Aistringą panevėžiečių sutuoktinių polėkį išduoda ir rodyklė į Mėnulį

Tris dukras užauginę panevėžiečiai Nijolė ir Zenonas Vezbergai 35-ąsias vedybų metines paminėjo vaikštinėdami po Stambulą.

Čia juos pakvietė Turkijos sostinėje gyvenanti ir tenykščiame universitete tarptautinės teisės bei politikos mokslų doktorantūrą studijuojanti jaunėlė dukra Ieva. Ji irgi didelė keliautoja, kartu su tėvu išmaišiusi Afriką.

Gydytoja endokrinologe dirbanti 59 metų N.Vezbergienė ir metais vyresnis statybų priežiūros bendrovės vadovas Z.Vezbergas į keliones leidžiasi kiekviena proga, kai tik gali atitrūkti nuo darbų.

Kokiuose pasaulio miestuose sutuoktiniai lankėsi, gali sužinoti kiekvienas, einantis pro jų kiemą.

Prie įvažiavimo į namus stiebiasi medinis stulpas su gausybe rodyklių, nukreiptų į įvairius pasaulio miestus. Čia pat įrašyti ir atstumai, kiek kilometrų yra nuo šeimos būsto iki nurodyto taško.

San Fransiskas – 11 566 km, Lisabona – 3112 km, Kairas – 3369 km, Katmandu – 5700 km, Las Vegasas – 10 949 km, Murmanskas – 2111 km, Niujorkas – 6842 km, Jerevanas – 3076 km, Zanzibaras – 6853 km, Honolulu – 1172 km, Nordkapas – 2062 km ir gausybė kitų panevėžiečių apžiūrėtų didmiesčių.

Šią informacinę puošmeną Z.Vezbergas šalia namų pastatė po kelionės į JAV, kai vienoje valstijoje, kelių kryžkelėje, pamatė stulpą su gausybe nuorodų.

Viena rodyklė yra melagė, rodo kryptį ir atstumą, kur sutuoktiniai nebuvo. Ji atsukta į dangų ir parašyta, kad iki Mėnulio yra 363 596 kilometrai.

Dalis stulpo nusėta išsiklaipiusiomis vinimis, jos liko, kai chuliganai nuplėšė žemiau buvusias nuorodas.

Įvairiausių šalių, žmonių ir kultūrų matę panevėžiečiai svetingi ir kalbūs, mielai aprodo savas valdas ir veria namų duris.

Iš kelių pėdų pločio daržiuko šeimininkė skina agurkus ir žada vaišinti medumi. Bitės – Z.Vezbergo karalystė.

Medų nešančių darbštuolių aviliai stovi pamiškėje, bet dūzgiančių vabzdžių pilnas ir namų kiemas. Z.Vezbergas užsiima bičių selekcija, tad veisimui reikalingas šeimas laiko namie po langais.

Užmetęs akį į valdą niekaip neatspėtum, kur bitės gyvena. Kelios šeimos įkurdintos vagonėlyje ant ratų, o egzotiškiausias bičių būstas yra koplytstulpis su meška.

Z.Vezbergas kviečia ateiti už meškutės nugaros, atidaro ten įtaisytas dureles ir plika ranka išima bičių pilną lėkštę.

Rainosios sunerimusios dūzgia, bet negelia.

„Mano tikslas – aprūpinti bitininkus nepiktomis motinėlėmis, kad nereikėtų avilio apeiti pusės kilometro spinduliu. Šios augintinės nearšios, nepiktos. Kaip šunys kad būna taikūs ir koviniai, taip ir bitės visokių rūšių“, – aiškina bičių mylėtojas.

Z.Vezbergas dėvi liemenę, papuoštą siuvinėta bite ir medaus koriu. Ją padovanojo tautinių šokių kolektyvo nariai 60- mečio proga. Vyras sveikintojus pakvietė į Žaliosios girią. Ten įrengtoje poilsiavietėje šoko ir dainavo, vaišinosi medumi.

Z.Vezbergas aplink bites sukasi nuo vaikystės. Jų priežiūros išmoko iš dėdės, vėliau daug ta tema skaitė ir mokėsi pats.

„Mano vyras labai darbštus“, – kaisdama arbatą savo žmogų giria šeimininkė.

Sutuoktinis tą patį sako apie žmoną, rodo į svetainėje stovinčias audimo stakles ir gausybę jos nuaustų raštuotų rankšluosčių, lovatiesių, takelių. Apie šį N.Vezbergienės užsiėmimą „Panevėžio rytas“ neseniai rašė.

N.Vezbergienė dalijasi pastebėjimais, kas lemia harmoningą šeimos gyvenimą. Pirmieji ir vėlesnieji santuokos metai labai smarkiai skiriasi, keičiasi interesai ir prioritetai. Anot gydytojos, pirmoje gyvenimo pusėje poros daugiausiai dėmesio kreipia į jausmus ir rūpinimąsi palikuonimis.

„Vėliau, kad šeima išliktų tvirta ir darni, svarbiausia pasitikėti, nepavydėti ir kiekvienam turėti galimybę daryti tai, kas patinka“, – iš savo patirties daro išvadas N.Vezbergienė.

Abu mano, kad vaikų auklėjimas teorijomis nieko vertas. Turi būti gyvas pavyzdys. Vezbergai savo dukras auklėjo giežtai, mergaitės žinojo, kas yra pareiga, žodžiai ne tik „noriu“, bet ir „reikia“, visos trys baigė universitetus, dvi tęsia studijas doktorantūroje.

Vyriausioji Kristina augina vaikus, bet vėl mokosi. Jos šeima gyvena netoli tėvų, o vidurinioji Veronika su šeima neseniai persikėlė į Klaipėdą.

„Abu esam kaimo vaikai, kilę iš Kupiškio rajono. Ir namie, ir keliaujant mums reikia gamtos grožio“, – sako Z.Vezbergas.

Vyras keliauja nuo pat jaunystės. Dažnai – savomis kojomis, su kuprine ant pečių. Lėktuvu nuskrenda į pasirinktą šalį, o ten jau transportu naudojasi mažai. Vyras sako išvaikščiojęs pusę pasaulio kalnų regionų, skersai išilgai pėstute išraižęs Himalajų prieigas, visus Rusijos kalnynus, klajojęs Kilimandžaro papėde, perėjęs Turkmėnijos dykumą, gausybę kilometrų sukoręs įvairiose Amerikos valstijose.

Į sunkius žygius dažniau leidžiasi vienas, žmona prisijungia prie lengvesnių kelionių.

„Reikia geros sveikatos, vien kuprinė sveria apie 30 kilogramų, lyjant rūbai sušlampa ir ant kūno išdžiūsta, nakvoji, kur randi galvą padėt. Su kelionių draugais sunku, reikia labai gerai pažinti žmogų, kad nebūtų nervingas, kad kritinėse situacijose nepultų į paniką“, – sako Z.Vezbergas.

Geros sunkiųjų kelionių partnerės Z.Vezbergui yra dukros, su jomis ne vieną tūkstantį kilometrų įveikė.

Su Veronika tėvas buvo nusigavęs į šiauriausią gyvenamą Europos vietą Nordkapą, esantį Norvegijoje. Su žmona ir vyriausiąja atžala Kristina Z.Vezbergas išmaišė JAV egzotiškas vietas.

Įsimintiniausia kelionė su Ieva buvo po Afrikos žemyną, aplankant Keniją ir Tanzaniją.

Kenijoje panevėžietį pasitiko tenykščio universiteto dėstytojas ir diena anksčiau atskridusi Ieva. Tuo metu Kenijoje vyko pilietinis karas, nebuvo skrydžių, bet keliautojų sudėtinga situacija neatbaidė.

„Vieni du lietuviai juodoj minioj ir prieš akis – tūkstantis kilometrų“, – išskirtinę kelionę prisiminė vyras.

Kai jau pamatė visas įžymybes, pasiprašė ten, kur paprastai turistai nekeliauja. Dėstytojas juos nuvežė į atokų masajų genties kaimą, iki kurio gabalą kelio teko kulniuoti pėsčiomis, nes tose vietose nėra net išvažiuojamų kelių.

Masajai – viena egzotiškiausių Afrikos genčių. Klajokliai piemenys išlaikę šimtmečių senumo tradicijas, augina galvijus, dažnai keliasi iš vietos į vietą, būstus iki šiol pina iš medžių šakų bei žolių ir juos apdrebia karvių mėšlu.

„Mus pamatę visi kaimo žmonės pasislėpė, iki tol baltaodžiai į jų gyvenvietę nebuvo užsukę. Gidas nuėjo pasiklausti, ar galėtume su jais pasikalbėti“, – su dideliu malonumu kelionės įspūdžius prisiminė Z.Vezbergas.

Masajų kaimo vyriausioji davė leidimą bendrauti.

Po kurio laiko pasirodė violetinėmis mantijomis pasidabinusių kaimiečių būrys. Savo vadei atsisėsti jie apvožė mėlynai dažytą kibirą.

Masajai greit susidraugavo su atvykėliais, pasakojo kaip gyvena. Pagrindinės jų pajamos iš karvių pieno. Savo bandas jie labai vertina, pačių užaugintus gyvulius pjauna retai, nes prie jų labai prisiriša. Mėsą irgi valgo retai, bet, jei užsinori, ją perka didesnių gyvenviečių turguose ar parduotuvėse.

„Matėme, kaimo parduotuvėje pusė jaučio ant iešmo sukasi“, – vėlesnius prisiminimus įterpė Z.Vezbergas.

Jaunos moterys čia pat pamatavo Ievos rankas ir galvą ir, kol visi kalbėjosi, iš karoliukų ir vielučių nupynė papuošalus. Kitos vaišėms išvirė grūdų košės.

Masajai gyvena klajokliškai, laikiname kaime nėra nei vandens, nei elektros, tačiau genties vyrai turi mobiliuosius telefonus. Jų pasikrauti pėsti eina net kelias dešimtis kilometrų iki artimiausios gyvenvietės.

Panevėžietis mielai naudotųsi ir kelionių agentūrų pagalba, jei šios organizuotų keliones pėsčiomis. Deja, mūsų šalyje tokia paslauga nėra paklausi. Kai norėjo pėsčias apkeliauti Nepalą, tik Maskvoje rado tokios kelionės organizatorių.

Yra šalių, į kurias šiaip sau sumanęs nenuskrisi, būtinai reikia arba kelionių agentūros paslaugų, arba turėti iškvietimą. Pernai sutuoktiniai į Kiniją keliavo tarpininkaujant agentūrai.

„Pakeitėm nuomonę apie Kiniją, Lietuvai iki jos dar toli. Kiniška produkcija yra gera ir kokybiška. Prastos kokybės prekės iš Kinijos, kurios mus pasiekia, tikriausiai ne fabrikų, o gamintos garažuose“, – sakė keliautojai.

Kai daug keliauji, pasaulis nebeatrodo neaprėpiamai didelis.

Neseniai sutuoktiniai sumanė apžiūrėti Gdanską. Lenkijos pajūryje esančiame savito grožio mieste nakvynės jie ieškojo irgi per internetinį „svetingumo klubą“. Gavo vienos šeimos adresą ir pas ją nuvyko.

Duris atidarė pagyvenusi pora. Po kelių pažinties minučių paaiškėjo, kaip netoli driekėsi abiejų šeimų keliai. Tuo metu, kai Z.Vezbergas keliavo po Keniją ir Tanzaniją, visai netoliese, toje pat Afrikoje, Ganoje, mirtimi vadavosi lenkų dukra. Mergina mirė nuo maliarijos. Lenkaitė buvo prisiekusi keliauninkė, be poilsio keliavo 5 metus, o į namus grįžo karste.

Sukrėsti savo vaiko netekties, lenkai savotiškai įprasmino atžalos keliones po Afriką – paėmė auginti iš vergijos išpirktą juodaodę mergaitę iš Ganos.

„Buvo taip keista, sėdėjome visi mieste ant Baltijos kranto, susieti tolimos Afrikos, ir žemė pasirodė visai nedidelė, susitikome visiškai nepažįstami, bet savaip pažįstantys tas pačias vietas“, – sakė N.Vezbergienė.