Morkūnų kaimo pavadinimą Pasvalio rajone mažai kas beprisimena. Tačiau važiuojant Latvijos pasienio link, už Puškonių kaimo stovinčią sodybą, kurioje gyvena ligų užkalbėtoja 84 metų Liudvika Morkevičiūtė, parodo kiekvienas paklaustas vietos gyventojas. Morkūnų kaimas dabar beturi vieną sodybą – L.Morkevičiūtės.
Kalbos apie senolės „nuimtas“ ligas yra pasklidusios ne tik po Pasvalio, bet ir kaimyninius rajonus. L.Morkevičiūtė prieškario metais statytame didžiuliame name gyvena viena. Jai draugiją palaiko tik grėsmingai atrodantis vilkšunis Sėtas. Jis – Liudvikos namų sargas ir ištikimas draugas.
Senolė, pamačiusi, kad pas ją atvyko viešnia, net nepasmalsavo, kokiu reikalu atvažiavau. Ji kviečia į vidų ir sodina prie stalo.
Pradedu klausinėti apie jos plačiai pasklidusias galias.
„Nesu aš nei „čerauninkė“, nei burtininkė, nei gydytoja. Neskiriu aš žmonėms vaistų. Tik su jais dalinuosi Dievo man atsiųsta dovana. Padedu ligoniams nugalėti jų negalavimus“, – pokalbį pradeda senutė.
Galias pajuto kovodama su plėšikais
Žvelgiant į šeimininkę galvoje šmėžuoja matytų filmų apie raganas vaizdai. Senolės buitis labai kukli. Prie krosnies matosi plūktinė asla, sustatyti katilai su neaiškiu viralu.
Pati Liudvika apsirengusi nudėvėtais bei sulopytais drabužiais, eina pasiramsčiuodama dviem lazdomis.
Kitame kambaryje urzgia tvirtomis grandinėmis pririštas vilkšunis. Į prieangį nuolat atkudakuoja močiutės laikomos vištos.
Šeimininkė pradeda pasakoti, kaip ją prieš 20 metų aplankė ne tik Dievo motinos Marijos apvaizda, bet ir plėšikai. Tuomet gyva dar buvo L.Morkevičiūtės vyriausioji sesuo Antanina.
Vėlų žiemos vakarą pas dvi vienišas seseris atsėlino vagys. Neprašyti svečiai ėmė brautis vidun. Jaunesnė Liudvika, išsigandusi plėšikų, kopėčiomis užlipo į antrą namo aukštą.
Moteris kabarotis viršun priprašė ir savo seserį. Šeimininkės, užkėlusios ant angos dangtį, tirtėjo iš baimės ir nuo viduržiemio šalčio.
Plėšikai, palipę kopėčiomis, laužtuvu bandė išplėšti praėjimą užtvėrusį dangtį.
„Supratusi, kad gyvos žemyn jau nebenulipsime, ėmiau melstis ir prašyti Dievo motinos pagalbos. Maldavau paskutinį kartą man suteikti jėgų. Tuo metu tikrai iš kažin kur pajutau jėgų antplūdį. Viena ranka iš nusikaltėlio išplėšiau laužtuvą ir juos nustūmiau nuo kopėčių. Nugarmėję žemyn įsibrovėliai visiems laikams išsinešdino iš mūsų sodybos. Nuo tada ir supratau, kad turiu ypatingų galių“, – pasakojo šeimininkė.
Netikintiems padėti negali
Liudvika pasakojo, kad nuo to laiko pas ją pradėjo pagalbos kreiptis sergantys žmonės. Ligoniai į morkūnietės namus atvyksta su įvairiais negalavimais. Jai geriausiai sekasi užkalbėti „rožę“ bei įvairias kraujotakos ligas.
„Atsimenu, kaip tėvai buvo atvežę liesą, paliegusį berniuką. Vaikas mažai valgė ir vis silpo. Gydytojai jam mažai kuo galėjo padėti. Aš savo stebuklinga ranka išvaikiau jį kankinusius negalavimus. Po metų, kai tie patys žmonės dar kartą atvažiavo, nebepažinau raudonžandžio jų sūnaus. Berniukas buvo atsigavęs ir jokiomis ligomis nebesiskundė“, – prisiminė pašnekovė.
Prisipažinsiu, kad istorija apie iš aukštybių atskriejusias jos galias ir gebėjimą gydyti skambėjo nelabai įtikinamai. Tačiau senutės ištarti žodžiai privertė išplėsti akis.
Apie savo gyvenimą pasakodama Liudvika staiga rėžė: „Vaikeli, tau nuolat gelia galvą, o šiuo metu skausmas dar suaktyvėjo. Bet tau padėti negaliu, nes tu manimi netiki.“
Tikrai, tuo metu jutau nemalonų skausmą galvoje. Nemanau, kad senolė, kaip gera psichologė, iš mano išvaizdos galėjo atspėti negalavimą, nes tądien buvau geros nuotaikos ir dėl skausmo nesiraukiau.
Senutės įžvalgumas nustebino ir pas ją prieš mėnesį su broliu apsilankiusią pasvalietę Rasą. Moteris dar nespėjo įsitikinti, kiek užkalbėtojos žodžiai padėjo nugalėti jos ligą, tačiau, kai morkūnietė jiems liepė pas ją atvežti dėl rankų skausmų kenčiančią motiną, neteko žado.
Apie mamos skausmus pasvaliečiai senolei net nebuvo užsiminę.
Gerų jaunikių neberado
L.Morkevičiūtė prisiminė, kad jai visą gyvenimą teko sunkiai dirbti. Prieškariu jos tėvai buvo ūkininkai ir valdė kelis hektarus žemės. Prasidėjus karo neramumams, pamiškėje gyvenančius žmones siaubė priešingų stovyklų kariai. Galiausiai tėvas buvo apkaltintas valdžios išdavimu ir be pasigailėjimo nužudytas.
Liudvikai bei dviem jos seserims ir motinai nepavyko išsisukti nuo trėmimo į Sibirą.
„Kai grįžome iš tremties, neberadome savo namų. Teko pirkti naujus. Nebebuvo nei kavalierių, už kurių mes su Antanina būtume galėjusios ištekėti. Geri jaunikiai jau buvo išgraibstyti, o brokuotų mes pačios nenorėjome. Taip ir likome dvi senos panos“, – vienatvės priežastį atskleidė senolė.
Dvi netekėjusios Morkevičiūtės po motinos mirties apsigyveno po vienu stogu. Seserys kolūkyje dirbo fermoje – augino bulius. Ir namuose jos turėjo nemažą ūkį. Prieš 7 metus Anapilin iškeliavus seseriai, sodyboje šeimininkauja viena Liudvika.
Meilės serialams laiko negaišta
Senolė, nors ir sulaukusi garbingo amžiaus, laiko pulką vištų, tik mano apsilankymo išvakarėse buvo pardavusi karvę.
Prie gaunamos pensijos senolė prisiduria pardavinėdama kiaušinius bei dideliame sode prinokusius obuolius.
Liudvika pasigiria, kad nors kojų sąnariai jau pavargo, tačiau akys ir klausa išlikusi tokia pati kaip jaunystėje. Močiutės vienintelė pramoga yra žiūrėti televizorių. Prie meilės serialų ji negaišta laiko, pasižiūri tik laidas apie sveikatą bei žinias.
„Kadangi regėjimu nesiskundžiu, o man įdomu ne tik kas dedasi aplinkui, bet ir kaimyninių rajonų naujienos, tai būtinai skaitau spaudą“, – pasakodama ištraukia iš pastalės šūsnį „Panevėžio ryto“ laikraščių.
L.Morkevičiūtė tikisi dar keletą metų pagyventi savo sodyboje, o kai visai suries ligos, prašys prieglobsčio valdiškuose namuose.
„Savi vaikai sergančių tėvų neprižiūri, o kur čia surasi žmogų, kuris tupinėtų apie svetimą, paliegusią moterį. Žiūrėk, pasiimtų turtus ir paliktų badu mirti. Senelių namuose visus karšina vienodai, tad ten ir trauksiu“, – savo saulėlydį jau suplanavusi vienintelė Morkūnų kaimo gyventoja.
