimą pranešė žiniasklaidos grupė „Hearst Corp.“, kurioje ji dirbo nuo 2000 metų.
Pati Helen savo tinklalapyje paskelbė labai atsiprašanti dėl komentarų apie izraeliečius ir palestiniečius.
„Jie neatspindi mano nuoširdaus įsitikinimo, kad taika į Artimuosius Rytus ateis tik tuomet, kai visos šalys pripažins abipusės pagarbos ir tolerancijos būtinybę. Tegul ši diena ateina greitai“, – rašė ji.
Vėliau kalbėdama apie savo atsistatydinimą H.Thomas sakė: „Aš sumokėjau už savo žodžius, bet tai buvo verta padaryti už galimybę sakyti tiesą.“
Didžiąją savo gyvenimo dalį atidavusi darbui ji negalėjo pasidžiaugti asmenine laime – ištekėjo tik būdama 51 metų už kolegos, naujienų agentūros „Associated Press“ atstovo Baltuosiuose rūmuose Douglaso Cornello.
Praėjus ketveriems metams po santuokos jam buvo diagnozuota Alzheimerio liga. Helen rūpinosi savo vyru iki pat jo mirties 1982 metais. Vaikų žurnalistė neturėjo.
H.Thomas, be gausybės įdomių straipsnių, parašė penkias knygas apie darbą Baltuosiuose rūmuose ir žurnalistiką, buvo ne kartą apdovanota už žurnalistinį darbą ir gyvenimo laimėjimus, jai suteikta virtinė mokslo garbės laipsnių.
„Nemanau, kad esu gera rašytoja. Tiesiog žinau, kad žurnalistika buvo gera profesija man. Tu niekada nesijauti ką nors pasiekęs, turiu mintyje, niekada nejauti, kad esi.
Aš buvau išspirta dėl savo požiūrio. Tačiau buvau labai laiminga, kad galėjau atskleisti istoriją tuo metu, kai ją kūrė pagarbos verti prezidentai ir keli siaubingi“, – yra sakiusi H.Thomas.
Žurnalistė mirė kukliame savo bute Vašingtone likus porai savaičių iki 93-iojo gimtadienio. Ten ji gyveno daugiau nei šešis dešimtmečius.
„Pamoka, kurią labiausiai įsiminiau per ilgus mūsų darbo su Helen metus Baltuosiuose rūmuose, neturi nieko bendra nei su prezidentūros reikalais, nei su žurnalistika“, – pagerbdamas H.Thomas atminimą sakė M.D.Weinbergas.
Tuomet, 1988 metų lapkritį, kai R.Reagano įpėdiniu tapo G.W.Bushas, juodu su Helen darbo reikalais viešėjo Santa Barbaroje, Kalifornijos valstijoje.
M.D.Weinbergas nuo sausio turėjo dirbti Los Andžele buvusio prezidento biure, todėl dairėsi būsto netoliese. Laiko paieškoms neturėjo ir paskubomis rezervavo nedidelį tamsų butą netoli būsimos kontoros.
Kai viešbutyje susitikęs su Helen jis pasakė išsirinkęs niekuo neypatingą butą, išvydo susiraukusį veidą. Kolegė išrėžė: „Labai svarbu džiaugtis vieta, kurioje gyveni.“
„Kai sugrįžau į savo kambarį, ši frazė nepaliaudama skambėjo man galvoje. Turbūt dėl to, kad man tikrai nepatiko tai, ką aš išsirinkau, ir žinojau, kad Helen yra teisi.
Kitą rytą vėl nuvykau į Los Andželą, apžiūrėjau keliolika kitų butų ir išties radau tokį, kuris man labai patiko. Nesukau galvos dėl užstato, sumokėto už pirmąjį. Tai buvo nedidelė kaina už vertingą pamoką“, – pasakojo M.D.Weinbergas.
